Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, vien šiemet degė per 2530 namų, per 1130 gaisrų juose kilo dėl nesuremontuotų krosnių, neišvalytų dūmtraukių ir kaminų.
Prieš dešimtmetį kaminkrėčio amato ėmęsis Marius Šimkus, gyvenantis Kauno rajone, Raudondvario miestelyje, neslepia, kad apie šį darbą nė nesvajojo. O viskas prasidėjo nuo to, kai jam pačiam prireikė išsivalyti savo namų kaminą. Deja, tai padaryti turėję kaminkrėčiai, pasitikėjimo nekėlė. Pasak Mariaus, tada ir nusprendė pats imtis šio amato.
Kad susipažintų su šiuo darbu, teko gerokai panardyti internete, peržiūrėti ne vieną vaizdo įrašą, perskaityti nemažai teorinių ir praktinių patarimų. Užsakymų išvalyti dūmtraukius ir kaminus, kruopščiai ir atsakingai dirbančiam kaminkrėčiui nestigo.
Taip keliaudamas nuo vieno kamino prie kito, ilgainiui įgijo ir šiam darbui būtinos patirties. Juolab kad jis dar ir mūrininkas, šios profesijos įgūdžiai irgi pravertė gremžiant pritukusius kaminus ar bandant išsiaiškinti, kaip sumūryta viena ar kita krosnis.
Beje, septynerius metus M.Šimkus yra uždarbiavęs Londone, ten dirbo statybose. Į Lietuvą grįžo tada, kai žmona Jurgita laukėsi dukrelės. Sako, kad niekada dėl šio sprendimo nesigailėjo. Jo akimis, didelė laimė gyventi šalia artimųjų. O tas laikas greitai bėga – dukrai jau vienuolika, o sūnui – devyneri.
Per dešimtmetį, kai sugrįžo, Marius yra išmūrijęs keliasdešimt namų, o kiek išvalytų kaminų ar suremontuotų krosnių, būtų nelengva ir suskaičiuoti.
Apie nuovargį ir išlietą prakaitą vyras nelinkęs kalbėti. Žino, kad be darbo nieko nebūna. Kaminkrėčio amatas, pasak jo, tikrai nėra romantiškas pasivaikščiojimas namų stogais. Kepurnėtis ant kelių aukštų namo stogo, nuo kurio bet kada gali nusiristi, landyti į kaminus, kuopti suodžius... O kur dar dūmų tvaikas ir pelenų aitra.
Beje, valyti kaminų jau penkerius metus Marius vyksta drauge su žmona Jurgita. Žmonės, išvydę žavią moterį, gerokai nustemba. Padėti vyrui Jurgita atskubėjo, kai Mariui teko atsisveikinti su vienu iš pagalbininkų. Tada jie ir nusprendė pabandyti dirbti drauge. Šis sprendimas pasiteisino. Tiesą sakant, gal net ir saugiau ant stogo lipti, kai žmona kopėčias prilaiko.
Valyti kaminų jau penkerius metus Marius vyksta drauge su žmona Jurgita.
Tik iš šalies žiūrint gali atrodyti, kaip viskas paprasta ir lengva. Bet Marius ne iš tų, kurie linkę skųstis. „Joks darbas nėra lengvas. Bet kai išvalai kaminą ar dūmtraukius, žinai, kad tuose namuose bus tikrai saugiau. Man patinka daryti tai, kas turi prasmę“, – pasidžiaugia jis.
Yra šalių, kuriose kiekvienas kaminas turi savo pasą, kurį netgi galima palyginti su medicinine paciento kortele. Jei krosnis netvarkinga, jei joje yra plyšių, o dūmtraukiai nevalyti, nebus leista ir ugnies kurti. O kilus gaisrui, net jeigu namas ir apdraustas, teks kaltinti tik save.
Bet Lietuvoje tokie reikalavimai negalioja. „Daugelis gyventojų, kol dūmai akių negraužia, nei apie kaminų, nei apie dūmtraukių valymą negalvoja. Yra tekę sutikti žmonių, kurie pradėjo rūpintis saugumu tik po to, kai ugnis iš jų atėmė namus“, – pasakoja trisdešimt aštuonerių metų kaminkrėtys M.Šimkus.
Būna ir taip, kad kaminkrėtys kviečiamas tik tada, kai nuo susikaupusių suodžių užsidega kaminas. Ugnies stulpas per jį neria tarsi kometa. Tada neretai namo savininkas save ramina, kad, girdi, kas čia tokio, išdegė, todėl dabar jau bus saugu.
Kaminkrėčio nuomone, iš tiesų, džiaugtis nereikėtų, nes gan dažnai išdega ne viskas, lieka dalis suodžių. Beje, jei kaminas iš silikatinių plytų, kai jame pleška ugnis, pastarosios dažnai sueižėja ar net sutrūkinėja. O jei dar atsiranda plyšių, tai gali nutikti, kad įsiveržusi ugnis supleškins ne tik stogą.
Daugelis gyventojų, kol dūmai akių negraužia, nei apie kaminų, nei apie dūmtraukių valymą negalvoja.
Paklaustas, ką valant kaminus tenka aptikti, Marius patikina, kad kalbos apie lobius, matyt, atkeliavo iš pasakų ar šmaikštauti mėgstančių kaminkrėčių. O štai paukščių griaučių yra radęs ne kartą. Mėgsta kaminuose pastarieji ir lizdus susinešti.
Neaplenkia kaminų ir šikšnosparniai. Jis papasakoja, kad vieno gyventojo namų kaminą buvo labai pamėgusios varnos. Teko dėti net metalinį tinklelį. Įdomiausia, kad tai pastarųjų neatbaidė. Jos net sugebėjo ir jį įveikti. Tik pakeitus tinklelį tvirtesniu, juodaskvernės baigė net trejus metus užsitęsusias atakas.
Nors daugelis gyventojų mano, kad jie kuo puikiausiai žino, kaip reikia krosnį kūrenti, deja, gerai neišdžiūvusios malkos, pasak Mariaus, ilgainiui gali susargdinti ir patį stipriausią kaminą. Kūrenant drėgnomis malkomis ant kamino sienelių sparčiai kaupiasi degios medžiagos, o kuo juo daugiau, tuo didesnis ir gaisro pavojus.
Pasak kaminkrėčio, Lietuvoje gausėja žmonių, kurie jau neįstengia pasirūpinti savo saugumu. Būna, kad norėdami sutaupyti, imasi ir patys valyti kaminą.
„Yra tekę traukti iš jo šepetį, kūjį, net laužtuvą. Visi tie daiktai žmogui sukrito, bandant kaminą išvalyti. Reikėjo gerokai pavargti, kol pavyko visus ten atsidūrusius daiktus ištempti lauk“, – pasakoja Marius.
Naujų technologijų dėka, pasak kaminkrėčio, dabar jau galima įvertinti kamino būklę, atliekant videopatikrą. Tada visi įtrūkimai matyti kaip ant delno. Marius šypsodamasis tikina, kad jei anksčiau į kaminus nė nežiūrėdavo, tai dabar, net į svečius užsukęs, būtinai į jį dirsteli. Deja, daugelio jų būklė apverktina.
Įprasta manyti, kad kaminkrėčiai kitiems dalija laimę. Kas nėra girdėjęs apie stebuklingą galią turinčią kaminkrėčio sagą. Marius įsitikinęs, kad tada, kai žmogus tiki, kad ta saga neša laimę, kitaip ir negali būti.
Todėl juodu su žmona, vilkėdami kaminkrėčių uniforma, pakviesti skuba į vestuves, sukaktuves, gimtadienius ar krikštynas, kad pasveikintų ir padovanotų ypatingų galių turinčią Laimės monetą – kaminkrėčio sagą, kuri nuo seno yra didelės sėkmės ir amžinos laimės garantas.
