„PetCity“ klinikos gydytoja Brigita Zakarevičiūtė prisimena, kad per pirmąjį vizitą kalytė Džesė buvo išsekusi, o atlikti tyrimai rodė, kad jai reikalinga operacija. Augintinę pavyko išgelbėti – ji greitai atsistojo ant kojų ir įrodė, kad gyvūno senyvas amžius nėra kliūtis operacijai atlikti. Pasak veterinarės, šis atvejis parodė atsakingo savininko požiūrio į gyvūną ir kasmetinių profilaktinių apžiūrų svarbą.
Užaugo kartu su vaikais
Bet Žanetos ir jos augintinės draugystės istorija prasidėjo prieš 13 metų – tąkart šeima veislyne išvydo Škotijos baltąjį terjerą ir akimirksniu jį pamilo.
„Šią veislę rinkomės dėl to, kad jie nesišeria, o tai buvo svarbu, nes mūsų vaikai yra alergiški. Truputį nerimavome dėl škotukų charakterio, nes buvome girdėję, kad jie energingi, daug graužia, bet šiuo atveju mums labai pasisekė. Naujoji augintinė buvo gera ir išauklėta kalytė“, – prisimena Žaneta.
Nedrąsiais žingsneliais į namus atvykęs šuniukas gavo Džesės vardą, o savo charakteriu labiau priminė katiną, ne šunį.
„Ji labiau kaip katinas, nei energingas šuniukas. Visada prisirišus prie manęs. Jei nebūnu namie ar neguliu lovoje, ji neis į miegamąjį ir nesiguls šalia mano vyro. O šiaip ji linksma, gera. Visi draugai ją myli, nes ji nei loja, nei nieko blogo nedaro. Manau, kad daugelis norėtų tokio draugiško šuniuko“, – didžiuojasi moteris.
Dėl amžiaus pasiūlė užmigdyti
Tačiau bėgantys metai išryškino pirmąsias augintinės sveikatos problemas – ausis, virškinimą, o vėliau pasiekė ir gyvybiškai svarbius organus. Šunelis iš skausmo bėgdavo nuo žmonių, vaikščiodavo šalia namo ir neleisdavo prisiliesti. Nenorėdama, kad mažylė patirtų dar daugiau skausmo, šeimininkė ėmė ieškoti pagalbos.
„Šalia mūsų buvo veterinarė, kuri pastatydavo lašelinę ir paleisdavo. Aišku, duodavo vaistų nuo skausmo, atlikdavo tyrimus. Galiausiai prieš pusmetį buvo atlikta ir echoskopija, nustačiusi tulžies akmenis. Klinika nurodė, kad Džesei reikalinga operacija, bet patys to padaryti negali dėl amžiaus. Pasiūlė kitą išeitį – užmigdymą. Mums tai netiko, todėl pradėjome ieškoti kito specialisto, galinčio operaciją padaryti ir senam gyvūnui“, – pasakoja Žaneta.
Nors išgirsti žodžiai moteriai neteikė daug vilties, netrukus buvo sulaukta nuoširdžios rekomendacijos – jauna klinikos darbuotoja pasiūlė apsilankyti pas savo buvusią praktikos vadovę ir „PetCity“ klinikos veterinarę B.Zakarevičiūtę.
„Nuvykome ir susipažinome. Ji iškart viską ištyrė ir pasakė, kad operacija kainuos brangiai. Taip pat įspėjo, kad tai sudėtinga situacija, nes viskas užleista ir praktiškai ant ribos, tad operacija gali net nepadėti. Bet kadangi tai buvo mūsų šeimos narys, mums buvo nesvarbu, kiek visą tai kainuos“, – prisimena moteris.
Aukštų kraujo rodiklių nepajėgė suskaičiuoti ir analizatorius
Džesę gydžiusi veterinarė pasakoja, kad kalytė buvo atvežta prastos būklės – neturėjo apetito, vėmė, buvo išsekusi, matėsi geltos požymiai, o klinikoje atrodė liūdna, apatiška ir vangi.
„Atlikus išsamius kraujo tyrimus ir pilvo organų ultragarsinį tyrimą, pamatėme, kad gyvūno būklė yra daug blogesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kepenų ir kasos veiklą atspindintys kraujo rodikliai buvo tokie aukšti, kad dalies jų kraujo analizatorius nepajėgė suskaičiuoti. Taip pat nustatėme didelį organizmo uždegimą, o ultragarsinis tyrimas atskleidė viso to priežastį – tulžies pūslės akmenligė bei latakų obstrukcija (užsikimšimas). Manau, kad tai puikiai žinoma ir dažnai žmonių tarpe sutinkama liga“, – apie tai, ką Džesei teko išgyventi, pasakoja gydytoja.
Tyrimai ir gauti rezultatai parodė, kad kito kelio nėra – jei nebus atlikta operacija, gyvūnas bus pasmerktas lėtai ir sunkiai mirčiai: „Dėl gyvūno amžiaus ir ligos specifikos narkozė buvo rizikingesnė, lyginant su sveiku gyvūnu. Operuojant tulžies pūslę esant užsitęsusiai ligai, komplikacijų rizika tikrai buvo didelė, tačiau turima įranga ir profesionali komanda padėjo tas rizikas sumažinti.“
Ir nors operacija baigėsi sėkmingai, tai nereiškė gydymo pabaigos – po jos laukė dar 10 intensyvios priežiūros dienų. Džesės šeimininkė ją kiekvieną dieną atveždavo apžiūrai, kraujo tyrimams ir kraujo perpylimui.
Sėkmingam gijimui reikalingas ir žmogaus prisilietimas
Veterinarė Brigita džiaugiasi, kad šuns šeimininkai neketino nuleisti rankų ir dirbo kartu su specialistais.
„Gydymo procesas veterinarijoje visada apima tris dedamąsias – veterinarijos gydytoją, gyvūną ir jo savininką. Kad gydymas būtų sėkmingas, visi trys turime atlikti savo užduotis. Džesės savininkai buvo labai supratingi ir pasiryžę padaryti viską, kas įmanoma. Manau, jų viltis ir šuns „nenurašymas“ padėjo Džesei pasveikti“, – dar viena išgelbėta gyvybe džiaugiasi B.Zakarevičiūtė.
Šiandien Žaneta šypsosi dar plačiau, nes gali matyti laimingą augintinį: „Dabar Džesė laksto kaip jaunystėje, atsigavusi žaidžia su kamuoliuku. Nors gydytoja sakė, kad ji gali gyventi metus ar daugiau, bet mums nesvarbu, svarbiausia, kad vėl turime savo šunį, nes galėjom ir neturėti.“
Laiku pastebėta liga – išgelbėta gyvybė
Anot gydytojos, kai kurie šeimininkai, priglaudę naują augintinį, neįsivertina savo galimybių, dėl kurių tenka priimti skausmingą sprendimą. Jie pamiršta ir tai, kad gyvūną gali užklupti netikėtos ligos arba neigia faktą, jog jis vieną dieną sulauks senatvės.
„Kartais žmonės taip pasielgia ir dėl to, kad gyvūno senatvė juos užklumpa netikėtai ir diagnostikos bei gydymo kaštai viršija kliento galimybes. Gyvūnas visada pasensta greičiau nei mes tikimės. Ir su senatve pasireiškia vienokios ar kitokios ligos, kurias gydant gyvūno gyvenimą galime ne tik pagerinti, bet ir prailginti, tačiau tai kainuoja. Todėl planuodami savo šeimos biudžetą, nepamirškime ir savo keturkojų draugų, kad nutikus bėdai galėtume jiems suteikti pilnavertę pagalbą“, – ragina B.Zakarevičiūtė.
Daugumos ligų, kurios natūraliai pasireiškia su amžiumi, yra įgimtos, nulemtos veislės, gyvūnas negali išvengti. Tačiau dalį šių ligų galima nustatyti anksčiau, nei jos pradeda daryti nepataisomą žalą. Tad veterinarė pataria neapleisti savo mylimo šeimos nario ir reguliariai apsilankyti apžiūrai.
„Gyvūnas negali išsakyti ar parodyti savo šeimininkui ligos požymių, kuriuos, jei susirgtume mes patys, pajustume ir sunerimtume. Gyvūnas negali pats užsirašyti apžiūrai ir atvykti pas mus. Tam reikia gyvūno savininko sąmoningumo. Todėl tiek daug ir kalbame, bei kviečiame bent kas metus atvykti profilaktinėms apžiūroms, kraujo tyrimams bei echoskopijai“, – sako „PetCity“ klinikos veterinarė B.Zakarevičiūtė.
Nors praktikoje pasitaiko atvejų, kai gyvūnui nebeįmanoma padėti ir vienintele išeitimi tampa eutanazija, B.Zakarevičiūtė sako, kad jei augintiniui galima palengvinti senatvę, tą ir privaloma padaryti.
„Tokiomis akimirkomis, kai gyvūno savininkas pasako, kad neverta, nes jis senas, apima didelis nevilties ir beprasmybės jausmas. Ne vieną seną gyvūną esame pasilikę gydyti savo lėšomis ir radę naujus namus. Nes kaip jaunas gyvūnas laukia jūsų meilės ir paglostymų, taip ir senas yra vertas pilnavertės priežiūros ir gydymo“, – įsitikinusi ji.