Sudomino studijos
Viduramžiuose išplitęs, ypatingo kruopštumo bei didelės kantrybės reikalaujantis gražaus rašymo menas, atrodo, niekur neišnyko. Kaligrafija į mažiausią mūsų komunikavimo vienetą – raidę – leidžia pažvelgti kiek spalvingiau.
Ir iš tiesų, jei pažiūrėtume struktūriškai, žodis „kaligrafija” sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių – grožis ir rašyti; menas gražiai rašyti. Kaip pasakoja L.Spurga, kaligrafijos sąvoka yra plati ir apimanti pačius įvairiausius rašymus.
„Skirtingai apibrėžę grožį, rašymą ir meną, kaligrafija vadinsime išskirtinai gražią žmogaus rašyseną, aukščiausio meistriškumo reikalaujančius viduramžių kaligrafų šriftus arba šiuolaikinių kaligrafų ekspresyvius rašto eksperimentus”, – aiškina pašnekovas.
Įžvelgti rašymo grožį jaunąjį menininką paskatino studijos. Jis tvirtina prieš tai net nenutuokęs, jog toks dalykas apskritai egzistuoja. Mokęsis Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje, dabar 27-erių vyras sako, kad smalsumą paskatino žymus lietuvių kaligrafas Rimvydas Kepežinskas, kuris akademijoje vedė paskaitas.
„Manau, jis padarė didelę įtaką, bet ir iki tol domėjausi raidėmis, tik šis susidomėjimas buvo efemeriškas – gana komiškai, antroje klasėje užėmiau antrą vietą „Dailiosios raidelės“ konkurse, paauglystėje šiek tiek domėjausi grafičiais”, – teigia L.Spurga.
Anot menininko, tokiems pomėgiams vis dėlto trūko struktūros. Susidomėjimas rašymu grįžo studijų metais, tuomet Linas pasinėrė į ilgą ir įdomią rašto istoriją. Jis teigia savo pozicijos kaligrafijos kultūroje tebeieškantis, tačiau gilesnis supratimas suteikė pagrindą ir padėjo įsitvirtinti.
Kūrybiškumo jaunasis menininkas nestokoja, pasakoja, jog prie noro rašyti dailyraščiu prisidėjo ir tėvai. Užaugęs vertėjos ir menininko šeimoje, Linas surado saviraiškos būdą.
Būdas tobulinti save
Paklaustas, iš kur pasisemia motyvacijos plunksna raityti ornamentus, pašnekovas nedaugžodžiauja – sako, kad labiausiai įkvepia galimybė tobulėti savo srityje. Kaskart atsitraukęs nuo šviežios kaligrafijos, Linas mato, ką galima pataisyti, pagerinti, o ko atsisakyti. O užtikti seni darbai, teigia, atrodantys tarsi kito žmogaus, todėl pažanga įkvepia.
Kitų kaligrafų darbai, menas bei literatūra vyrui taip pat yra įkvėpimo šaltinis, bet į šiuos dalykus jis per daug nesižvalgo.
„Rašytojas André Gide'as sakė, kad laimės gauni tiek, kiek atmatuota, o kito laime nemokėtum pasinaudoti, tad stengiuosi vystyti kažką savito”, – kalba L.Spurga bei priduria, kad motyvacija atsiranda po veiksmo, tad pradėjus darbus, stimulas ateina savaime.
Atsipalaiduoti nuo begalinio skubėjimo ir rutinos menininkas kviečia ir kitus. Linas Spurga miklinti ranką moko visus norinčiuosius, o jų sulaukia nemažai. Anksčiau stebėjęsis žmonių susidomėjimu užsiimti dailyraščiu, vaikinas dabar geriau supranta, kodėl šis neįprastas pomėgis tampa aktualus.
Pasak pašnekovo, vyresnioji karta dažnai nori atgauti kompiuterių amžiuje prarastus rašymo ranka įgūdžius arba prisiminti seną meilę, nes kadaise užsiiminėjo kaligrafija. Kai kas į kaligrafijos dirbtuves ar kursus ateina pailsėti ir nukreipti mintis nuo darbų, atsipalaiduoti. Atsiranda ir tokių, kurie paprasčiausiai nori išmokti kaligrafijos meno, ir šį hobį mato kaip savęs tobulinimą.
„Manau, kai kuriuos žmones nustebina jų pačių kruopštumas ir gebėjimas sparčiai mokytis, tad jie lanko toliau ir gilina žinias”, – pastebi jaunasis menininkas.
Kai kuriuos žmones nustebina jų pačių kruopštumas ir gebėjimas sparčiai mokytis.
Visgi, pastaruoju metu Lino vedamuose kursuose netrūksta ir jaunimo. Dalis atseka dėstytoją iš Vilniaus dizaino kolegijos, dalis susidomi internetu. Kaligrafas įtaria, kad jaunesniems žmonėms įtakos turi ir instagramas, kuriame anot menininko, labai populiarūs dailyraščio filmukai ir taip vadinamas letteringas – užrašų piešimas.
Vyro pastebėjimu, kai kam rašymas dailyraščiu yra mada, jauniems grafikos dizaineriams kaligrafijos reikia darbe – logotipų bei šriftų kūryboje, o dar kita grupė žmonių ima į rankas plunksną, nes nebegali sėdėti prie ekranų.
„Matyt kaligrafijoje radau būdą išpildyti abu – kalbinį ir vizualinį pradus”, – tikina jis.
Meditacija skaitmeniniame pasaulyje
Jeigu užsinorėsite pamiklinti pirštus, ieškoti senos, viduramžių laikų plunksnos neteks. Linas pasakoja, kad priemonės rašymui kaligrafiškai gali būti pačios įvairiausios ir originaliausios.
„Nuo paukščio plunksnos, kuria tamsiųjų amžių skriptoriai perrašinėjo knygas iki visai į rašomąsias priemones nepanašių kasdienių įrankių, pasidirbtų iš šukų ar kolos skardinės”, – atskleidžia menininkas.
Na, o tradicinė kaligrafija, priklausomai nuo šrifto, paprastai rašoma kirsta arba smaila metaline plunksna, kartais teptuku, tačiau ekspresyvi, eksperimentinė šiuolaikinė kaligrafija gali būti atliekama beveik bet kuo.
Dailyraščio menas neabejotinai lavina ranką, tačiau yra ir kitų teigiamų šios veiklos ypatybių. Lino teigimu, kaligrafija padeda atitraukti mintis nuo kasdienių reikalų.
„Man atrodo, daugelis žmonių užmiršta ar net nežino, kiek gali visko nuveikti savo rankomis, ypač, kai tiek daug už juos nuveikia kompiuteris ar kitos technologijos. Aš ir pats kartais užmirštu”, – atvirauja menininkas.
Daugelis žmonių užmiršta ar net nežino, kiek gali visko nuveikti savo rankomis.
Rašyti – medituoti. Neabejotinai paėmus plunksną į rankas, tenka atsižvelgti į begalę smulkmenų: priemonės laikymą, rašymo kampą, tušo koncentraciją, kiekvieno ženklo rašymo taisykles ar net sėdėseną, be to, reikia nepraleisti raidžių. Iš pažiūros tai gali pasirodyti varginantis ir daug įtampos sukeliantis procesas, bet rezultatas – teigiamas.
„Aktyvus susikaupimas į rašymą leidžia atsiriboti nuo supančio ar net persekiojančio šiuolaikybės triukšmo, o tai atpalaiduoja”, – tvirtina L.Spurga.
Anot jo, tai galima pajausti geriau įvaldžius kaligrafijos principus, kai mažiau galvojama apie paskirus rašymo veiksmus, o tiesiog pasineriama į procesą.
Paradoksalu, jog pasaulis modernėja kone kasdien, ir rašymas ranka tampa atgyvena, bet kaligrafija dėl to yra tik dar reikalingesnė. Menininkas pasakoja, kad pradėjęs aktyviai užsiimti dailyraščio menu, pats svarstė, kur jis gali būti pritaikytas, tačiau ilgai galvoti nereikėjo.
„Ėmė kreiptis žmonės su pačiais netikėčiausiais užsakymais, pradedant sveikinimų rašymu, baigiant rankraštinių dokumentų kopijavimu, kaligrafija televizijos serialui ir net kaligrafijos performansu”, – aiškina vyras.
Vargu ar kada nors žmogaus kruopštumas bei kūrybiškumas nublanks prieš technologijas. Pasak L.Spurgos, gebančių dailiai rašyti ranka retumas, kartu su dailyraščio ilgesiu ir žmogiškojo prisilietimo reikme sukuria kaligrafijos paklausą pačiose įvairiausiose srityse.
Knyga asmeniniam tobulėjimui
Menininkas, be kaligrafijos, taip pat ir iliustruoja, tačiau anot jo, pastaroji veikla vyko gana inertiškai – vaikystėje žiūrint animaciją, paauglystėje stebint iliustruotojus ir komiksų kūrėjus. Dėl to nuspręsti, kuri veikla artimesnė, nėra sudėtinga.
„Neseniai draugas paklausė to paties ir atsakydamas supratau, kad iliustracija mano gyvenime atsirado savaime, aš jos nesirinkau, tiesiog nieko kito neišmaniau”,– sako Linas. Taigi kaligrafiją jis pasirinko sąmoningai, todėl ji ir artimesnė.
Todėl jaunojo menininko artimiausias užmojis – kaligrafijos istorijos knyga. Tik vyras juokauja, kad rašo tokiu tempu, kokiu viduramžių vienuoliai perrašinėjo knygas.
„Juos ribojo technologijos, o mane – pašaliniai darbai”, – lygina jis.
Tiesa, darbą Linas skiria sau, nes juo nesiekia nieko papasakoti, o nori išsiaiškinti. Skaito, tiria, gilinasi, nes tai padeda asmeninei kūrybai ir dėstymui, o viso to rezultatas – knyga.
