 |
| Fotolia nuotr./Šilko audimo procesas |
Šilko gimtine laikoma senovės Kinija. Legendos byloja, kad šio magiško audinio kultūra buvo atrasta V tūkstantmetyje prieš Kristų prie Geltonosios upės krantų. Vieną saulėtą vasaros rytą Kinijos imperatorė Si Ling Chi ant šilkmedžio šakelės pastebėjo kirminą, susisukusį į ilgą švytintį siūlą. Tą pačią dieną valdovė įsakė tarnams iš šių siūlų išausti audinį nė nenutuokdama, kad pavaldiniams pavyks išgauti ištisus amžius taip vertintą šilko kultūrą.
Šilko gamybos paslaptis Kinijoje buvo ilgai saugojama. Už jos atskleidimą, vikšrų bei šilkmedžių sėklų kontrabandą netgi grėsė mirties bausmė. Nieko nuostabaus, juk šilkas buvo vertinamas kaip auksas ir tapo tokia pat pelninga verslo sritimi kaip šiais laikais nafta. Šilko audiniai Kinijos valdovams sukrovė milžiniškus turtus, plonyčius jo apdarus dėvėdavo imperatorės, o poetai bei rašytojai šilkui dedikuodavo kūrinius. Tik penktajame mūsų eros amžiuje ši medžiaga buvo išvežta iš Kinijos ir paplito keliose skirtingose Azijos šalyse.
Kita legenda byloja, jog vienas gudrus Indijos radža pasipiršo kinų princesei, o kraičio pareikalavo... savaime aišku, šilko. Nuotaka nepabijojo griežtų šalies įstatymų ir mylimajam slapčia atgabeno šilkmedžių sėklų ir šilkverpių vikšrų. Įdomu, kur ji visa tai paslėpė? Ogi savo vestuvinėje šukuosenoje.
Jau XVIII a. šilkas austas visose Vakarų Europos šalyse, tačiau Kinija amžiams įėjo į istoriją kaip šio nuostabaus audinio išradėja.
Šilko kelias
Lengvas šilkas buvo labai patogus transportuoti, o jo didelė kaina skatino prekybą tarp europiečių ir arabų pirklių. Gausybė karavanų su šia brangia preke sekė vienas paskui kitą. Taip atsirado didysis vilkstinės kelias, vadinamas Šilko keliu.
Didysis šilko kelias apėmė ne siaurą keliuką, o tūkstančius kilometrų juosiančią teritoriją. Joje buvo pastatyta šimtai miestų, tarp kurių atstumas buvo maždaug diena kelio. Dar ir dabar keliaujant šiuo maršrutu galima pamatyti išlikusių senųjų miestų griuvėsių. Anuomet čia girdėjosi pirklių balsai, skambėjo skaičiuojamos monetos, iš rankų į rankas keliavo puikiausias Kinijos šilkas, persų kilimai, Kapadokijos keramika, Indijos prieskoniai, dramblio kaulas iš Afrikos, Irano auksakalių papuošalai ir kitos prašmatnybės.
Tikriausiai ir jūsų vaizduotėje, išgirdus žodžius „Šilko kelias“, iškyla dykumos peizažas, nešuliais apkrautų kupranugarių vilkstinė, gudrūs ir paslaptingi prekeiviai, gabenantys įvairiausias gėrybes...
Norint suvokti šio karavano istorinę reikšmę, būtina grįžti prie jo ištakų. Pirmasis kelionę Šilko keliu dar XIII amžiuje aprašė ir europiečius su šilko kultūra supažindino bene garsiausias ispanų keliautojas Markas Polo. Dar septyniolikmetis jis su tėčiu ir dėde net dvidešimt šešerius metus keliavo po Aziją. Grįždamas į gimtąją Veneciją, M. Polo pateko į genujiečių nelaisvę ir buvo pasodintas į kalėjimą. Išmintingasis žmogus neprarado vilties, o savo likimo draugus ištisas dienas žavėjo pasakojimais apie kelionėje patirtus nuotykius, prekybą šilku, aplankytas šalis, jų gamtą, žmones ir papročius. Jo istorijų ausis ištempę klausėsi ne tik kaliniai, bet ir kalėjimo prižiūrėtojai, rinkosi net miesto diduomenė. Supratęs, kad jo pasakojimai traukia publikos dėmesį, M. Polo išleido knygą, kurią taip ir pavadino – „Knyga“.
Pirmą kartą europiečiai sužinojo, kad pasaulis egzistuoja ir už Viduržemio jūros, kad ten susikūrusi nepaprastai aukšto lygio kultūra, vyksta aktyvi prekyba. Būtent tuo to laiko paraką, arbatą, šilką, prieskonius ar kitas gėrybes didžiulės kupranugarių vilkstinės ėmė gabenti į Europą. Pirklių kelionės trukdavo keletą mėnesių ar net metus, jie turėdavo įveikti daugybę sunkumų, patirdavo visokiausių pavojų. Nepaisant to, Šilko kelias, turėjęs bent dešimtį maršrutų, gyvavo ir istorijoje tapo žinomas kaip vienintelė gija, sausuma jungusi Europą ir Aziją.
Audinio gamyba
 |
| Fotolia nuotr./Šilkverpis vikšras |
Kol šilkas virsta audiniu – ištisa istorija. O tos istorijos „kaltininkai“ yra drugiai šilkverpiai, dar vadinami mažaisiais Kinijos imperatoriais. Šių gyvių meilės šokis trunka 6–8 valandas, paskui patelė padeda kelis šimtus kiaušinėlių. Kai kurie jų žūsta, o iš likusiųjų išsirita vikšreliai – tikrieji šilko gamintojai. Šilką (kitaip tariant, siūlu virstančią tam tikrą baltyminę medžiagą) jie pradeda gaminti praėjus maždaug mėnesiui po išsiritimo. Būtent tada vikšrai aplink save susisuka jaukų namelį, vadinamą kokonu. Tik įsivaizduokite, vieną kokoną sudaro vientisas vidutiniškai 3000 metrų ilgio siūlas.
Verpimo procesas gana paprastas: maždaug 30–40 kokonų įmetami į puodą su verdančiu vandeniu, siūlai tampa lipnūs, vėliau iš jų audžiami audiniai. Iš jų siuvamos užuolaidos, pagalvių užvalkalai, siuvami moteriški ir vyriški švarkai, kelnės.
 |
| Fotolia nuotr./Azijos auksas - šilko kokonai |
Kur kas plonesniam, lygesniam ir švelnesniam siūlui išgauti naudojamas antrasis (vidinis) kokonų sluoksnis. Iš pirmojo puodo išgriebti pusiau nuvynioti kokonai dedami į vėsesnį vandenį ir dar kartą vyniojami ant specialios ritės. Įdomu tai, kad verdančiame vandenyje žuvusios kokonų lervos yra tikras delikatesas ne vienoje Azijos valstybėje.
Bet grįžkime prie šilko gamybos. Suverpti siūlai balinami, vėliau dažomi natūraliomis medžiagomis: medžių šaknimis, kario milteliais, bananmedžių lapais ar kt. Tam tikrai spalvai išgauti reikalinga dažymo priemonė kaitinama karštame vandenyje ir jame mirkomi siūlai. Išdžiovinti saulėje jie tampa neįtikėtinai ryškūs ir spindintys.
 |
| Fotolia nuotr./Šilko verpimo staklės |
Nuo aušros iki sutemų plušantys šilko gamintojai per dieną gali išausti maždaug 40 centimetrų smulkiausiai išmarginto audinio. Šilkas audžiamas įvairiose pasaulio šalyse, bet daugiausia jo pagaminama Azijos šalyse, ypač Kinijoje. Ne veltui čia jis vadinamas Azijos auksu.
Įdomiausi faktai
►Šilko kelio sąvoka atsirado 1877 metais. Pirmasis ją pavartojo vokiečių geografas ir keliautojas Ferdinandas fon Richthofenas.
►Šilkverpiai gali gyventi tik tam tikruose regionuose, kur auga šilkmedžiai. Šių augalų lapai yra vienintelis jų maistas.
►Svarbi Šilko kelio prekė buvo vergai, kurie iš atokesnių Juodosios jūros regiono vietų pasiekdavo Stambulo uostą, o iš čia pasklisdavo po visą žemyną.
►Šilke esanti medžiaga sericinas, dar vadinama šilko klijais, turi gydomąjį poveikį sudirgusiai ir alergiškai odai.
►Šilkas yra mikroorganizmams atsparus audinys, todėl labai higieniškas. Ne veltui sakoma, kad su šilko drabužiais žmogus visada jaučiasi gerai: šiltą dieną jie skleidžia vėsą, o vėsią – šildo.
►Šilkas yra labai tvirtas audinys. Teigiama, kad jo gija yra stipresnė už tokio paties storio plieno giją.
► Viduramžiais šilko pramonė buvo viena svarbiausių Venecijoje, Genujoje, Florencijoje bei Milane.
►Patys vertingiausi šilko kilimai pasaulyje yra saugomi Mevlanos muziejuje Turkijoje.
Šilko gavybos procesas...
