Federico Fellini (1920–1993)
Italų režisierius tvirtino, kad jam retai pavykdavo nusnūsti daugiau nei tris valandas. 1977-aisiais duotame interviu jis pasakojo apie savo ryto rutiną:
Pabundu šeštą ryto. Paslampinėju po namus, atidarau langus, pavartau knygas, iš vietos į vietą pastumdau dėžes. Metų metus bandžiau pasidaryti puodelį geros kavos, deja, negaliu pasigirti tokiu talentu. Lipu žemyn, kuo greičiau išeinu į lauką. Apie septynias jau būnu prie telefono. Visada gerai pasvarstau, kam galima skambinti tokiu metu, o kam ne, kad neįžeisčiau pažadinęs. Kai kuriems taip suteikiu tikro žadintuvo paslaugą – jie įprato keltis sulaukę mano rytinio skambučio.
Jaunystėje Fellini rašė į laikraščius, tačiau suprato, kad jo temperamentas tinkamesnis kinui – jis mėgo filmavimo aikštelėje tvyrančią draugišką atmosferą.
Anot Fellini, „rašytojas gali viską padaryti pats, bet jis turi būti disciplinuotas – keltis septintą, sėdėti vienišas prie tuščio balto popieriaus lapo. Aš per didelis vitellone [dykūnas]. Manau, kad pasirinkau patį geriausią meninės išraiškos būdą. Tiesiog dievinu tą rafinuotą darbo ir bendrystės derinį, kurį sutinku kurdamas filmus“.
Ingmaras Bergmanas (1918–2007)
„Ar žinote, ką reiškia kurti filmus? – paklausė Bergmanas 1964-aisiais duotame interviu. – Aštuonios valandos sunkaus darbo kasdien, kad gautum tris minutes filmo. O per tas aštuonias valandas, jei labai pasiseka, tikroji kūryba tetrunka dešimt–dvylika minučių. Kartais nė jų nebūna. Tada turi prisiversti dirbti dar aštuonias valandas ir melstis, kad šįkart pavyktų išspausti dešimt minučių.“
Tačiau Bergmanui filmų kūrimas reiškė ir scenarijų rašymą, o tai jis visados darydavo savo namuose, atokioje Faro saloje, Švedijoje. Būdamas ten jis nuolat laikėsi per dešimtmečius nusistovėjusio to paties darbo režimo: kėlėsi aštuntą, rašė nuo devintos iki dvyliktos, tada šiek tiek užkąsdavo.
Aštuonios valandos sunkaus darbo kasdien, kad gautum tris minutes filmo. O per tas aštuonias valandas, jei labai pasiseka, tikroji kūryba tetrunka dešimt dvylika minučių.
„Jo pietūs visada vienodi, – prisimena aktorė Bibi Anderson. – Jie niekada nesikeičia. Kažkoks itin riebus rūgpienis ir nepaprastai saldus braškių džemas. Ir visą šį labiau kūdikių maistelį primenantį derinį kartu su kukurūzų dribsniais valgydavo pastoviai.“
Po pietų Bergmanas vėl padirbėjęs nuo pirmos iki trečios, valandėlę nusnūsdavo. Į pavakarę eidavo pasivaikščioti arba keltu plaukdavo į gretimą salą pasiimti laikraščių ir pašto. Vakarais skaitydavo, susitikdavo su draugais, paleisdavo vieną iš savo gausios kolekcijos filmų arba tiesiog žiūrėdavo televizorių (ypač mėgo serialą Dalasas).
„Aš niekada nevartoju nei narkotikų, nei alkoholio, – yra sakęs režisierius. – Išgeriu daugių daugiausiai taurę vyno ir man to visiškai užtenka.“ Be kita ko, jam ypatingai rūpėjo muzika, klausydavosi visko – nuo Bacho iki Rolling Stones.
Jei nebūčiau visą laiką dirbęs, būčiau tapęs lunatiku.
Bėgant metams režisieriui išsivystė miego sutrikimai – jam niekada nepavykdavo pamiegoti ilgiau nei keturias penkias valandas, todėl filmavimų metu prireikdavo vis daugiau pastangų. Tačiau net ir pasitraukęs iš kino pramonės 1982-aisiais, Bergmanas tęsė kūrybinę veiklą – kūrė filmus televizijai, statė dramas ir operas, rašė pjeses, romanus ir memuarus.
„Niekada nesilioviau dirbti, – sakė jis, – tai lyg potvynis, tvindantis sielos kraštovaizdį. Bangos su savimi nusineša tai, ko per daug, taip apvalydamos mane. Jei nebūčiau visą laiką dirbęs, būčiau tapęs lunatiku.“
Wolfgangas Amadeus Mozartas (1756–1791)
Po kelerių metų bergždžių tinkamo posto Europos diduomenėje paieškų, 1781-aisiais Mozartas nusprendė apsistoti Vienoje kaip laisvai samdomas kompozitorius ir atlikėjas. Būdamas be galo talentingas ir garsus muzikas, Mozartas turėjo daug galimybių mieste, bet norėdamas išsilaikyti turėjo suktis begaliniame fortepijono pamokų, koncertų ir turtingų miesto mecenatų pobūvių sūkuryje.
Tuo pačiu metu Mozartas pasipiršo būsimajai žmonai Constanze, tiesa, stebint nepritariančiam šios motinos žvilgsniui. Po visų šių dienos užsiėmimų jam likdavo tik kelios valandos naujiems kūriniams kurti. 1782 m. laiške seseriai jis išsamiai rašo apie šias beprotiškas dienas Vienoje:
Jau šeštą ryto susišukuoju, o septintą būnu visiškai susiruošęs. Tada kuriu iki devynių. Nuo devynių iki pirmos mokau, tada papietauju, išskyrus atvejus, kai esu pakviestas į svečius, kaip, pavyzdžiui, šiandien esu pakviestas grafienės Zichy, o rytoj – grafienės Thun, kur pietūs prasideda antrą ar net trečią valandą.
Dėl dažnų koncertų man niekados nepavyksta padirbėti vakare prieš penkias ar šešias. Jei niekas nesutrukdo, kuriu iki devynių. Tada einu pas savo mieląją Constanze, nors dažnai mūsų džiaugsmingus susitikimus sugadina kandžios jos motinos replikos...
Pusę vienuoliktos ar vienuoliktą grįžtu namo – tai priklauso nuo jos motinos kandumo ir mano kantrybės ją pakęsti! Dėl vakarinių koncertų ir kvietimų vienur ar kitur nežinau, kada turėsiu galimybę kurti, todėl esu įpratęs (ypač anksti grįžęs namo) šiek tiek skirti laiko kūrybai prieš miegą. Dažnai kuriu iki pirmos, o tada vėl keliuosi šeštą.
Mozartas savo tėvui rašė: „Viską sudėjus, man tenka tiek daug padaryti, kad dažnai nebejaučiu nei kojų, nei rankų.“ Pasirodo, jis visai neperdėjo – kai po kelerių metų Leopoldas Mozartas atvyko aplankyti savo sūnaus, kaip ir buvo minėta, rado laisvai samdomo darbo visiškai nukamuotą kompozitorių. „Beveik neįmanoma apibūdinti viso jo skubėjimo ir šurmulio“, – rašė jis iš Vienos į namus.
Ludwigas van Beethovenas (1770–1827)
L.van Beethovenas kėlėsi su aušra ir prieš pradėdamas dirbti kiek padykinėdavo. Pusryčiams būdavo kava, kurią pats itin rūpestingai ruošdavo – nusprendęs, kad puodelyje turi būti lygiai šešiasdešimt kavos pupelių, dažnai jas skaičiuodavo po vieną. Tada sėdęs prie stalo dirbdavo iki dviejų ar trijų.
Kūrybingumą jam padėdavo išlaikyti kartkartėmis daromos pertraukėlės, per kurias jis vaikščiodavo lauke. (Galbūt dėl to Beethovenas būdavo produktyvesnis šiltuoju metų laiku.) Papietavęs didžiąją popietės dalį Beethovenas skirdavo energingiems pasivaikščiojimams.
Kišenėje jis visuomet nešiodavosi pieštuką ir porą gaidų lapų, kad galėtų užsirašyti netikėtai kilusias muzikines idėjas. Į dienos pabaigą jis kartais užsukdavo į taverną paskaityti laikraščių, o vakarus leisdavo svečiuose ar teatre, nors žiemą mieliau likdavo namie ir skaitydavo.
Vakarienė dažniausiai būdavo labai paprasta – tarkime, dubenėlis sriubos ir pietų likučiai. Beethovenas mėgdavo valgydamas išgerti vyno, o po vakarienės išlenkti alaus bokalą ir surūkyti pypkę. Vakarais muziką kurdavo retai ir anksti eidavo miegoti – vėliausiai dešimtą vakaro.
Verta paminėti neįprastus Beethoveno maudymosi įpročius. Jo mokinys ir sekretorius Antonas Schindleris tai paminėjo biografijoje „Beethovenas – toks, kokį jį pažinojau“:
Prausimasis buvo didžiausia būtinybė Beethoveno gyvenime. Šiuo atžvilgiu jo pažiūros buvo rytietiškos: jo nuomone, Mahometas nė kiek neperdėjo nustatyto apsiplovimų skaičiaus.
Jei nesusiruošdavo išeiti per rytines darbo valandas, jis stovėdavo vienmarškinis prie praustuvo ir pildavosi didelius ąsočius vandens ant rankų, baubdamas aukštu ar žemu balsu, o kartais garsiai niūniuodamas. Tada vartydamas akis arba padėrusiu žvilgsniu vaikštinėdavo po savo kambarį vis trumpai kažką užsirašydavo, tada vėl apsipildavo rankas ir toliau garsiai dainuodavo. Tai būdavo gilios meditacijos akimirkos, kurioms niekas negalėdavo sutrukdyti, išskyrus du atvejus.
Pirmasis – tarnai, dažnai prapliupdavę juoku. Tai supykdydavo maestro, kuris kartais juos užsipuldavo žodžiais, padarydavusiais jį dar juokingesnį. Antrasis – savininkas, su kuriuo jis pradėdavo bartis dėl gausiai laistomo vandens, bėgdavusio per grindis. Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios Beethovenas nebuvo mėgstamas nuomininkas. Kad nebėgtų vanduo, jo gyvenamosios patalpos grindys turėjo būti dengtos asfaltu. Maestro neturėjo jokio supratimo apie įkvėpimo perteklių po savo kojomis.
Haruki Murakami (g. 1949)
Rašydamas naują romaną Murakami keliasi ketvirtą ryto ir be pertraukos dirba penkias šešias valandas. Po pietų jis bėgioja arba plaukioja (arba daro ir tai, ir tai), tvarko reikalus, skaito, klausosi muzikos; miegoti eina devintą. „Laikausi šio režimo kiekvieną dieną be nukrypimų, – pasakojo jis Paris Review 2004-aisiais. – Visa esmė – pasikartojimai. Tai tam tikra hipnozės forma. Aš užsiprogramuoju, kad pasiekčiau gilesnį proto lygmenį.“
Visa esmė – pasikartojimai. Tai tam tikra hipnozės forma. Aš užsiprogramuoju, kad pasiekčiau gilesnį proto lygmenį.
Murakami teigė, kad toks reguliarus režimas tuo metu, kai reikia baigti romaną, reikalauja ne vien psichinės drausmės: „Fizinė jėga tokia pat būtina, kaip ir meninis jautrumas.“ 1981 metais, kai pirmą kartą buvo pripažintas kaip profesionalus rašytojas, Murakami vadovavo nedideliam džiazo klubui Tokijuje.
Vieną dieną jis susivokė, kad dėl nejudraus gyvenimo ėmė greitai augti svoris. Be to, per dieną jis surūkydavo šešiasdešimt cigarečių. Taigi Murakami ryžtingai nusprendė visiškai pakeisti savo įpročius: su žmona persikėlė į kaimą, metė rūkyti, ėmė mažiau gerti ir laikytis dietos – valgydavo daugiausiai daržoves ir žuvį. Be to, pradėjo kasdien bėgioti – šio įpročio jis laikosi daugiau nei ketvirtį amžiaus.
Vienas šios paties susidarytos dienotvarkės trūkumas, kurį Murakami 2008-aisiais paminėjo savo esė – tai, kad sudėtinga išlaikyti ryšius. „Žmonės įsižeidžia, kai kelis kartus atmeti jų kvietimus“, – rašė jis. Vis dėlto jis nusprendė, kad jam svarbesnis ryšys su skaitytojais: „Mano skaitytojai visada pripažins bet kokį pasirinktą gyvenimo būdą, kol kiekvienas naujas romanas bus geresnis už ankstesnįjį. argi ne tai turėtų būti mano pareiga ir mano, romanisto, prioritetas?“
Parengė leidykla „Forsmart“ pagal knygą „Dienos ritualai: kaip dirba menininkai.“
