Augintinio maitinimas ir girdymas
Kai oras atvėsta, šuo, palaikydamas normalią kūno temperatūrą, išeikvoja kur kas daugiau energijos. Todėl turite savo augintiniui duoti daugiau ir kaloringesnio maisto. Kaip pamatuoti proporcijas, kiek didinti maisto kiekį? Atsižvelkite į šuniuko dydį ir svorį, kailio storį ir ilgį, poodinį riebalų sluoksnį. Galite eksperimentuoti maisto davinį didindami mažais kiekiais – žiūrėkite, kiek šuo suėda. Jei maisto lieka kelias dienas iš eilės, reiškia, porcija tikriausiai jau per didelė. Paprastai 10–20 procentų padidintas maisto davinys yra pakankamas, tačiau kai kuriems šunims davinį gali prireikti didinti ir iki 50 procentų ar net daugiau. Šiuo klausimu Jums tikrai padės veterinaras.
Jei šuniukas mėgsta, puiku duoti jam žalių daržovių, pavyzdžiui, morkų – taip jis gaus papildomų vitaminų ir mineralų, kurie jam žiemą labai reikalingi. Galite augintinio mitybą papildyti ir vitaminų ir mineralų kompleksais, įsigytais veterinarijos vaistinėje.
Kai temperatūra nukrenta žemiau nulio, reikia dažniau prižiūrėti gyvūno dubenėlį su vandeniu, mat šis greitai užšąla ir augintinis gali ištrokšti. Gerai į dubenėlį pilti dar šiltą vandenį, nes šuo irgi apšyla nuo tokio vandens. Šiltas vanduo ilgiau nesuledės.
Svarbu šalčiams paruošti būdą
Kadangi šuns būda yra pagrindinė vieta, kur jis slepiasi nuo lietaus, vėjo ir šalčio, ji turi būti tinkamai paruošta žiemai. Visų pirma, jos apačia turi būti pakelta nuo žemės, kad susidarytų oro tarpas ir šaltis bei drėgmė nesismelktų tiesiai į būdos dugną.
Dar labai svarbu, kad būdos sienos neturėtų plyšių, būtų neperpučiamos ir neperšlampamos. Jos galėtų būti dvigubomis lentelių sienomis arba iš vidaus išmuštos nepelijama medžiaga. Stogas turėtų nepraleisti drėgmės. Taip pat labai gerai būtų įrengti lengvai besivarstančias „dureles“, kurios apsaugotų būdos vidų nuo vėjo ir kritulių. Gali užtrukti, kol šuniukas pripras vaikščioti pro šias dureles, tačiau vėliau tikrai jausis Jums dėkingas.
Labai svarbu, kad būdoje visuomet būtų sausai ir šiltai paklota – tam gali tikti paprasčiausi šiaudai arba šienas. Taip pat čia galima naudoti seną antklodę ar paltuką, tik svarbu jį apsiūti neperšlampamu audiniu, kad šlapias šuo nesudrėkintų audinių ir šie nepardėtų pelyti. Galima įsigyti ir specialų tam skirtą čiužinuką. Svarbu nuolatos prižiūrėti būdos vidų, stebėti, ar paklotas „nesugulėtas“, nesudrėkęs, ar nesustumtas į vieną būdos kampą.
Taip pat, nesvarbu, ar šuo gyvena voljere, ar pririštas, reikia prižiūrėti, kad jo teritorija būtų sausa – įrengtas vandens nutekėjimas arba stogas.
Šuniuko kailio ir pėdų priežiūra
Labai svarbu apkarpyti šuns kailio perteklių aplink pėdutes, mat ant jo gali pradėti rinktis sniegas ir ledas, o taip gali būti sužalotos pėdos. Taip pat labai svarbu prižiūrėti pačias pėdutes. Jei šuo vedžiojamas žiemos metu ten, kur kelio danga gali būti barstoma druska, po pasivaikščiojimo reikėtų pėdas nuplauti šiltu vandeniu ir ištepti jas riebiu kremu.
Jei šuo ilgaplaukis, reikėtų jį reguliariai šukuoti ir prižiūrėti, kad kailyje jokiu būdu nesusidarytų sniego ir ledo gumulų, kurie tikrai gali sukelti šuniui labai didelių nepatogumų ar netgi susirgimų. Visgi, ilgaplaukio šuns žiemą kirpti nerekomenduojama, kadangi ilgesnis kailis geriau apsaugos nuo šaltų orų.
Jei oras labai atšąla, reikėtų turėti omeny megztuką šuniui, arba šildyklę jo būdai, tik svarbu ją pritaikyti, kad šuo nepatirtų nudegimų. Kai šaltis tampa tikrai atšiaurus, verta pagalvoti apie laikiną šuniuko apgyvendinimą uždarose patalpose.
Aptartų punktų įgyvendinimas tikrai nesukelia didelių problemų žmogui, o augintiniui gali būti gyvybiškai svarbus. Šuo, kurio buitis gerai paruošta žiemai, lengviau ją ir ištvers, ir net atšalus orui bus linksmas ir sveikas. O juk to mes savo augintiniams labiausiai ir linkime.
