Ne visi gimę plaukikais
„Mūsų praktikoje pasitaikė porą atvejų, kuomet šuo net nebando plaukti, jam kyla panika, iš karto pasileidžia ir skęsta, jam ima trūkti oro. Tokių net nekišam į vandenį. Tai turėtų būti pramoga“, – sako šunų viešbučio „Eufera“ įkūrėja ir šunų plaukimo trenerė V.Liauksminaitė.
Mokant šuniuką plaukti svarbiausia jo neišgąsdinti ir nuosekliai kantriai dirbti.
Ji paneigia populiarią nuomonę, kad geriau ar prasčiau, bet plaukia visi šunys, o kai kurių veislių atstovai tiesiog gimę plaukioti. Pasak moters, kai kurių gerais plaukikais vadinamų veislių atstovai, pavyzdžiui, labradorai, dažnai į viešbutyje esantį baseiną ateina absoliučiai nemokėdami plaukti, nesugebantys netgi išlaikyti kūno.
„Darome išvadą, kad žmonės šių veislių šunis augina kaip dekoratyvinius, nenaudoja pagal paskirtį ir jų plaukimo instinktas mažėja“, – svarsto plaukimo trenerė.
Trumpasnukiai šunys – mopsai, buldogai – vieni prastesnių plaukikų. Instruktorė sako, kad šių veislių šunys plaukti gali, bet jiems greitai ima trūkti oro, o trumpos kojos ir gana sunkus kūnas apsunkina judėjimą vandenyje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kelionė su augintiniu: šunys autobusuose nelaukiami, traukiniu keliauti lengviau
Prievarta plaukti neišmokysi
V.Liauksminaitė pataria prie vandens šuniukus pratinti nuo mažumės, nes tokie lengviau prisitaiko prie aplinkybių, greičiau mokosi naujų dalykų. Ji akcentuoja, kad mokant šuniuką plaukti svarbiausia jo neišgąsdinti ir nuosekliai kantriai dirbti.
„Geriausia, jei pats šeimininkas eitų į vandenį ir bandytų žaidimo forma įsivesti šunį: įsikandus virvę, mesti kamuoliuką ar šaką“, – moko šunų plaukimo trenerė.
Jei žaislai nepadeda, ji pataria prie vandens važiuoti su draugišku, vandens pramogas mėgstančiu šunimi. Esą šunys linkę mėgdžioti kitus šunis. Taigi, jei kompanijoje yra šuo, kuris moka plaukti, paprastai mažius bėgs paskui jį.
Trečias variantas – paimti šuniuką ant rankų, įbristi su juo į vandenį ir ramiai pastatyti draugą seklesnėje vietoje, kad norėdamas jis galėtų pats išbristi.
„Greičiausiai jis taip ir darys, nes taip elgiasi labai daug šunų. Tada galima po truputį neštis giliau, kad šuniukas pradėtų plaukti. Svarbu jam padėti, kad nebūtų šoko, ir nuraminti, nes paprastai, kai jie nejaučia pagrindo po savimi, ima panikuoti“, – šunų plaukimo metodiką dėsto V.Liauksminaitė.
Dėl šuns vandens baimės dažniausiai būna kalti patys šeimininkai: žmonės išgąsdina šunį įmetę jį nuo liepto į vandenį, aptaškydami, niurkydami vandenyje ar per prievartą už pavadėlio tempdami į vandenį.
Ji pastebi, kad pradedantiems plaukioti šunims būna sunku laikyti kūną tinkamoje padėtyje. Tokiu atveju vėl reikės šeimininko pagalbos. Instruktorė aiškina, kad keturkojui bus lengviau, jei vieną ranką pakišime po užpakalinėmis kojomis, o kitą laikysime virš priekinių letenų.
Kaip ir žmonės, šunys mokosi ne vienodai, tad gali tekti apsišarvuoti kantrybe.
V.Liauksminaitė pabrėžia, kad dėl šuns vandens baimės dažniausiai būna kalti patys šeimininkai: žmonės išgąsdina šunį įmetę jį nuo liepto į vandenį, aptaškydami, niurkydami vandenyje ar per prievartą už pavadėlio tempdami į vandenį.
Vandenyje – tik su priežiūra
Šunų plaukimo instruktorė akcentuoja, kad augintinis vandenyje neturėtų būti be priežiūros: „Kaip ir žmogui, dėl temperatūrų skirtumo šuniui gali sutraukti koją, gali pradėti nešti srovė, ir šuo pats nesugebės išplaukti į krantą. Jei maudosi ežere, kojas gali apsivyti žolės, ir gyvūnas supanikuos, jūroje gali įtraukti didelės bangos“, – galimus pavojus vardija V.Liauksminaitė.
Kad būtų ramiau ir saugiau, vandens mėgėjui ji pataria nupirkti plaukimo liemenę. Prie jos esanti rankena padės greičiau ištraukti gyvūną, jei šis ims skęsti.
Jei šuo eina maudytis vienas, prie liemenės trenerė rekomenduoja prikabinti ilgą pavadėlį – taip galima reguliuoti jo plaukimo kryptį ir sulaikyti nešamą srovės, o šviesą atspindinti liemenė padės nepamesti augintinio iš akių, jei šis nuplauks kur nors į žoles.
V.Liauksminaitė įspėja, kad kai kurių veislių šunys, ypač tokie baltakailiai kaip bišonai, šviesūs prancūzų buldogai, linkę į alerginius susirgimus, todėl po pasiplaukiojimo natūraliuose vandens telkiniuose juos reiktų permaudyti. Po maudynių jūroje ji rekomenduoja perprausti visus augintinius, kadangi sūrus vanduo sausina kailį. Svarbu ir gerai nusausinti augintinį.
„PetCity“ klinikos vedėjos, veterinarijos gydytojos Margaritos Rukštelytės komentaras
Plaukimas naudingas ne tik kūnui, bet ir sielai. Tiek jūsų augintinis, tiek jūs galite pasisemti gerų emocijų ir sumažinti stresą.
Tai puikus būdas palaikyti gerą augintinio fizinę būklę netraumuojant kaulų ir sąnarių, tinkantis tiek jauniems, tiek vyresnio amžiaus augintiniams.
Turint antsvorio, didelė apkrova tenka sąnariams, todėl plaukimas yra puikus būdas mesti svorį neapkraunant sąnarių, nes augintinio svorį palaiko vanduo.
Vandens procedūros ir plaukimas rekomenduojamas besivystančiam jaunam augintinio organizmui, gyvūnams atsigaunant po ortopedinių operacijų ar sužeidimų, esant senatviniams sąnarių, raumenų ir nervų pažeidimams. Taip pat sveikiems augintiniams svorio kontrolei bei fiziniam aktyvumui palaikyti, ruošiantis varžyboms, parodoms, nes plaukimas veikia ne tik stimuliuojančiai, bet ir raminančiai.
Judėjimas vandenyje apkrauna raumenis 15–20 kartų stipriau, negu tie patys judesiai sausumoje, bet raumenys dirba be papildomos apkrovos sąnariams. Puikiai tinka esant inervacijos sutrikimams, nes padeda gyvūnui išmokti iš naujo koordinuoti judesius (jeigu dėl traumos sutrinka koordinacija).
Turint antsvorio, didelė apkrova tenka sąnariams, todėl plaukimas yra puikus būdas mesti svorį neapkraunant sąnarių, nes augintinio svorį palaiko vanduo, o raumenys apkraunami stipriau, negu atliekant tuos pačius pratimus sausumoje.
Vanduo taip pat masažuoja kūną (odą, raumenis, limfinę sistemą), todėl pagerėja limfos ir kraujo cirkuliacija, audiniai geriau prisotinami deguonies.
Plaukimas turi daug privalumų, tačiau kartais pasirodo ir neigiamos pusės.
Dažniausiai veterinarijos gydytojai susiduria su pasikartojančiais ausų uždegimais, dėl į ausis pakliuvusio vandens. Todėl visada po maudynių būtina kruopščiai išvalyti augintiniui ausis, kad jose neliktų drėgmės.
Maudynės ežeruose, upėse ar kituose telkiniuose gali sukelti odos problemas: niežulį, pleiskanojimą, bėrimus, šlapiuojančias egzemas ir dermatitus. Jeigu jūsų augintinio oda po maudynių sureagavusi, būtinai kreipkitės į veterinarijos gydytoją. Kol gyvūnas nepasveiks, rekomenduojama apriboti kontaktą su vandeniu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Veterinarė Ramunė Dvaržeckienė: „Šlapiuojantis dermatitas – maudynes mėgstančių keturkojų liga“
Venkite maudynių vėsiomis dienomis, nes gyvūnai, kaip ir žmonės, gali peršalti. Taip pat pasitaiko nervinių šaknelių uždegimas (sunkiai arba visai nevaldo galūnių, uodegos).
Gyvūnams, sergantiems šlapimo takų ligomis, ausų uždegimu, odos infekcijomis ar esant atviroms žaizdoms, esant kosuliui ar dusuliui kontaktas su vandeniu turėtų būti ribojamas, kol visiškai pasveiks.
Rekomenduojama plaukimo trukmė – nuo 10 iki 30 min., priklausomai nuo gyvūno amžiaus, fizinės būklės ir tikslo.
Jeigu augintinis turi kokių nors sveikatos sutrikimų, būtina pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju, nes galima būklę pabloginti ir jį dar labiau traumuoti.
