Žvelgdami į ateitį vieni tiki, kad pažanga yra neišvengiama ir tik laiko klausimas, kada statysime Marse miestus, gyvensime dvigubai ilgiau ir sveikiau, kiti gąsdina apokalipse, kad žmonių neatsakingumas ir vartotojiškumas galutinai užterš ir pražudys visą planetą.
Po antikos – tamsieji viduramžiai
Savo nuogąstavimus pesimistai gali pagrįsti istoriniu pavyzdžiu: kai žlugo Romos imperija, antikinį mokslo, architektūros, meno ir švaros pasaulį pasiglemžė viduramžiškos tamsybės ir prietarai. Visuotinis raštingumas, kaip ir filosofijos, architektūros, medicinos žinios, nugrimzdo į užmarštį. Švariu vandeniu aprūpinami, puikią kanalizacijos sistemą turintys miestai ištuštėjo.
Viešosios pirtys, kur palaikyti kūno švaros rinkdavosi visi gyventojai: nuo vergų iki patricijų, buvo uždarytos ir apgriuvo; kaip ir amfiteatrai, nes teatro vaidinimai, gladiatorių kovos irgi buvo uždrausti. Neprižiūrimi kelių tinklai sunyko, o kartu ir prekybos, kultūrinių mainų maršrutai.
Europa paniro ne tik į neplautų kūnų, užkrečiamųjų ligų, dvokiančių gatvių laikus, bet ir į prietarus bei tamsybes. Metraščiai pasakoja, kad Ispanijos karalienė Izabelė Kastilietė, gyvenusi XIV a. pab., prisipažino, kad prausėsi vos du kartus gyvenime: ką tik gimusi ir prieš vestuves. Prisiminkime, kad senovės Graikijos piliečiai vandens procedūromis mėgaudavosi du kartus per dieną.
Vis dėlto neskubėkime viduramžių gyventojams klijuoti tamsuolių etikečių. Toks visuomenės virsmas buvo logiškas, žinant, kad Romos imperija žlugimo išvakarėse buvo nutolusi nuo savo pirminių ideologinių ir moralinių nuostatų: pirtys buvo virtusios orgijų ir paleistuvystės vietomis, teatrų scenose jau nebebuvo vaidinami garsiųjų Graikijos ir Romos autorių veikalai – žiūrovai buvo linksminami trumpomis komiškomis arba erotinio, nešvankaus pobūdžio scenomis. Kruvinas gladiatorių kovas arenose pakeitė dar žiauresni krikščionių kankinimo, pjudymo laukiniais žvėrimis egzekucijų vaizdai.
Natūralu, kad įsigalėjus naujai religijai – krikščionybei, skelbiančiai priešingas nei romėniško hedonizmo vertybes, tokias kaip kuklumas, askezė, pagarba žmogaus gyvybei ir asmens laisvei, buvo atmesta visa, kas romėniška ir įkūnija moralinį blogį. Civilizacijos žlugimą paskatino ir aibė kitų priežasčių: karo tarnyba atsidūrė svetimšalių rankose, o šeimos institucijos išsigimimą apibūdino senas romėniškas posakis, kad „moteris reikalinga giminei pratęsti, malonumams yra berniukai, o tikra meilė galima tik tarp vyrų“. Niekas nebenorėjo ir nebegalėjo nei kovoti, nei kurti.
Mokslas ir demokratija – susiję
Žlugus antikos pasauliui, antrą kartą Europa suklestėjo, kai vėl tapo demokratiška. Senieji išradimai ir kasdieninio gyvenimo palydovai – vandentiekis ir kanalizacija – Europoje vėl masiškai įdiegti tik XIX–XX a.
Akivaizdu, kad mokslo sklaida, švietimas ir demokratijos vertybės susijusios: tiek mokslas, tiek demokratija skatina debatus, nuomonių įvairovę ir neatsižvelgia į privilegijuotą asmens padėtį. Neatsitiktinai abu užgimė toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu – senovės Graikijoje VII–VI a. pr. Kr.
Šiandienos demokratijos paradoksas tas, kad visi gali ne tik balsuoti, bet ir skleisti savo idėjas (nesvarbu, protingas ar ne), būti išrinkti, tapti sprendimų priėmėjais. Be jokio išsilavinimo ar intelekto koeficiento cenzo.
Tačiau šiandienos demokratijos paradoksas tas, kad visi gali ne tik balsuoti, bet ir skleisti savo idėjas (nesvarbu, protingas ar ne), būti išrinkti, tapti sprendimų priėmėjais. Be jokio išsilavinimo ar intelekto koeficiento cenzo. Tada atsiranda sąlygos plisti ne vien mokslo žinioms, bet ir tariamiems mokslams, prietarams, o išsilavinusius politikos, visuomenės lyderius keičia savimi pasitikintys diletantai ir populistai.
Visiems puikiai žinoma Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher buvo ne tik įtakinga politikė, kovojanti su komunizmu, bet ir turėjo puikų chemiko išsilavinimą. Jos studijoms vadovavo Nobelio taikos premijos laureatė Dorothy Hodgkin. Ne atsitiktinumas, kad būtent M. Thatcher valdymo laikotarpiu Jungtinės Karalystės įtaka uždraudžiant freonų produktus, kurie naikina ozono sluoksnį, buvo ypač didelė. Šiuo metu pasaulio politiniame olimpe mokslo laipsnį turinčių politikų tektų gerokai paieškoti.
Pasitikintys kvailiai, abejojantys intelektualai
Ne tik politikoje, bet ir kasdieninėje aplinkoje sutinkame nemažai žmonių, kurie pervertina savo gebėjimus, negali atpažinti talento kituose, nesimoko iš asmeninių klaidų. Juk tikrai yra tekę susidurti su žemo intelekto, prastos kvalifikacijos ir mažesnių nei vidutinių gebėjimų asmenimis, kurie yra įsitikinę individualiu neklystamumu ir kompetencija, agresyviai ir kategoriškai gina savo tiesas, nes žino, kad vos tik leis kam nors patikėti, kad jie – ne tokie, kokie apsimeta, iškart praras turimas pozicijas, bus išstumti protingesnių.
O štai talentingi žmonės yra linkę neįvertinti savo talento. Jie mano, kad kiti lygiai taip pat lengvai gali padaryti tai, ką ir jie. Jų laimėjimai jiems patiems yra savaime suprantami, nors iš tiesų daugeliui nepasiekiami. Jie mąsto panašiai, kaip Sokratas: „Žinau, kad nieko nežinau“, nes suvokia pasaulio sudėtingumą, tiesas priima ne besąlygiškai, o kaip naujus klausimus bei iššūkius.
Tai vadinamasis Dunningo ir Krugerio efektas. Jis pastebėtas ir moksliniais tyrimais įrodytas 1999 metais.
Tariamų tiesų suklestėjimas
Galime diskutuoti, ko sulauksime: naujo aukso amžiaus ar apokalipsės, tačiau akivaizdu, kad mokslo išradimai ir tiesos nėra savaime geri ar blogi. Jų pritaikymas gali ne tik pagerinti gyvenimo kokybę (medicina, transportas, informacinės technologijos, pramonė), bet ir būti labai žalingas ar net pragaištingas. Pavyzdžiui, užterštas vanduo, oras, dirvožemis, išnaikinta daugelis augalų ir gyvūnų rūšių, branduoliniai ir bakteriologiniai ginklai. Mokslo panaudojimas tokiems tikslams mažina pasitikėjimą juo pačiu.
Nei mokslas, nei mokslinis požiūris nepateikia atsakymų į svarbiausius egzistencinius, etinius, moralinius klausimus, tačiau daugelis mokslo atstovų arogantiškai pasmerkia viską, ką apibrėžia tikėjimas, o ne pažinimas. Žmonės pasijunta apgauti: religinė pasaulėjauta iš jų atimta, tačiau esminiai gyvenimiški klausimai lieka neatsakyti. Todėl pradedama lankytis pas būrėjus ir ekstrasensus, nešiotis amuletus, tikėti laimingomis dienomis, paisyti astrologų pranašysčių.
Nusivylimas politikais irgi skatina netikrų tiesų klestėjimą. Lengvai patikima NSO, nes nepasitikima politikais, kurie yra korumpuoti, meluoja daugeliu kitų klausimų.
Mokslo autoritetą dažnai žemina ir patys mokslininkai, kai savo kolegas, drįstančius kritikuoti technologinę pažangą ir perspėjančius apie galimas grėsmes, katastrofas, vertina kaip autsaiderius, juos pajuokia. Jei vieni mokslininkai yra pašiepiami, kodėl gi reiktų rimtai vertinti kitus?
Nusivylimas politikais irgi skatina netikrų tiesų klestėjimą. Lengvai patikima NSO, nes nepasitikima politikais, kurie yra korumpuoti, meluoja daugeliu kitų klausimų. Sukirba logiška mintis: jei jie nuo visuomenės daug ką slepia ir meluoja, kodėl gi negalėtų slėpti ir kontaktų su NSO?
Mokslo žinios – ribotame rate
Šiandienos visuomenėse demokratija ir visuotinis švietimas padeda sklisti mokslinėms pažiūroms ir tiesoms, tačiau tokiose ekonomikose susiformuoja ryški specializacija ir technologinės žinios atsiduria saujelės specialistų rankose. Prieš porą šimtmečių beveik kiekvienas gebėjo apsirūpinti maistu, pasigaminti drabužių ir būtinų darbo įrankių; daugelis šiuolaikinių žmonių ne tik neturi supratimo, kaip veikia, pavyzdžiui, vidaus degimo variklis, bet ir yra praradę protėvių turėtas žinias: nebesugeba apskaičiuoti Mėnulio fazių, pasigaminti reikalingiausių daiktų. Ką jau kalbėti apie genetinius tyrimus, chemijos ar biotechnologijų sritis.
Didėjant darbo pasidalijimui tas pats atsitinka ir su žiniomis – jos darosi labai fragmentiškos ir išsamios tik konkrečiose srityse. Mažėjant sisteminių, visapusiškų žinių poreikiui, silpsta daugumos kritinio mąstymo gebėjimas. Bene iliustratyviausias pavyzdys – dažnėjantis atsisakymas skiepyti vaikus. Statistiškai itin retas šalutinis vakcinų poveikis sureikšminamas, o ligos, kažkada suluošindavusios ir nusinešdavusios šimtus tūkstančių gyvybių, dabar vėl ima plisti tik dėl prietaringo mąstymo nulemtų veiksmų. Stebimas paradoksas, kad dabartinėje civilizacijoje, kuri remiasi mokslo laimėjimais (transportas, medicina, žemės ūkis), kai kurie žmonės jais naudojasi, tačiau jų ne tik nesupranta, bet ir fanatiškai, agresyviai juos neigia. Čia galima matyti, kaip išsiskiria mokslinis ir nemokslinis požiūriai: pirmasis, keldamas klausimus ir teikdamas atsakymus, pripažįsta galimybę klysti; tariamo mokslo skleidėjai griežtai atmeta galimybę, kad gali būti neteisūs. Dar Hipokratas rašė: „Žmonės mano epilepsiją esant susijusią su dieviškumu tik dėl to, kad jos nesupranta. Tačiau jei viską, kas nesuprantama, laikytume dieviškais dalykais, jiems nebūtų pabaigos.“ Taigi, mokslas nėra žinių visuma – tai mąstymo būdas.
Peršasi istorinė paralelė su senovės Egiptu. Ten mokslo, technikos naujovės buvo sukoncentruotos nedidelės visuomenės grupės – žynių rankose. Gebėdami apskaičiuoti Saulės ir Mėnulio užtemimus, Nilo potvynius ir atoslūgius, mokėdami pagaminti įvairius mechaninius prietaisus ir statyti monumentalius statinius, jie puikiai manipuliavo masėmis: pritaikydami elementarias astronomijos ar mechanikos žinias, kurias vadino savo dieviškomis galiomis, užsitikrindavo privilegijuotą padėtį. Žlugus hierarchinei Egipto santvarkai, specializuotos žinios nebuvo perduotos ir ta civilizacija sunyko.
Mes gyvename gerovės, pertekliaus ir vartotojiškumo laikotarpiu. Kad ir kiek skųstumės dėl mažų pajamų, mūsų gyvenimo trukmė daug ilgesnė ir kokybė daug geresnė nei bet kuriuo kitu istoriniu metu gyvenusių privilegijuotų asmenų: mirtis nebegresia dėl apendicito, bakterinės infekcijos ar kraujo užkrėtimo. Badmetis ar ligų epidemijos nebenusineša tūkstančių gyvybių, o asmens ir sąžinės laisvės yra savaime suprantami dalykai.
Technologijų poveikis
Deja, pastaraisiais dešimtmečiais pirmą kartą per stebėjimų istoriją fiksuojamas reiškinys (JAV), kai vaikų karta pasižymi žemesniu intelektu nei tėvų. Iki tol vaikai būdavo protingesni už savo tėvus.
Šis reiškinys neturėtų labai stebinti, nes tais senovės laikais, kai žmonės dar gyveno mažomis grupelėmis, intelektiniai gebėjimai buvo esminis dalykas norint išgyventi: žmonės turėjo mokėti nuspėti orus, apskaičiuoti sėjos pradžią, pažinoti daugybę augalų rūšių, išvengti gamtos pavojų. Šiandien sveikatos ir socialinės rūpybos sistemos užtikrina egzistenciją visiems.
Jei pavyktų palyginti antikinės Graikijos piliečio ir dabartinio eilinio vakariečio intelektą, pirmojo intelektas gerokai viršytų dabartinio žmogaus: jis būtų kūrybiškesnis, geresnės atminties.
Jei pavyktų palyginti antikinės Graikijos piliečio ir dabartinio eilinio vakariečio intelektą, pirmojo intelektas gerokai viršytų dabartinio žmogaus: jis būtų kūrybiškesnis, geresnės atminties. Kai kurie intelekto tyrinėtojai teigia, kad vakariečių intelektas bene aukščiausias buvo XIX a.
Atminties prastėjimą galime matyti ir patys. Kiek telefonų numerių prisimename šiandien ir kiek jų prisimindavome tada, kai dar nebuvo mobiliųjų? Smegenims dabar svarbu ne kaupti ir jau net ne apdoroti informaciją, o ją paprasčiausiai susirasti begaliniame sraute. Suprasti kalbas padeda virtualūs vertėjai, orientuotis aplinkoje – kosminės navigacijos sistemos. Gyvenimas tampa patogesnis, mes vis dažniau pasitelkiame dirbtinį, o ne asmeninį intelektą.
Stebimas ir vaikų kūrybiškumo mažėjimas. Būdami priklausomi nuo televizijos, interneto, vaizdo žaidimų ir mažiau klausydami, skaitydami, vaizduotei darbo jie beveik nepalieka. O mieganti vaizduotė nepažadina nei kūrybingų sprendimų, nei naujų idėjų. Psichologai kalba apie tai, kad socialiniai tinklai slopina bendravimo įgūdžius: aktyviai jais besinaudojantys žmonės prasčiau perpranta pašnekovo kūno kalbą, mimikos ir gestų reikšmes, o tai apsunkina tarpusavio supratimą.
Prieš šimtmetį išsilavinęs žmogus ne tik domėdavosi kasdienybės realijomis, bet ir mokydavosi lotynų kalbos, studijuodavo filosofiją, rašydavo laiškus, dienoraščius. O kokį vertingos informacijos kiekį gauname mes? Su kokiais intelektiniais iššūkiais susiduriame? Kas rodoma per televiziją? Dominuoja agresijos, prietaringumo demonstravimas, skatinantis vartotojiškumą ir hedonizmą. Suvartojame daugiau, nei sukuriame. Tačiau skelbti civilizacijos saulėlydį būtų per anksti. Protingesni būti negalime jau vien todėl, kad mūsų smegenys nepajėgios toliau augti – tai prieštarauja fiziologijai. Tačiau puoselėdami asmeninius intelektinius gebėjimus galime tapti protingesni veikdami kolektyviai. Mokslas, kaip ir demokratija, nėra tobulas žinių instrumentas. Bet kol kas nieko geresnio neturime.
Netikri mokslai ir tikėjimai įvairiose pasaulio šalyse
- Filipinuose klesti „ekstrasensinė chirurgija“.
- Didžiojoje Britanijoje populiarios istorijos apie vaiduoklius. Paplitęs vadinamasis vaiduoklių turizmas: siūloma aplankyti garsiausias vaiduoklių apgyventas vietas, pernakvoti pilyse, kuriose vaidenasi...
- Indijoje astrologija – neatsiejamas kasdieninio gyvenimo reiškinys.
- Japonijoje žinoma „Aum Shinrikyo“ sekta, skelbianti gydymą tikėjimo galia, levitaciją. Ji siejama su zarino dujų ataka 1995 m. Tokijo metro.
- Islamo fundamentalistai rengia teroro aktus Vakarų pasaulyje, tikėdamiesi po mirties atsidurti rojuje.
- Daugelis amerikiečių tvirtina buvę pagrobti ateivių.
- Įvairiose pasaulio šalyse yra sektų, skelbiančių pasaulio pabaigą ir artėjant numanomai jos datai surengiančių masines savižudybes.
