Kalėdų stalas – gausus ir šviesus
Pasak Lietuvos nacionalinio kultūros centro papročių specialistės Nijolės Marcinkevičienės, Kalėdos nuo seno būdavo tokia linksmybių šventė, kad šiandien mums net sunku įsivaizduoti, kiek pastangų į jas būdavo įdedama.
„Pirma diena dar nulemta Kūčių sakralumo, dar daug kas susilaiko nuo linksmybių. Pirmiausiai einama į bažnyčią. Anksčiau joje būdavo labai turtingos apeigos – trejos mišios, per kurias pirmiausiai būdavo pagarbinami piemenėliai su savo instrumentais ir dainelėmis, nes jie kadaise buvo prie ėdžių, kur gimė Jėzus.
Vaikai labai mėgdavo sukti prakartėlę. Dabar nesame išlaikę šios tradicijos, o tuomet būdavo prie prakartėlės pritvirtintas skambaliukas, kuris skambėdavo, kai jis sukdavosi. Ir visi vaikai norėdavo kuo daugiau pasukti, nes tuomet metai bus geresni“, – pasakojo etnologė.
Po bažnyčios visi skubėdavo namo – esą kuris bus pirmesnis, tas darbuose kitais metais bus spartesnis. O namuose laukdavo gausus vaišių stalas. Kalėdiniai pusryčiai jau visai kitokie nei Kūčios. Tai šviesus stalas.
Per Kūčias vyrauja pilkšva dvasių spalva (avižinis kisielius, žirniai, aguonpienis), o per Kalėdas jau viskas su saule: labai aukšti pyragai, vadinamosios babkos, papuoštos kuo įvairiausiai – gražesnėmis plunksnelėmis, popierinėmis gėlėmis, eglutės šakelėmis, taip pat patiekiami kiaulės galva ar kumpis, duonos tešloje iškeptas.
Per Kūčias vyrauja pilkšva dvasių spalva, o per Kalėdas jau viskas su saule.
„Viskas ant to stalo yra gražu, o visi patiekalai nepjaustyti. Tas stalas kaip kalnas – visko ant jo yra, kad visais metais nieko netrūktų“, – teigė pašnekovė.
Tačiau į svečius pirmą dieną dar niekas neidavo. Sakydavo, kad jeigu pirmą dieną esi svečiuotis, gali tau uždėti kailinius pautinėti. Būdavo nepadoru eiti į svečius – reikia leisti šeimai atsigauti nuo apeigiškumo, pabūti kartu, pailsėti.
Persirengėlių vaikštynės
O štai antrą Kalėdų dieną, gruodžio 26-ąją, jau visi išsiruošdavo į žmones. Po kaimus vaikščiodavo persirengėliai sveikintojai, ir kiekvienas regionas turėjo savo sveikintojus. Pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvoje, Žemaitijoje, buvo vadinamieji berneliai. Jie vaikščiodavo pulkais po dvylika.
Greičiausiai tai susiję su dvylika mėnesių. Kai kur rašoma, kad jie būdavo apsirengę raudonais švarkais, rankose turėdavo kokį nors muzikinį instrumentą ar lazdas. Kai jie pasibelsdavo į duris, pirmiausiai turėdavo nuskambėti klausimas, kas gimė. Teisingas atsakymas būdavo – gimė bernelis. Tik tada juos įleisdavo vidun.
Po kaimus vaikščiodavo persirengėliai sveikintojai, ir kiekvienas regionas turėjo savo sveikintojus.
Taip pat buvo populiarūs vadinamieji „čigonautojai“. Jie eidavo per namus, burdavo ateitį, kažką nukniaukdavo, tada šeimininkai turėdavo išsipirkti. Žodžių, vykdavo linksmas žaidimas.
Suvalkijoje buvo Šyvio šokdintojų paprotys. Pagrindinis persirengėlių grupės personažas buvo iš vieno, kartais iš dviejų vyrų suformuotas arklys – šyvis. Pagrindinis personažas turėjo iš vietos peršokti suolą ar įsibėgėjęs – stalą, tada persirengėliai gaudavo dovanų. Be šyvio, palydoje būdavo karžygių, meškų, muzikantų ir kitų personažų.
Išskirtinai vyriška tradicija
„Antrąją Kalėdų dieną būdavo didelis sujudimas. Būtinai reikėdavo išeiti iš namų ir pasveikinti kitus, nes buvo tikima, kad šios dienos linkėjimai labai gerai pildosi. Žmonės stengdavosi išeiti kuo toliau už savo kaimo ribų, nes kuo labiau žmonės nepažįstami, tuo linkėjimai geriau pildosi. Tai atėję iš tikėjimo protėviais. Buvo tikima, kad protėviai iš ano pasaulio ar iš dausų turi šią dieną sugrįžti, pasisveikinti, pasižiūrėti, kaip žmonės gyvena, tik jie gyviesiems neatpažįstami.
Beje, vaikščiojimo po namus ir sveikinimo tradicija – vyriška. Vaikščiodavo išskirtinai vyrai, dažnai nevedę, jauni, turintys eiklias kojas. Tai buvo vienas pagrindinių Kalėdų akcentų. Moterys tiesiog priimdavo sveikintojus ir juos pavaišindavo.
Jos jau būdavo pavargusios nuo vaišių ruošimo, bet vis tiek labai gerai nusiteikusios. Jos sakydavo, kad šventinė ruoša yra maloni, ji taip nenuvargina kaip kasdienė ruoša. Mat pats ruošimasis šventei kuria šventinę nuotaiką: tu galvoji, kas ateis, kaip įvertins vaišes, kaip pagirs, kiek tų žmonių bus. Geras nusiteikimas ir noras pasirodyti gerąja prasme suteikdavo joms jėgų“, – teigė pašnekovė.
Vakarais būdavo populiarios vakaruškos. Karmaza – ypatingai persirengęs vyras – išeidavo į ūlyčią (pagrindinį kaimo kelią) ir šaukdavo: „Varmasta!“ Ir iš visų kiemų bėgdavo jaunuoliai ir paaugliai, kabindavosi vienas kitam už kuprų ir taip vingiuodami bei pasišokinėdami keliaudavo į vakarušką.
„Mūsų Kalėdų papročiuose – labai daug bendravimo, pasibuvimo drauge. Jo netrūko ir po Kalėdų prasidėjusiame tarpušventyje. Tarpušventis reiškė, kad vakarai dar šventi ir jokių sunkių darbų dirbti negalima, nei verpti, nei austi, nes protėviai dar neišėję, tad reikia stengtis jų nenubaidyti, neužrūstinti.
Todėl vakarus visi leisdavo žaidimuose ir rateliuose. Jaunimas per juos turėdavo progos susipažinti, simpatiją parodyti“, – teigė N.Marcinkevičienė.
Antros Kūčios – Naujieji metai
Burtais ir ateities spėjimais per Kalėdas jau nebuvo užsiimama. Nebent Kalėdų rytą, nuimdami šieną nuo Kūčių stalo, traukdavo šiaudus. Kuo jis ilgesnis – tuo ilgiau gyvensi, tuo javai bus gausesni, o merginoms tai reikšdavo, kad tais metais jos ištekės.
Šeimininkai tikrindavo, ar po tuo šienu nėra kokio nors grūdo. Jeigu rasdavo – netyčia ten atsidūrusį ar tyčia įmestą, būdavo labai geras ženklas, kad duonos netrūks, kad javai gerai augs.
Jeigu mergina metė batą link durų, ir jis nosimi į duris nukrito, ji ištekės.
Naujieji metai anksčiau būdavo tarsi Kūčių atkartojimas, todėl ir vadinami būdavo bagotąja Kūčia. „Bagota“ – nes stalas būdavo turtingas, ant jo būdavo visko – ir dešrų, ir virtinių. Šį vakarą jau būdavo buriama.
„Pavyzdžiui, jeigu mergina metė batą link durų, ir jis priekiu (nosimi) į duris nukrito, ji ištekės ir išeis iš namų. Taip pat merginos eidamos gulti atsinešdavo pagaliukų, indą su vandeniu ir sukonstruodavo po lova šulinį. Buvo tikima, kad tuomet ji susapnuos jaunikaitį, už kurio ištekės.
Taip pat kabindavo prie lovos švarų rankšluostį: kas nusišluostys juo veidą, tas išrinktasis. Ir, būdavo, susapnuoja mergina kaimyną ir po to pasakoja: „Net nepagalvojau, kad tai gali būti kaimynas. Maniau, kad už jūrų marių reikės nutekėti.“ Tačiau šie papročiai jau gana nunykę, mums Naujieji metai nebeturi buvusio sakralumo“, – teigė pašnekovė.
Dovanos būdavo simbolinės
Šiandien lietuviškas Kalėdų senelis vadinamas Kalėda. Nuo tarptautinio jis skiriasi tuo, kad vilki baltais drabužiais, simbolizuojančiais saulę ir dienos šviesą.
„Anksčiau Kalėda buvo daugiau numanomas nei tikras personažas. Buvo sakoma, kad jis patenka į namus gal per kaminą, gal per plyšelį, kai jo niekas nemato. Ir palikdavo jis labai paprastas dovanėles, tačiau vaikams teikdavo džiaugsmo jau vien tai, kad jis apsilankė ir paliko ženklus.
Jei vaikas ant stalo, kur sėdėjo, rasdavo gražesnį kūčiuką, kokį nors kepinuką, riestainiuką, jau būdavo džiaugsmo, o jeigu kaspinėlį ar kokį mažą pinigėlį – tai būdavo didžiausias stebuklas. Rytų Lietuvoje yra vienas kitas paliudijimas, kad pasirodydavo ir tikras Kalėda, tačiau dažniausiai jis būdavo nematomas.
Dovanos būdavo simbolinės ir tik vaikams.
Bet vaikai labai jo laukdavo. Laukdavo ženklų, kad jo būta. Kartais jie rasdavo tiesiog po stalu ar po šienu pabertų riešutų ir jie knisdavosi po tą šieną lenktyniaudami, kuris daugiau suras. Ne tik pačios dovanos, kiek jų atsiradimo procesas jiems teikdavo labai daug džiaugsmo. Taigi dovanos būdavo simbolinės ir tik vaikams“, – aiškino N.Marcinkevičienė.
Beje, vaikams būdavo labai griežtai skiepijama, kad dovanų turi nusipelnyti. Jei vaikas buvo negeras, Kalėda jam galėjo tik anglį ar supuvusį kiaušinį atnešti.
„Skamba labai nepedagogiškai, bet paprastai tai būdavo tik pagąsdinimai. Kai atsirado eglučių tradicija, paragindavo nuliūdusį vaiką pažiūrėti kitoje eglutės pusėje – gal ten ką nors geresnio ras. Ir iš tiesų – saldainis kabo.
20-to amžiaus pradžioje paplito kojinių mada: vaikams liepdavo švariai išsiplauti kojinytes. Esą gal ką nors ras jose ryte. Paprastai vaikai vėlgi rasdavo kūčiuką ar mažą pinigėlį. Jei tai būdavo koks švilpukas, būdavo ypač gerai“, – pasakojo etnologė.
Taigi tai buvo džiaugsmingas, šviesus metas, kurio metu žmonės pamiršdavo visas negandas.
