Kalinių tatuiruotės, jų simbolika ir apgaulinga retorika: kokius piešinius renkasi? (I dalis)

Rimtiems pirtininkams išėjus, jau ramiai pabūdavom ir mes – „rimti“ sportininkai. Ten ateidavo labai įdomių personažų. Kiek vyresnis mūsų draugas, kuris buvo „prie chebros“, vis papasakodavo – šitas spekuliuoja plokštelėm, galima nupirkti Boney M ir ABBA ir net politinį Bitlų albumą „Back to USSR“, o šitas sėdėjęs už politiką – supjaustė girtas didžiulį Brežnevo portretą mokykloje, o po to dar ir kiaušiniais apmėtė bei juostinį magą išsinešė.

Kai grįžo iš zonos, jam jau buvo 23 metai. Mums jis buvo vos ne senis. Ir štai mums puškuojant nuo karščio atsidaro durys ir pasirodo sudžiūvęs toks vyriškis. Dar nespėjus jam įžengti, kokie trys atsistojo užleisdami vietą ant aukščiausio gulto, kur geriausias karštis, o mes buvom visai prispausti prie sienos pačioje apačioje.

Pirmiausia pamačiau didelį puošnų kryžių ant nugaros ir nuogą moterį ant dešinio peties.

To senio visas kūnas buvo tatuiruotas. Kažką panašaus aš po daugelio metų pamačiau filme apie japonų jakudzas. Pirmiausia pamačiau didelį puošnų kryžių ant nugaros ir nuogą moterį ant dešinio peties. Jos smagios krūtys vyrų pirtyje atrodė tikrai pikantiškai. Ta kelių sekundžių tyla buvo tikrai ypatinga. Bet zonos psichologas greitai ją nutraukė numetęs kažkokį bajerį, į kurį visi suskubo tinkamai sureaguoti.

Draugas irgi pagarbiai sukikeno, tačiau tik iš pirties išėjus, išdrįso papasakot, kokį autoritetą mums teko garbė pamatyt. Po to, kai tas autoritetas ramiai gurkšnojo kažkieno pasiūlytą alų, aš vogčiomis stebėjau jo tatuiruotes. Kelios buvo visai minimalistinės geometrinės figūros, bet kitos – labai natūralistinės, ir aš galvojau, kaip jam turėjo skaudėt ir koks jis kietas. Tada aš į jas neatkreipiau dėmesio, o dabar, pasidomėjus zonos tatuiruočių simbolių reikšmėmis, išaiškėjo, kad jos ir buvo svarbiausią informaciją perduodantys ornamentai.

Išaiškėjo, kad jos ir buvo svarbiausią informaciją perduodantys ornamentai.

Tai kas gi mums yra tatuiruotė? Statuso deklaravimas? Papuošalas? Erotika? Apsauga nuo blogio? Kompleksų slėpimas? Idėjų deklaravimas? Kas tai bebūtų, įsikalt tatuiruotę – rimtas žingsnis, galų gale ir skausmingas. Nors šiais laikais jos šalinamos daug lengviau, nei prieš dvidešimt metų, bet vis tiek psichologiškai žmogus tatuiruojasi visam gyvenimui.

Nieko, jei tatuiruotė – kur nors ant užpakalio išbadyta romantiška širdelė, skirta mylimajam, bet jei ji ant nugaros, kojos, peties, o būna ir ant kaklo ir net ant veido – tai jau deklaracija. Prisiminkite, kaip pradėjot vertinti žmogų pagal jo tatuiruotę: „šitas su didžiuliu drakonu – tikras marozas“, „ta su delfinuku setimentali banali vargšelė“, o „va tas su ištatuiruotu ant peties barkodu – va čia tai geras“.

Nori nenori piešinys ant odos kalba už mus. Astrologai ir įvairių pakraipų mistikai teigia, kad tatuiruotės veikia asmenybės likimą, gali apsaugoti ar, atvirkščiai, prišaukti nelaimę, jei išsibadysi pats nežinodamas kokį satanistinį simbolį. Rimti reikalai, kai pagalvoji. Net jei ir nelabai tiki.

Įvairiais pokraupiais piešiniais išsitatuiravę japoniški „agurkiniai-daktariukai“ jakudzos išties atrodo grėsmingai. Kažin, ar rasim kovų menų atstovą, kuris neturėtų nors vienos tatuiruotės. O nusikaltėliai ypač mėgsta pažymėti, kokios krypties jų specializacija – vagys puošiasi vienais ženklais, žmogžudžiai – kitais, skundikams, gaidžiams ar prievartautojams priverstinai užpaišomi kiti atskirties ženklai, – kad niekas jų nesumaišytų ir, neduokdie, koks bachūras neatsisėstų prie jo stalo.

Išvis uždarų bendruomenių papročiai, taisyklės ir regimi atskirties akcentai, prie kurių priskiriamos ir tatuiruotės, yra labai įdomus reiškinys. Kalinių gyvenime hierarchija užima labai svarbią vietą. Ir tai labai lengvai paaiškinama. Patekęs į zoną asmuo privalo laikytis ne tik įstatymais numatytų apribojimų, tačiau dar griežtesnių ir nepalyginamai žiauresnių taisyklių, kurias per amžius sukūrė pats zekų elitas.

Gyvenimas ten, ypač, jei kalėti tenka ne Švedijoje, iš kur lietuviški nusikaltėliai net ir išeit nenori, o Pravieniškėse ar Rusijos šiaurėje, remiasi griežta hierarchija. Ir tie vierchai – zonos aukštuomenė – nustato, kaip kas rengiasi, ką ir su kuo valgo, kur miega ir su kuo, kaip dirba ar visai nedirba, o kraštutiniais atvejais nulemia ir gyvybę. Iš neturėjimo ką veikti, prigimtinio sadizmo bei žvėriškų išgyvenimo taisyklių, sumišusių su normaliame gyvenime neišnaudotomis galimybėmis, atsirado ir labai specifinis, toks, sakyčiau, pirosmaniškai-natūralistinis menas.

O gal, idant neįžeistume puikaus sakartveliečių dailininko, pavadinkime tą meną priebažnytiniu primityvizmu – tokiu, kuriuo bodisi išsilavinę žmonės, tačiau mėgaujasi tie, kuriems sudėtingesnės formos – jau pertekliniai ieškojimai.

Kalėjime atsirado iki menkiausių detalių drožinėtos natūralistinės rožės, kur net negali suprasti, kiek laiko ir kantrybės reikėjo meistrui, kol pasiekė tokį lygį. Bet, įsivaizduojant, kad jis užlenkė kelis žmones ir dabar sėdi kokį ketvirtą kartą ir liko jam dar penkiolika metų, ta meistrystė tampa lengviau suprantama.

Neįtikėtiną raižinių lygį demonstruojantys šachmatai, peilių rankenos su įvairiais rašmenimis po permatomu plastiku – tarsi vaikystėje dėlioti smėlyje sekretai, ir dar daug kitokių stebuklų, sukurtų tomis pačiomis rankomis, kurios ką tik vogė, žudė ar prievartavo. Tai dar kartą įrodo, kad kūrybos pradas yra kiekviename, tik štai aplinkybės, kuriomis jis pasireiškia, yra labai skirtingos.

Na ir, žinoma, tatuiruotės. Vienos, kad visi matytų: ant plaštakų, kaklo, pečių, riešo. Kitos ant nugaros, kojų ir net labai intymiose vietose. Zonoje jos tikrai ne šiaip sau estetiniai ornamentai. Tai tarsi antpečiai ar ordinai ir medaliai kariuomenėje. Jos gali nurodyti padėtį, nusikaltimo pobūdį, atsėdėtus metus, lytinę orientaciją, teistumų skaičių. Susitikus pirtyje tikrą zeką gali sužinoti daug ką.

Tik būkit atsargūs ir per daug nespoksokit, ypač, jei pamatysit visai neišvaizdžias jau minėtas geometrines figūras. Nors, aišku, ne mažesnę grėsmę kelia ir labai puošnios tatuiruotės religine tematika – nuo daugybės natūralistiškai ištatuiruotų cerkvių kupolų iki Nukryžiuotojo su visais paskutinės vakarienės dalyviais.

Ir dar – nepamirškime abreviatūrų, kurios jau tiesiai šviesiai išreiškia kalinio pasaulėžiūrą.

Pavyzdžiui, Rusijos kaliniai dažnai būdavo tikri disidentai ir sovietų nemėgo tikrai nuoširdžiau už mūsų internetinius karius-politikus. Tarkim, ištatuiruotos raidės „АГМД“ lietuviškai reikštų Adolfas Hitleris mano draugas. Kaip bežiūrėtum, drąsos tikrai jiems nestigo, nes su tokia tatuiruote karceris garantuotas tikrai dažniau, nei išsitatuiravus draugą Staliną. Arba dar vienas trumpinys „ДЕРПН“ – „mušu, p*su ir pjaunu partinius veltėdžius“. Neblogas paatviravimas.

Tarkim, ištatuiruotos raidės „АГМД“ lietuviškai reikštų Adolfas Hitleris mano draugas.

Turint omeny, kad šitaip išreikštų pažiūrų nelabai nuslėpsi. O kad mūsiškiai „oficialūs“ kovotojai už laisvę ir gerovę taip beatodairiškai išsitatuiruotų savo pažiūras – būtų daug sunkiau veidmainiauti.

Tatuiruotės gali būt ir labai apgaulingos ir netgi žiauriai humoristiškos. Pavyzdžiui, nuoga moteris, pririšta prie kryžiaus, po kuriuo dega lauželis, reiškia, kad vyras nužudė neištikimą moterį, o malkų skaičius reiškia, kiek metų jis gavo. O akys, ištatuiruotos ant užpakalio žandukų, reiškia, kad šis zekas priklauso žemiausiai kastai. О va aštuoniakampė žvaigždė po mentimi reiškia, kad šis kalinys – autoritetas. Jam nė nereikia, kad bet kas matytų jo rangą – ir taip supras...

Atskira istorija – tatuiruotės „antpečiai“. Jas turi teisę dėtis tik išskirtiniai autoritetai, užsitarnavę šį piešinį po kažkokio poelgio.

Detaliau – kitoje dalyje apie kalinių tatuiruotes.