„Neseniai naujai įrengėme kapavietę, uždengėme granito plokšte, todėl kapas atrodo tvarkingai visą laiką, nereikalauja nuolatinės priežiūros. Dabar atvažiuojame aplankyti mirusiųjų, o ne darbuotis kaip į kolektyvinį sodą, nereikia tempti maišelio su įrankiais, oriai ateiname į rimties susitikimą su brangiais žmonėmis, uždegame žvakutę“, – pasakoja kaunietis.
– Pone Pauliau, ar dažnai lankote kapus?
– Jei tik leidžia sveikata, į kapines užsuku dažnai, čia ilsisi mano brangiausi žmonės – seneliai, tėvai, dėdė ir teta. Jų amžinojo poilsio vieta – ne vienoje kapavietėje, todėl kas kartą tenka nueiti nemažą atstumą, pakeliui apžiūriu, kaip sutvarkytos kitos kapavietės. Į kai kurias gražu žiūrėti – tvarkinga, estetiška, dvelkia ramybe ir pagarba mirusiajam, tačiau, deja, pasitaiko apleistų kapų – nenušluoti lapai, apaugę piktžolėmis, suskilę pamatai. Nenoriu smerkti žmonių – gal išvykę ar dėl ligos negali sutvarkyti kapo, o gal jau neliko mirusiojo artimųjų. Pasitaiko ir tokių, kurie tik kartą per metus aplanko kapus, dažniausiai per Vėlines – uždega žvakutę ir viskas.
– Jūsų artimųjų kapavietė atrodo naujai sutvarkyta, uždengta akmens plokštė. Kaip atrodė kapas anksčiau?
– Senelių ir tėvų kapavietės vaizdas keitėsi kelis kartus. Dar buvau vaikas, kai kapą dengė senovinis tulpės formos antkapis, kurio viduryje sodindavo gėles. Kai laidojome tėvus, to antkapio neliko, kapavietės paviršių išlyginome, pabėrėme smėliuko, paklojome betono plytelių, tarp kurių žydėdavo gėles. Pavasarį žmona pasodindavo našlaičių, vasaros pradžioje jas keisdavo vasarinėmis gėlėmis, rudenį kapą puošdavo chrizantemomis. Atrodydavo gražiai, bet ir darbo daug – jei sausa ir karšta vasara, vos ne kas savaitę reikėdavo atvažiuoti vien tik todėl, kad palaistytume gėles – čia atvira vieta, nėra medžių, augalai be vandens greitai žūtų.
– Kodėl nusprendėte kapą uždengti akmens plokšte?
– Pirmiausia, man taip sutvarkytas kapas atrodo labai tvarkingai ir gražiai. Kaip ir sakiau, mėgstu eidamas per kapines pasižvalgyti, kaip tvarkosi kiti. Pastaraisiais metais pastebėjau, kad vis daugiau kapaviečių uždengiamos tokiomis plokštėmis. Žinoma, tai nemaža investicija, teko sušaukti šeimos „susirinkimą“ ir pasitarti su vaikais. Iš pradžių vaikai siūlė užsakyti kapinių tvarkymo paslaugą – priklausomai nuo atliktų darbų ir lankymo dažnumo, tai kainuoja nuo 30 Eur per mėnesį. Paskaičiavome, kiek tai kainuos nuo ankstyvo pavasario iki rudens. Per vieną sezoną lyg ir nedaug, o kiek per penkerius metus? Dar šiek tiek pridėjus susidarytų tokia suma, kiek kainuotų akmens plokštė.
Geriau investuoti dabar – bus ramu ir mums, ir mūsų vaikams, juk tokia danga gražiai atrodys ir po daugelio metų. Be to, juk mūsų sveikata ne geležinė, kiekvienais metais jaučiame, kad vis sunkiau nuolat važinėti į kapines gėlių laistyti, ypač per karščius. Vaikais negalime pasikliauti – sūnus gyvena kitame mieste, Kaune jis retas svečias. Dukra su šeima gyvena Vokietijoje.
– Ar visą kapavietę įrenginėjote iš naujo?
– Iš pradžių svarstėme, kad pamatai, nors ir seni, bet dar tvirti, gal galima juos palikti? Tačiau pasikonsultavę su kapų tvarkymo specialistais supratome, kad reikia viską įrengti iš naujo. Pasirodo, seni pamatai gali būti įtrūkę, tik iš pirmo žvilgsnio nesimato. Toks įskilimas vėliau gali sugadinti akmens plokštę. Be to, anksčiau liedavo tokius pamatus, kad laikytų lengvą tvorelę, kuriomis būdavo apjuosiamos kapavietės pagal tų laikų madą. Akmens plokštės yra sunkios, joms reikia lygaus ir tvirto pamato, taip pat dedamos laikomosios sijos. Pamatas turi būti ir su nuolydžiu, kad ant plokštės paviršiaus nesusilaikytų lietaus vanduo.
– Ar ateityje dar bus laidotuvių šioje kapavietėje?
– Su žmona juokaujame, kad dabar mes likome paskutiniai „nuo krašto“. Kiek Dievas duos, tiek ir gyvensime, bet būkime realistai – visų kelio pabaiga laukia čia. Vaikams pasakėme, kad mus palaidotų kartu šioje kapavietėje – kadangi vietos nėra daug, tilps tik urnos. Planuodami kapavietės įrengimą apie tai pagalvojome – plokštėje paliktos dvi ertmės, kuriose dabar įstatyti puodai su žydinčiomis gėlėmis.
– Ar ką nors žadate dar keisti?
– Kol kas tikrai nieko nereikia, nes viską įrengėme iš karto – pakeitėme paminklą, aplink pamatą išklojome trinkelėmis, kad būtų patogu prieiti, priderinome žvakidę, kad per Vėlines giminės nepristatytų varvančių žvakių tiesiai ant plokštės. Kadangi norime ir šiek tiek žalumos, į puodus pasodiname žydinčių augalų – mums patarė į substratą įmaišyti specialių drėgmę sulaikančių granulių, kad gėlės ne taip greitai išdžiūtų. Dabar kiekvieną kartą, kai atvažiuojame į kapus, ramiai pasėdime, pasimeldžiame. Net juokinga prisiminti – anksčiau darbuodavomės kaip kolektyviniame sode, mojuodavome kauptukais ir grėbliukais, tampydavome vandenį.
– Jeigu ne paslaptis, kiek mokėjote už akmens plokštę ir kapavietės įrengimą?
– Manau, kad suspėjome pačiu laiku, nes teko girdėti, kapaviečių įrengimą brangsta – kainų pasiutpolkė įsisuko ir į šią sritį. Prognozuojama, kad po penkerių metų viskas pabrangs apie 30 proc.
Mes kreipėmės į įmonę „Vienuolių akmenys“ – už standartinio dydžio granito plokštę 2,8x2,5 m mokėjome 1400 Eur, kapavietės įrengimas kainavo iki 500 Eur. Dar papildomai pirkome paminklą ir priedus – žvakidę ir du gėlių puodus. Tiesa, senoji kapavietė buvo kiek didesnė, ją teko sumažinti. Tokį sprendimą pasiūlė „Vienuolių akmenys“ specialistė Daiva Švobienė: nestandartinio dydžio kapavietės įrengimas būtų kainavęs gerokai daugiau.
– Kokių dar patarimų gavote iš kapų įrengimo specialistės?
– Su Daiva teko daug bendrauti, aptarėme visas smulkmenas, ji parengė kapavietės projektą. Daug patarimų gavome rinkdamiesi akmens plokštes. Svarbu ne tik grožis, bet ir praktiškumas. Specialistė patarė rinktis tokias akmens ar granito plokštes, kurios kuo mažiau traukia dulkes ir purvą, todėl visą laiką gražiai atrodo ir reikalauja mažiau priežiūros.
Pasak Daivos, abu šiuos kriterijus atitinka raudonos spalvos akmuo „Aurora“ – estetiška ir praktiška. Dar viena iš populiariausių plokščių „Orion“ yra melsvos šviesios spalvos, „kaip gyvenimo kelias“. Šios plokštės netraukia į save vandens, atsparios ir nuo medžių krentantiems lapams, nelieka dėmių, neįžaliuoja.
Jeigu kapavietė įrengta atviroje vietoje, arti nėra medžių, galima rinktis šviesią plokštę „Viscont white“. Specialistė patarė atsargiai vertinti juodos spalvos plokštes – solidumas turi savo kainą – tokia danga nuo dulkių greitai papilkėja, todėl reikia nuolat valyti.
Jeigu ir jums aktualu sutvarkyti artimųjų kapavietes, daugiau informacijos rasite vienuoliuakmenys.lt
