Atrodo, kad kur bepasisuktų Rita ir Haris, ten lauk netikėtumų ir nuotykių. Pakalbinome Ritą apie tai, kaip Haris atsirado jos ir visos šeimos gyvenime bei kodėl jis „nemylimas“, jeigu iš tiesų labai mylimas.
– Papasakokite apie save – ką veikiate be „nemylimo“ Hario istorijų rašymo?
– Rašymas apie Harį turbūt atima mažiausiai laiko mano gyvenime. Turiu spaustuvę, dirbu su reklama, spauda ant tekstilės. Taip pat su šventine spauda, vestuvėmis ir krikštynomis. Dar savanoriauju Vaikų linijoje. Na, ir stengiuosi dar spėti pabūti mama ir žmona.
– O kaip Haris atsirado jūsų gyvenime? Kaip gimė meilė gyvūnams?
– Nuo vaikystės tėvai leido auginti viską, mokykloje net buvome įkūrę „gyvąjį kampelį“, tad vasarą tempdavomės namo visas žiurkes, triušius ir vėžlius atostogauti. Esu auginusi turbūt viską, išskyrus papūgėles. Šunų visada būdavo bent du, ir katinėlis koks nuo konteinerio parneštas.
Kadangi vaikystėje turėjome vokiečių aviganį, tai visada sakiau – tikrai nusipirksiu šios veislės šunį. Man jie tokia klasika. Bet kadangi namuose neplanuotai atsirado Parsono Raselo terjerė, tada žiurkėnas... Tai kažkaip vis kaupiausi vyrui pasakyti apie planą, kad mums reikia vokiečių aviganio.
Tema, kad noriu vokiečių aviganio, nebuvo džiaugsmingai sutikta. Bet išgavusi frazę, „jei nori, tai ant savo galvos“, aš jam nieko daugiau nesakiau, tik tiek, kad šeštadienį 10 ryte jam atveš dovaną. Taip atkeliavo 4 šuniukai, o aš sakau – rinkis. Haris išlipo iš krepšio, priėjo prie jo, nusičiurškė, mes ir sakom – šitas. Vyras pats ir susimokėjo už „dovaną“.
– Kaip kilo mintis užrašyti Hario istorijas? Kaip vertinate tai, kad jūsų istorijos taip nekantriai laukiamos?
– Hario istorijos niekuo nėra ypatingesnės nei kitos mano istorijos. Tiesiog vieni atsipalaiduoja nerdami vąšeliu, kiti žvejodami, o mano poilsis – rašyti, aš taip savotiškai pailsiu. Be to, socialiniai tinklai tam labai gera terpė. Sudegė pyragas – parašai į receptų grupę, išvažiuoji į kelionę – rašai į keliautojų grupę. Mane rasti galima net žvejų grupėje! Atsiradus Hariui, atsirado jo istorija, na, sakykime, net jau mūsų šeimos.
Ar tos istorijos laukiamos, nežinau – aš labai savikritiška šiuo klausimu. Su rašymu neturiu nieko bendra, tad man sunku vertinti. Bet vyras sakė, kad aš dar turiu laiko, tad rašyt pradėsiu kaip Žemaitė – artėjant 60-mečiui.
– Išduokite paslaptį – kaip patirti tiek nuotykių gyvenime kaip kad nutinka jums? Pavyzdžiui, kiaulė su paršiukais per atostogas tikrai netikėtas dalykas.
– Manau tai požiūrio klausimas, nuotykiai visada aplink mus, va, aną savaitę apsipirkau ir tik prie kasos pamačiau, kad nepasiėmiau banko kortelės. Tai visi laukė, kol Rita persives pinigų ir dar garsiai paprašiau, kad pasimelstų, jog prisiminčiau PIN kodą – kitaip dar teks pastovėt. Kažkam tai būtų tragedija, o man – nuotykis.
O paršiukai patys atėjo. Manau, būtų žmonių, kuriems tokie „kaimynai“ sugadintų atostogas. O matėt, kaip buvo smagu. Kiaulė baseine!
– Na, o kokia istorija įsimintiniausia?
– Įsimintiniausių daug, gal didžiausias galvos skausmas tai, kad sugraužė bibliotekos knygas... Dar iki dabar kaupiuosi norėdama sužinoti, „kiek man jos kainuos“. O nubrozdinti kruvini keliai dresūroje čia nuotykis? Arba žvejyboje į lūpą įsmigusi blizgė, kai teko tai „operuoti“ ant tiltelio? Iškapstytas rožynas, kurio, Hario nuomone, man nebereikia? Negaliu išskirti nė vieno, kiekvienas nuotykis ypatingas, todėl ir palieku tas istorijas socialinei erdvei.
– Koks Hario charakteris ir kam šeimoje jis ištikimiausias bei skiria daugiausia dėmesio?
– Labai norėčiau pasigirti, jog tas šuo mano. Bet myli jis labiausiai vyresnėlį sūnų. Aš vyrui sakiau – arba perkame jam dvigulę lova, arba tam vaikui tiesiog reiks išsinarinti kojas, kad išsimiegotų patogiai. Toliau eilėje prie mylimiausių eina vyras, na, protingas šuo – žino, kas namie šeimos galva, ir kad reikia plaktis prie stipriausių.
O aš? Aš tiesiog maitintoja. Charakteris jo labai geras – į šeimininkę. Šiaip tikrai tikėjausi, kad bus sunkiau, bet vienintelis minusas, kad jis didelis didelis slunkius namie.
– Na ir galiausiai – kodėl nemylimas, jeigu iš tikrųjų labai mylimas?
– Kai kažko labai nori, tai reikia įtikinti vyrą, kad jis to nori labiau. Man labai patinka permesti atsakomybę, kad sprendimus priima jis. Bet va su Hariu nepavyko. Ir jis pasakė – aš jo nemylėsiu, čia tavo bus bėda.
Tai matėt, kaip „nemyli“ nuo pirmos dienos. Dabar dažnai ir man pasako: ir tavęs nemylėsiu. Man tai didžiausias komplimentas.
Po kelių Hario istorijų parašymų, gavau daug žinučių, jog reikia padaryti Hariui instagramą. Na tai padariau – dabar ten jau daug kas jo „nemyli“.
