Dėmesio nukreipimas į mus supančią aplinką yra J.Odell strategija atsispiriant tik pelno siekiančiam ir technologijų kupinam pasauliui, kuris, atskirdamas mus nuo mūsų kūno ir užvaldydamas mūsų dėmesį, greičiausiai naikina mūsų sugebėjimą gyventi prasmingą gyvenimą ir neleidžia mums to pastebėti (pati autorė stebi paukščius – tai jos priešnuodis), rašoma theguardian.com.
Autorė pripažįsta, kad dalyvavimas šioje sistemoje daugeliui nėra pasirinkimas, ir knygoje ji pateikia daugybę pavyzdžių, kaip išgyventi „potvynį“ išliekant jame. Ant kortos pastatyta labai daug, tikina moteris: „Kai laikai reikalauja veiksmo, prasiblaškymas tampa gyvybės ir mirties reikalu.“
– Jūsų knyga skatina didelius požiūrio pokyčius. Kur dabar užstrigęs mūsų požiūris? Kas yra dėmesio ekonomika?
– Tai yra požiūris, kad laikas – pinigai, ir turėtumėte turėti kuo pasigirti už savo laiką – darbų įvykdymas, savęs tobulinimas, kurį vis tiek priskirčiau darbui.
Visa, kas atitraukia dėmesį nuo darbo, yra per brangu, žiūrint per „laikas – pinigai“ prizmę. Viskas sueina į mintį, kad viskas yra mašina, ir ją tiesiog reikia pataisyti arba padaryti dar našesnę.
Tai taip pat yra dabarties požiūris – tai bloga įtaka, kai esi suvyniotas visame, kas vyksta dabar, arba tame, ką žmonėms kalba „Twitter“.
– Kaip paukščių stebėjimas padeda jums?
– Stanforde, prieš daugelį metų, pastebėdavau, kad einant į paskaitas, nesvarbu, kiek stresavau, paukščiai būdavo vienintelis dalykas, galintis mane nuraminti. Ir tai nuostabu. Labai graži gėlė – galbūt. Tačiau paukščiai – jie nuolat stebina. Jie tokie nenuspėjami!
Galima priimti sprendimą pastebėti tai, ko nepastebėdavai anksčiau. Tai daryti galima visada, nesvarbu, kur esate, ir net jei tai nėra gražu.
– Ir tai patvirtina tai, ką rašėte savo knygoje, – dalis buvimo žmogumi yra stebėtis mus supančiais dalykais ir atitinkamai keistis.
– Taip. Nuostaba yra vienas iš būdų nepamiršti, kad yra kažkas daugiau už jus.
– Savo knygoje rašote, kad socialiniai tinklai naikina mūsų „teisę neišreikšti savęs“. Kaip mes reikalaujame tos teisės?
– Būtų labai įdomu tai išbandyti, tačiau tai neturėtų būti mūsų atsakomybė – ne mes sukūrėme šią problemą. Tai nėra sprendimas, tačiau tas profesinis poreikis nuolat išreikšti save, turėti nuomonę apie viską, niekur nedings, kol egzistuos tam tikra ekonominė realybė ir platforma, sukurta tam tikru būdu.
Nekaltinu nieko už tokį elgesį, nes taip elgtis lyg ir turime. Pokyčius turėtų inicijuoti platforma.
– Kokia nauda iš to, kad nuolat nesireiški?
– Manau, kad nuomonės pasilaikymas sau yra labai nuvertinamas. Galbūt aš šališka šiuo klausimu. Aš praleidžiu labai daug laiko galvodama, kaip išvengti žmonių (juokiasi).
Manau, galima daug pasakyti apie buvimą vienumoje su savo mintimis ilgą laiką. Vakar visą dieną praleidau viena, vaikštinėdama ir galvodama apie šį bei tą, vėliau su drauge išgėrėme porą kokteilių ir kalbėjome apie tai, apie ką galvojau anksčiau. Tačiau neskelbiau to „Twitter“. Tiesiog nemanau, kad šūsnis nepažįstamųjų priklauso tam mąstymo procesui, ir nenoriu taikyti sėkmės metrikos gimstančiai idėjai.
– Kaip atnaujinate ryšį su gamta ir fiziniu pasauliu, jei jūsų darbas ar gyvenimo aplinkybės reikalauja priešingai?
– Tai didelė problema, todėl žemės naudojimo politika ir miesto planavimas tampa dar svarbesni, nei yra. Manau, kad kai kurie mano minimi meno kūriniai būtent taip ir padeda. Naudinga viskas, kas padeda nukreipti jūsų dėmesį.
Man labai padeda buvimas lauke, tačiau situacijose, kai negalėjau išeiti į lauką, bandydavau šiek tiek pakeisti perspektyvą, kad mane supantys daiktai pradėtų atrodyti tokie keisti, kokie iš tikrųjų yra. Nes viskas yra keista, tikrai tuo tikiu.
Manau, kad nuomonės pasilaikymas sau yra labai nuvertinamas.
Tai suvokti gali būti sudėtinga, tačiau, manau, kad galima priimti sprendimą pastebėti tai, ko nepastebėdavai anksčiau. Tai daryti galima visada, nesvarbu, kur esate, ir net jei tai nėra gražu.
– Knygoje yra graži vieta apie gamtos nelaimes – kad planeta reikalauja mūsų dėmesio. Tai visada būdavo problema su klimato kaita; tai dramatiškiausias dalykas, tačiau žmonės nenori net žiūrėti į šios problemos pusę.
– Kai pradedi stebėti tam tikros rūšies paukščių populiaciją savo rajone, pastebi, kai vieną gražią dieną jų nebelieka. Ir tai skiriasi nuo skaitymo apie klimato kaitą. Abi problemos rimtos, tačiau, manau, jei pradėsite pastebėti tuos, kas gyvena aplink jus, poveikį jiems jausite visai kitaip, ir pojūtis bus tikras.
Skaudu, tačiau jei įsivaizduotumėte, kad daugiau žmonių bendrautų su ne žmonių bendruomenėmis, gyvenančiomis aplink juos, klimato kaita būtų jaučiama kitaip ir kalbama apie tai būtų kitaip.
– Ko aktyvistai ir organizatoriai galėtų pasimokyti iš šios knygos?
– Akivaizdu, kad „nieko nedarymas“ nėra aktyvizmas, tačiau, tikiuosi, kad knyga padės paskatinti aktyvizmą. Pasidomėjau formalia organizavimo kokybe – uždaros erdvės, kuriose žmonės renkasi ir bendrauja (visai kitai, nei internetu), o vėliau, didesniuose susitikimuose, kuria strategijas. Kol neaptikau to modelio tirdama šiuos judėjimus, nesupratau, kokia svarbi yra dėmesio ekonomika.
Tam tikru būdu ji naikina tradiciškai naudojamą organizavimo struktūrą ir kontekstus, leidusius žmonėms produktyviai susidurti su idėjomis. Mano cituojamame Veronicos Barassi esė jos kalbinti aktyvistai skundėsi dėl socialinių tinklų poveikio laikui. Pavyzdžiui, laiko neturėjimas aptarti idėjas, ir viskas, ką pasakai internete, iškart palaidojama.
Aktyvizmas reikalauja laiko, o jį iš mūsų atima.
