Nesėkmių karalienė, arba Marija Antuanetė (1755–1793)
Dar viena karalienė, kurią pražudė revoliucija, istorinės aplinkybės ir lengvabūdės reputacija – nebūtinai pagrįsta faktais. Istorikai sako, kad net garsiąją frazę: „Jei žmonės neturi duonos, tegu valgo pyragaičius.“, pasakiusi visai ne ji. Bet romanuose ir žmonių sąmonėje autorystė neišvengiamai priskiriama šiai Marijai – ir nieko čia nepadarysi.
Greičiausiai ji buvo ekscentriška – kataklizmų išvakarėse kiekvienas ieško savo duonos ir savų žaidimų. Gali būti, kad legendinis indas išties buvo pagamintas pagal karalienės krūties atspaudą – ką gi, galantiškajame amžiuje būta dar ne tokių išdaigų (sako, kad avinai, remiantys to indo pagrindą, vaizduoja Jos Didenybės favoritus, praradusius jos malonę). Ir pats Versalis buvo tokia grakšti išdaiga, kur karalienė su damomis žaidė valstietes.
Bet kaltinti karalienę dėl tragiško jos likimo – tai kaltinti auką. Nes vis tiek visi prisimins duonos ir pyragėlių dilemą, briliantų vėrinio skandalą, smulkiai aprašytą Dumas, karalienės meilužius (vėlgi istorikai tvirtina, kad realiai jų buvo kur kas mažiau, nei kaltino paskviliai), vėlai ir sunkiai pagimdytą sosto įpėdinį (tačiau 8 metus ji negalėjo pastoti dėl vyro kaltės!). Ir ignoruos, kad ji šelpė vargingai gyvenančių Paryžiaus šeimų vaikus, stengėsi apriboti rūmų išlaidas, naikino dvariškių pozicijas.
Kitas dalykas, kad ji išties buvo prastai išmokslinta, net ne itin gerai rašė vokiškai ir prancūziškai, nemokėjo rinktis draugų, pasiduodavo kitų įtakai, dievino prabangą ir lengva ranka švaistė iždą. Bet negi tai nuodėmės, už kurias baudžiama mirties bausme?
Jei būna žmonių, įėjusių į istoriją ne dėl laimėjimų, o dėl fatališkų nesėkmių, Marija Antuanetė – iš tokių
Apskritai jei būna žmonių, įėjusių į istoriją ne dėl laimėjimų, o dėl fatališkų nesėkmių, Marija Antuanetė – iš tokių. Nors bent jau pradžia nežadėjo nieko bloga, o ir kas bloga gali nutikti mergaitei, gimusiai Šventosios Romos imperijos imperatoriaus šeimoje?!
Vestuvės nepažįstant jaunikio ir per tarpininką? Karališkosiose šeimose tokia praktika buvo įprasta, be to, gyvai pamatytas tuomet dar princas 14-metei princesei patiko! Net nedidelis vyriškasis defektas galiausiai buvo ištaisytas ir pasaulį išvydo Prancūzijos sosto įpėdinis, vėliau – dar keturi vaikai.
Jei ne istoriniai kataklizmai ir tragiška žūtis, ši karališkoji pora – Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė – būtų likusi istorijoje kaip vidutiniški monarchai, įdomūs romanų autoriams ir mokiniams bei studentams. Tačiau 1789 m. liepos 14-ąją buvo paimta Bastilija – prasidėjo Prancūzijos didžioji revoliucija (karalius iki paskutinės minutės buvo įsitikinęs, kad tai viso labo maištas). Monarchas ir karalienė su vaikais buvo priversti palikti rezidenciją Versalyje ir persikelti į Paryžių...
Kas žino, ar jiems būtų pavykę išgyventi terorą tyliai. Greičiausiai – vargu, tačiau karališkoji šeima ėmė veikti: Marija Antuanetė kreipėsi į Europos valdovus, prašydama karinės pagalbos, paskui nusprendė bėgti iš Paryžiaus. Bet juk ji nesėkmių karalienė! Nerūpestingai organizuotas pabėgimas, labiau primenantis smagią iškylą, buvo absoliučiai nesėkmingas. Karalių, žvelgiantį pro karietos langą, atpažino, bėgliai buvo sulaikyti ir grąžinti į Paryžių.
Austrija, lyg išgirdusi savo princesės pagalbos šauksmą, lyg vedama savų interesų, paskelbė karą Prancūzijai ir pareikalavo išlaisvinti karalių ir karalienę. Faktiškai tai prilygo mirties nuosprendžiui „piliečiams Kapetams“ – taip revoliucionieriai, panaikinę monarchiją ir titulus, praminė karalienę ir karalių, kilusį iš Kapetingų dinastijos.
Liudvikas XVI (vienintelis Prancūzijos valdovas, nubaustas mirties bausme) buvo apkaltintas šalies išdavyste ir nuteistas mirties bausme – 70 Nacionalinio konvento narių balsų persvara. 1793 m. sausio 21-ąją bausmė buvo įvykdyta, ir niekas neabejojo, kad toks pats likimas laukia „našlės Kapet“. Tik jai – moteriai – teko ištverti kur kas daugiau pažeminimų: teisme jai primintas ir krūties formos indas, ir briliantų skandalas, ir iždo švaistymas. Ji net kaltinta tvirkinusi 8 metų sūnų. (To paties konvento kaltinamajame akte ji vadinama žmonijos ir savo lyties gėda, išdavike, planavusia pražudyti savo šalį ir praliejusia „tūkstančių prancūzų kraują“.)
„Išklausėme nuosprendį apimti nerimo, – rašė karalienės advokatas. – O ji buvo rami. Buvo matyti, kad sieloje kyla pasipiktinimo banga, tačiau ji nepasakė nė žodžio, neatrodė išsigandusi ar silpna, tik priblokšta. Karalienė nusileido laipteliais, perėjo posėdžių salę nieko nematydama ir negirdėdama. Tik priėjusi prie grotų, skiriančių ją nuo publikos, išdidžiai pakėlė galvą.“
Marija Antuanetė pakilo ant ešafoto 1793 m. spalio 16 d. 12 val. 15 min. Paskutiniai jos žodžiai buvo skirti revoliucijos budeliui Henri Sansonui – ji užmynė jam ant kojos ir atsiprašė.
Karalienės palaikai, pradžioje palaidoti Šv. Magdalenos kapinėse, nepažymėtame kape, vėliau buvo perkelti į Šv. Dionyzo baziliką. Mirties dieną Jos Didenybei buvo 37-eri.
Paskutinė imperatorienė, arba Aleksandra (1872–1918)
Nereikia turėti iliuzijų apie tamsius viduramžius: viena paskutinių (tikėkimės, kad tikrai paskutinių) tragiškos lemties karalienių – XX a. pradžios herojė. Todėl jos likimas atrodo dar baisesnis, nes viskas vyko čia pat, vos atsisukus atgal. O ir mus Lietuvoje vis dar skaudžiai užgauna ši Rusijos bėda. Ir provokuoja amžinus klausimus – kodėl taip nutiko ir ar buvo galima kaip nors šito išvengti.
Mistiškai nusiteikę protai lygina paskutinės Rusijos imperatorienės blogio genijų Ras-Putiną su dabartiniu Rusijos prezidentu Putinu (pavardžių žaismas – Ras-Putinas – Pirmasis Putinas...). Nebūtina jų klausyti, tačiau pirmasis Rasputinas išties buvo itin svarbus imperatorienės Aleksandros (greičiausiai ir visos Rusijos imperijos) kelyje į pražūtį.
Truputis istorijos: sosto įpėdinis caraitis Aleksejus sirgo hemofilija – ligos geną jam perdavė motina. O Rasputinas, lyg vienuolis, lyg atsiskyrėlis, lyg burtininkas ar šiaip dvasios guru, gebėdavo sustabdyti kraujavimą ir palengvindavo berniukui kančias. Jis išties buvo geras hipnotizuotojas – ką patvirtina ir amžininkai, net jo priešai. Nenuostabu, kad toks talentas padėjo jam manipuliuoti vaiko motina, kurios gyslomis tekėjo vokiškas kraujas, be to, ji ir taip buvo linkusi į mistiką.
Galiausiai caro Nikolajaus II artimieji nužudė nelemtąjį senį (sklandė negražių gandų, kad carienė buvo ir jo meilužė, – tai dar labiau kompromitavo karališkąją šeimą). Tikintys antgamtiniais reiškiniais teigia, kad Rasputinas ne tik prakeikė visą Romanovų šeimą, bet ir atvėrė vartus į pragarą: pro juos ir išsprūdo gaivalas, sukėlęs ir Pirmąjį pasaulinį karą, ir 1917 m. revoliuciją. Yra ir versija, kad liūdna imperatoriaus šeimos baigtis buvo išpranašauta dar XVII a. – girdi, imperatorius, pakilsiąs į sostą XIX a. pabaigoje, turėsiąs išpirkti visas giminės nuodėmės.
Įdomu, kad pati Heseno princesės ir Nikolajaus II santuoka pažymėta netekties ženklu: pora tuokėsi praėjus savaitei po jaunikio tėvo, imperatoriaus Aleksandro III, mirties – suplanuotos ceremonijos buvo nuspręsta neatidėti. Vestuvės buvo kuklios, daugeliui svečių buvo sunku pereiti nuo gedulo prie šventės. Tačiau jaunikis ir nuotaka buvo ideali pora – Aleksandros žodžiais, ji niekada nesitikėjo, kad galima būti tokiai laimingai ir taip jausti dviejų mirtingųjų vienovę. Aliks, kaip ją vadino artimieji, antrino Nikolajus: „Niekada nepajėgsiu padėkoti Dievui už brangenybę, kurią jis man pasiuntė kaip žmoną. Esu nepaprastai laimingas ir jaučiu, kad taip pat laimingai nugyvensime iki gyvenimo galo.“
Drovi, nervinga, mažakalbė, mąsli, ji nemėgo pokylių ir draugijų, nemokėjo burti žmonių, o jos uždarumas daug kam atrodė pasipūtėliškas.
Aleksandrą mylėjo vyras, tačiau jos nemylėjo tauta ir rūmai. Drovi, nervinga, mažakalbė, mąsli, ji nemėgo pokylių ir draugijų, nemokėjo burti žmonių (pikti liežuviai praminė Aliks Heseno muse), o jos uždarumas daug kam atrodė pasipūtėliškas. Kaip taikliai rašė vienas caro giminaičių: „Princesė atvyko į gedinčią Rusiją. Ji tapo cariene, nespėjusi susigaudyti, nespėjusi susidraugauti su žmonėmis, kuriuos ketino valdyti. O atsidūrusi visų dėmesio centre išvis sutriko ir tapo it medinė. Tačiau visiems atrodė pasipūtusi ir kupina paniekos. Ji tikėjo savo ypatinga misija ir aistringai troško padėti vyrui, sukrėstam tėvo mirties ir naujos – valdovo – naštos. Carienė ėmė kištis į valstybės reikalus ir visi nusprendė, kad Aleksandra – valdinga, o caras – silpnas. Jaunoji carienė suprato, kad nepatinka nei rūmams, nei šaliai, ir visiškai užsidarė savyje.“
Regis, įtakingiausia Rusijos moteris svajojo apie paprastą šeimyninį gyvenimą, kokiam ir buvo ruošiamos vokiečių princesės. Pirmojo pasaulinio karo metais Aleksandra ir keturios jos dukros dirbo ligoninėje gailestingosiomis seserimis, asistavo per operacijas. Ir net revoliucijos metais carienės dienoraštyje vyravo įrašai apie šeimos reikalus, visa kita – verta vos vieno kito sakinio. („Baisūs dalykai vyksta Sankt Peterburge. Revoliucija... Daug kariuomenės perėjo revoliucijos pusėn.“)
1917 m. pavasarį ir vasarą imperatoriškoji šeima gyveno namų arešto sąlygomis tuomečiame Carskoje Selo. Paskui ją perkėlė į Tobolską, čia praleido 8 mėnesius – maksimaliai izoliuota nuo politinio gyvenimo. Amžininkų liudijimu, būtent tada caras supratęs, kad jo atsistatydinimas, kuris, kaip jis tikėjosi, turėjo sustabdyti kraują ir karą, tik pagreitino pražūtį – ir šalies, ir šeimos.
„Antroji revoliucija. Laikinoji vyriausybė nušalinta. Bolševikai su Leninu ir Trockiu sėdi Smolnyje. Žiemos rūmai stipriai nukentėjo. Spalio 28-oji, šeštadienis, Tobolskas“, – rašė carienė dienoraštyje.
Prasidėjo paskutinis tragedijos veiksmas. Pavasarį buvo duotas įsakymas pergabenti caro šeimą į Maskvą. Pakeliui traukinį sustabdė: naujas įsakymas – keliauti į Jekaterinburgą (istorikai daro prielaidą, kad jei maršrutas būtų pasisukęs kitaip, galbūt egzekucijos būtų pavykę išvengti).
Aleksandros dienoraštyje vėl fiksuojamos kelionės detalės pramaišiui su religiniais motyvais. Ji rašo apie išgertą arbatą, saulėtą orą, kad juos lydi šešetas jų šalininkų, du komisarai su padėjėjais ir aptarnaujantis personalas. Ir – netikėtai – iš konteksto ištraukta frazė: „Kaip širdį suspaudė...“
Sakoma, kad prieš revoliuciją Aliks sapnavo pranašišką sapną: išplaukia laivas, ji nori pakilti į jį, tiesia rankas, bet keleiviai jos nemato, ir galiausiai lieka prieplaukoje viena...
Jekaterinburge šeimą apgyvendino pirklio (pagal kitas versijas – inžinieriaus ir įtakingo Kadetų partijos veikėjo) Ipatjevo namuose. 1918 m. liepos 17-osios naktį paskutinis imperatorius, imperatorienė, caraitės, sosto įpėdinis Aleksejus ir keturi jų aplinkos žmonės, tarp kurių buvo ir gydytojas Jevgenijus Botkinas, legendinio mediko Sergejaus Botkino sūnus, buvo sušaudyti. Tie, kurie nežuvo nuo kulkų, – pribaigti durtuvų smūgiais.