Vienintelis būdas jaustis ramiau – mokyti vaikus drausmingo elgesio kelyje. Projektą „Vasara mieste“ inicijavusi bendrovė „Realco“ siekia paskatinti vilniečius atkreipti dėmesį į saugų ir mandagų elgesį kelyje, o apie svarbiausius saugaus eismo principus kalbamės su Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniąja specialiste, komisare inspektore Aiste Dijokaite.
– Ar prasidėjus rugsėjui iš tiesų padaugėja eismo įvykių, kuriuose nukenčia vaikai?
– Pastaruosius kelerius metus nepastebime tokios tendencijos. Nors ir miestelėnai sugrįžta iš atostogų, suvažiuoja studentai ir eismas tampa gerokai intensyvesnis, bet pasikeitimų nėra. Prieš rugsėjo pirmąją visi tampa atidesni – tėvai palydi vaikus į mokyklas, policija budi prie perėjų. Visur gausu informacijos, atkreipiančios dėmesį į saugumą gatvėje – pareigūnai lankosi mokyklose, vaikai – policijos įstaigose, pedagogai tai temai taip pat skiria daug dėmesio.
– Nuo kelerių metų vaikui saugu vienam eiti į mokyklą, jei ta mokykla yra ne šalia, o kai reikia pora stotelių pavažiuoti, pereiti gatvę?
– Tai labai priklauso nuo vaiko brandos ir negalima vertinti pagal amžių. Vienas vaikas yra brandus dešimties, o kitas – dvylikos metų. Kai kuriose valstybėse yra numatyta, kad vaikas negali būti vienas iki tam tikro amžiaus. Tie vaikai ne tik namie, bet ir gatvėje yra lydimi suaugusiojo. Lietuvoje to nėra numatyta. Manau, kad 10 metų vaikas, jeigu yra pakankamai brandus, jau gali įvertinti tas svarbiausias situacijas ir išvengti nelaimės. Bet tai labai priklauso individualiai nuo kiekvieno vaiko.
– Dabar dažnai tėvai vaikus į mokyklą veža automobiliu, tačiau ne visi tokią galimybę turi. Kaip patartumėte pirmokų tėvams, kurie negali vežioti vaikų – ar savaitę palydėti, o paskui leisti keliauti savarankiškai?
– Tėvai, vežiojantys vaikus į mokyklą iki tam tikros klasės, įsivaizduoja, kad vaikas taip įgauna kompetenciją keliavimui savarankiškai. O iš tikrųjų tas vaikas, kuris buvo nuolat vežiojamas, kai yra paleidžiamas į gatvę vienas, neturi jokios pėsčiojo patirties.
Iš tikrųjų vaikas turėtų būti ne tik vežiojamas, bet ir pratinamas prie eismo aplinkos. Tai būtų pačių tėvų darbas, nes tėvai yra pirmieji mokytojai ir autoritetai – jie turėtų vaiką ne tik nuvežti, bet ir išaiškinti, kaip pereiti gatvę ir viską, kas susiję su saugiu eismu.
O „namų darbai“ turėtų būti atlikti jau prieš rugsėjo pirmąją. Ir čia kalbama ne tik apie pirmokus, bet ir vyresnius vaikus. Reiktų su jais pakalbėti, kaip elgtis mieste, kai yra daugiau transporto priemonių, intensyvesnis eismas ir kaip būtų galima pasimokyti išvengti eismo nelaimių.
Jeigu vaikas pakeitė mokyklą ar gyvenamąją vietą, tėvai turėtų išrinkti jam saugų kelią į mokyklą. Ir tai darant reiktų rinktis ne trumpiausią kelią, bet saugiausią, nes ne visada kas trumpiausia yra saugiausia.
Jeigu įmanoma, dar prieš rugsėjo pirmąją pravartu su vaikais nueiti visą kelią nuo namų iki mokyklos keletą kartų pirmyn ir atgal, atkreipiant dėmesį, kokie gali būti pavojai. Po to, kai vaikas jau lanko mokyklą ir vaikšto ten savarankiškai, reiktų pakontroliuoti, ar jis tų nurodymų paiso. Tai labai svarbu, nes daugeliu atvejų visi rūpinasi saugumu prieš rugsėjį, o paskui pamiršta, tarsi to jau nereikia. O iš tikrųjų šeimoje tas pokalbis turi būti nuolat.
Pasidalinant, kaip sekėsi, prie visų dienos įspūdžių turi būti kalbama ir apie tai, kaip vaikui sekėsi eiti į mokyklą, ką jis pastebėjo. Visada reiktų su vaiku aptarti ir kelyje matomus pažeidimus, kad, štai, šis pavyzdys yra blogas ir taip daryti negalima. O patiems reikia tokiuose pavyzdžiuose nedalyvauti, netempti vaikų per gatvę neleistinoje vietoje, degant neleistinam šviesoforo signalui. Atminkite – ką padarysite su vaiku kartu, tą jis pakartos savarankiškai.
– Kokie dar yra svarbūs dalykai, kurių turime išmokyti savo vaikus apie saugų elgesį gatvėje?
– Labai svarbu vaiką išmokyti planuoti laiką, t.y. pasiskaičiuoti, kiek laiko pakanka, kad atsikeltum, pavalgytum, pasiruoštum ir dar liktų pakankamai laiko kelionei į mokyklą. Ir jeigu pramiegota, kad nebūtų taupoma vykimo į mokyklą laiko sąskaita. Tai labai svarbus dalykas, galiojantis ir suaugusiems, kurie paskui skuba ir vaikus veža automobiliais. Kelionei neturėtų būti taupoma, ji turėtų būti saugi.
Priminti vaikams, kad gatvės perėjimui yra skirtos perėjos ir pasižiūrėti, kokios jos yra, ar reguliuojamos šviesoforu, ar nereguliuojamos, ar požeminės, ar virš kelio. Paaiškinti, kad jeigu nėra perėjų arba sankryžų, pereiti gatvę reikia gerai apžvelgiamose vietose ir tik įsitikinus, kad yra saugu ir nebus trukdoma atvažiuojančiam transportui. Mokyti, kad yra būtinas akių kontaktas su vairuotoju, prieš žengiant į kelią. Įspėti, kad vaikai gatvėje nesinaudotų ausinukais ir mobiliuoju telefonu.
Vaikus reikia mokyti, kad įžengtų į pėsčiųjų perėją tik apsidairę ir įsitikinę, kad vairuotojų yra matomi ir praleidžiami. Ir tai galioja ne tik nereguliuojamose, bet ir šviesoforu reguliuojamose pėsčiųjų perėjose, užsidegus žaliai šviesai. Šviesoforo reikšmes vaikai paprastai jau išmoksta nuo mažens.
Dar būtų labai gerai papasakoti, kokią grėsmę kelia sustatyti automobiliai gatvės pakraštyje ir kaip jie užstoja vaikus, kurie kartais tarp tų stovinčių automobilių įžengia, įbėga į važiuojamą kelio dalį. Tą pavojų būtų gerai pademonstruoti akivaizdžiai ir paaiškinti, kodėl tai yra pavojinga ir kodėl vaikai neturėtų taip elgtis.
Jeigu vaikas keliauja autobusu arba troleibusu, labai svarbu mokyti, kad vaikas stovėtų atokiau nuo važiuojamosios dalies krašto, o išlipę iš autobuso neitų per gatvę prieš autobuso priekį. Kad važiuodamas autubusu laikytųsi abiem rankomis, nesinaudotų mobiliais telefonais, o visas dėmesys būtų skiriamas į tvirtą laikymąsi. Jeigu naudojamasi maršrutiniais ar mokykliniais autobusais, kad neprašinėtų išleidinėti bet kur, kur patys vaikai užsimano.
Didelę klaidą daro ir patys tėvai, atvažiavę pasiimti vaiko ir laukiantys kitoje gatvės pusėje – vaikas pamatęs tėvus, dažnai bėga į jų pusę net nepagalvojęs ir neapsidairęs.
Reiktų stebėti, kur vaikai leidžia laiką po mokyklos. Jeigu kieme, tai reiktų paaiškinti, kad atbuline eiga važiuojantis automobilis gali kelti pavojų ir einant pro šalį reikia atkreipti dėmesį į užsižiebiančius galinius baltus žibintus ir į variklio gaudesį.
Tie vaikai, kurie važinėja dviračiais, turėtų būti su šalmais, šalmas uždėtas teisingai. Kieme ir gyvenamojoje zonoje dviratininkų amžius neribojamas, o jeigu tai yra važiuojamoji dalis, gatvė, ja važinėti gali tik vaikai nuo 12 metų, turintys dviratininko pažymėjimą arba nuo 14 metų, išmokę, taisykles.
Eismo įvykiuose nukenčia ne tik tie vaikai, kurie keliauja savarankiškai, bet ir tie, kuriuos veža suaugusieji. Todėl svarbu, kad vaikai iki 1,35 m. būtų vežami kėdutėse, o didesni prisegti saugos diržais. Diržas turi būti segamas per petį ir klubus, o ne per kaklą ir per pilvą. Visi automobilyje sėdintys keleiviai turėtų segėti saugos diržus, tiek priekyje, tiek gale.
– Kokios dažniausios priežastys, dėl kurių eismo įvykiuose nukenčia vaikai? Ar dažniau būna vairuotojų kaltė, ar vaikai išbėga į gatvę?
– Mes niekada negalime sakyti, kad kalti vaikai, nes kalti visada yra suaugusieji, kurie nepasirūpina tais vaikais, kad jie taip nepadarytų. Viena iš priežasčių gali būti vaikų neatidumas, kai einama per gatvę neleistinoje vietoje arba degant neleistinam šviesoforo signalui, netikėtai išbėgus į gatvės važiuojamąją dalį. Labai svarbu mokyti vaikus, gyvenančius užmiestyje, eiti kairiuoju kelio kelkraščiu, kad matytų priešais važiuojančias transporto priemones.
– Į ką turėtų atkreipti dėmesį vairuotojai, prasidėjus mokslo metams?
– Pagrindinis dalykas, tai vairuotojai turėtų būti atidūs pėsčiųjų perėjose ir tuose kelio ruožuose, kurie yra netoli vaikų įstaigų – mokyklų, žaidimų aikštelių. Arba vietose, kur gali būti vaikų, jos paprastai būna pažymėtos ženklu „Vaikai“. Visose tose zonose vairuotojai turėtų būti ypatingai atidūs, sumažinti greitį ir būti bet kada pasiruošus staigiai sustabdyti automobilių. Pastebėjus šalikelėje vaikų grupelę pravažiuoti pro šalį atsargiai, sumažinus greitį.
Taisyklėse yra pasakyta, kad vairuotojas privalo imtis papildomų atsargumo priemonių, jeigu kelyje yra vaikų. Pastebėjus sustojusį mokyklinį autobusėlį, kuris kuris sustojo išleisti vaikų, sumažinti greitį ir būti pasiruošus sustabdyti automobilį, nes gali būti, kad į kitą pusę bėgs vaikai, net neapsidairę. Ypatingai atidumas reikalingas užmiesčio keliuose ir gyvenvietėse. Niekada negali žinoti, ko gali tikėtis iš vaiko gatvėje.
Reiktų nepamiršti pasirūpinti savo vaikų saugumu tamsiuoju paros metu ir nupirkti jiems atšvaitus. Atšvaitai segami ant dešinės rankos aukščiau riešo arba kelių aukštyje. Prisegami prie viršutinio drabužio kišenės ant juostelės jie turi kabaruoti maždaug kelių aukštyje, kadangi automobilių žibintai pirmiausia apšviečia kojas ir padeda vairuotojui pastebėti važiuojamąja dalimi einantį pėstyjį.
– Galime daug ko mokyti vaikus ir iš jų reikalauti, bet jeigu patys eisime per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, nes nėra automobilių, kokį pavyzdį turės vaikas?
– Būdami su vaiku gatvėje ir automobilyje suaugusieji privalo rodyti tik gerą pavyzdį, elgtis drausmingai ir nepriekaištingai, nes tik tada galima tikėtis tokio elgesio iš vaikų.
Kad vaikų kelionės į ugdymo įstaigas būtų saugios ir jie tinkamai būtų parengti naujiems mokslo metams, Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. 1 PK bendruomenės pareigūnai kartu su Vilniaus miesto savivaldybe rugpjūčio 28 d. 19.00 val. Ozo parke Vilniuje organizuoja saugaus eismo paskaitas vaikams. Mažieji eismo dalyviai bus mokomi jiems aktualių Kelių eismo taisyklių, susipažins su Kelio ženklais, pėsčiomis – pereiti atvaizduotą gatvę.
Taip pat atvyksiančių lauks mažųjų vaikų bičiulis Amsis su savo patarimais, konkursai, užduotys ir žinoma gera nuotaika. Tai puiki proga smagiai atnaujinti savo saugaus eismo taisyklių žinias.
Na, o tiems, kurie negalės atvykti, rekomenduojame įsigyti ir paskaityti „Baltų lankų“ išleistą Aistės Dijokaitės knygą „Kelių eismo taisyklės vaikams“.
