Štai kaip jis aprašo savo kelionės įspūdžius, kuriais pasidalino su 15min GYVENIMO skaitytojais.
Įgula pasiūlė pasirinkti – skris ar išlips
Atsikėlėme anksti, apie 6 val. Po lengvų pusryčių kelyje į oro uostą sustojame degalinėje užsipilti kuro. Mane lengvai pykina, nesuprantu – ar nuo miego stokos, ar nuo laiškų rašymo telefonu ant galinės automobilio sėdynės, ar tiesiog nuo streso.
Atvykstame į Fuerteventūros oro uostą. Žmonių nedaug, kas kelia palengvėjimą. Visos kavinės uždarytos, todėl apsidžiaugiame pamatę, kad atidaryta lauko terasa su staliukais. Suvalgome įsidėtus sumuštinius. Kruopščiai dezinfekuojame rankas.
Į Lietuvą skrydžių nėra, todėl vienas tikrina, kurių valstybių sienos jau užsidariusios, kitas – ar iš ten yra nors kokių skrydžių.
Prasideda įlaipinimas, o su juo – ir nuotykiai. Susėdus į lėktuvą pilotas per raciją praneša, kad skrydis vėluos apie 2 val. dėl dviejų priežasčių: 1) pučia stiprus priešpriešinis vėjas; 2) sugedo lėktuvo tualetas, todėl negalime išskristi.
Londono Stanstedo oro uoste persėdimui turime 2,5 val., todėl suprantame, kad tiesiog nebespėsime. Išsikviečiame palydovus. Jie pasako, kad turime apsispręsti dabar: išlipame ar vis dėlto skrendame iki Londono ir tada... neaišku, kas.
Tempiame laiką. Vieni kalbina palydovus, kiti ieško bilietų iš Londono į vietą X. Į Lietuvą skrydžių nėra, todėl vienas tikrina, kurių valstybių sienos jau užsidariusios, kitas – ar iš ten yra nors kokių skrydžių.
Randame skrydį į Rygą kitą dieną. Kaina kosminė, bet tai nebesvarbu. Tuo tarpu pilotas per raciją praneša gerą žinią – tualetas sutaisytas, galime skristi po 20 min. Žmonės, prašau nemeskite tamponų į unitazą!
Išgirdę naujieną iškvepiame su palengvėjimu – spėsime. Lygiai po 30 sekundžių pranešama priešinga informacija – kyla daug lėktuvų, ir mes ilgai lauksime savo pakilimo. Kiek lauksime – neaišku. Prasideda diskusija: lipti lauk ir izoliuotis viename iš mielų Fuerteventūros kaimelių ar vis dėlto skristi į Londoną su strategija „užsikrėskime greičiau visi“ ir brangiu pragyvenimu. Juk galime ten strigti net keliems mėnesiams.
Tuo tarpu pranešama informacija, kad kilsime dabar! Diskusija baigiasi, dezinfekuojame rankas. Durims užsidarant mūsų paklausia, ar liekame. Nusprendžiame bandyti laimę.
Durys užsidaro. Lėktuvas nejuda. Laikas eina. Pagaliau kylame. Pradedame tartis su įgula: galbūt jie gali sužinoti įlaipinimo vartus, galbūt gali paskambinti ir prašyti, kad palauktų. Pirmas atsakymas – taip, antras – gal, bet jokių garantijų. Klausiame gal gali mus persodinti į lėktuvo galą ar priekį, kad galėtume išlipti pirmi. Ne.
Lenktynės su laiku
Persipakuojame daiktus, kad būtų patogu bėgti. Nusileidus Londone stojamės, bet taip pat atsistoja visi kiti keleiviai, ir išlipimo procedūra trunka labai ilgai. Laipina tik pro vienas duris, o žmonės juda lėtai, nes pamiršta tai kaukę, tai dezinfekcinį skystį ir pan.
Lekiame iš lėktuvo į oro uostą – laimei, galime judėti pėsčiomis ir nereikia laukti, kol prisipildys autobusas. Oro uostas didžiulis – kas buvote, žinote. Be to, čia Jungtinė Karalystė, todėl turime išeiti ir vėl grįžti per pasų kontrolę. Apsauga, tikrinanti daiktus, niekur neskuba. Netinka mano kosmetinės su skysčiais dydis, nors skrendant į priekį tiko. Ne bėda – perkraunu į plastikinį maišelį.
Daiktus skenuoja dar kartą. Daro mano nuotrauką. Aišku, kai antrą kartą daiktus tikrina, patikrina ir nuo narkotikų. Iki vartų uždarymo lieka 10 min. Bėgame... Jausmas kaip kompiuteriniame žaidime, kai leki visu greičiu ir lenki varlinėjančius žmones, kartais gauni eskalatoriaus boost'ą arba, priešingai, kamštį ant jo, nes žmonės nelabai supranta, kad reikia stovėti tik vienoje jo pusėje, o kitą palikti skubantiems.
Pompa, nebegaliu bėgti, o laiptai prieš akis. Keberiojuosi. Atbėgame iki vartų, visi uždusę, šlapi. Spėjome! Įlipame į lėktuvą. Atrodome tikrai kaip #CoronaCorona, nes veidai raudoni nuo bėgimo, laša prakaitas nuo kaktos, kvėpuojame giliai. Keleiviai žiūri į mus su siaubu. Randame vietas.
Po visos dienos nuotykių baigiasi dezinfekantas. Varvinu paskutinius lašus į delną ir galvoju, kokia to prasmė – lėktuvo oro kondicionavimo sistema uždara, o juk sėdime čia jau tris valandas.
Grįžimas į karantino zoną
Nusileidžiame. Liepia visiems sėdėti. Galiausiai praneša, kad vyks sveikatos patikra. Išdalina lapus ir perspėja, kad prieš mus – 8 lėktuvų eilė, todėl lauksime 2 val. Nepasitenkinimo murmesys visame lėktuve. Laukiame.
Praeina 3 val. Laukiame. Atvyksta autobusas. Praneša, kad išleis 15... neišgirstame – žmonių ar eilių. Na, nelabai ir svarbu, aš sėdžiu lėktuvo priekyje. Bet... kadangi įlipau paskutinis ir daiktams nebebuvo vietos, jie lėktuvo gale. Ant tako stovi keleiviai, tarsi laukti stovint bus greičiau...
Kai pagaliau esame autobuse, vairuotojas uždaro duris ir... Taip, jūs jau žinote – laukiame. Iš autobuso išleidžia po penkis. Matyti karinė palapinė, daug švyturėlių, pravažiuoja kelios greitosios. Aplinkui vaikšto balti žmogeliukai su respiratoriais.
Rankų seniai nebedezinfekuojame, nes tos formos, telefonai, tušinukai eina iš rankų į rankas.
Ateina mano eilė išlipti. Temperatūrą matuoja termovizoriumi, užtrunka gal 15 sekundžių. Tada duoda formą, kurioje nurodytas pasižadėjimas karantinuotis. Daug asmens duomenų renkama, neaišku, nei kas juos naudos, nei kokia įstaiga. Personalas (jie – savanoriai?) labai malonus ir draugiškas, net jei žmonių daugybė, sąlygos ne ypač geros ir yra 2 valanda nakties.
Rankų seniai nebedezinfekuojame, nes tos formos, telefonai, tušinukai eina iš rankų į rankas. Ateina laikas atiduoti formą. Pasimetęs savanoris klausia: „Kas čia?“ Pasirodo, per tą sumaištį aš pasiėmiau šalia sėdėjusio draugo formą, o jis – mano. Atsikeisti nėra šansų, nes jis jau automobilių aikštelėje. Reikia pildyti formą iš naujo. Draugą išleido su mano duomenimis, todėl turbūt gausiu dvigubą karantino patikros skambučių skaičių.
Izoliacija: automobilis paliktas su rakteliu viduje
Aikštelėje – automobilis su pilna bagažine maisto. Ačiū draugams ir šeimai, ką mes be jų darytume, kai „Barbora“ neturi laisvų laikų pristatyti, o namuose tik makaronai – juk dvi savaites ten nebuvome. Draugai ir šeima paliko automobilį su rakteliu aikštelėje, juk karantinas ir negalima susitikti. Nepaisant to, eidamas per aikštelę matau, kaip kitus keleivius pasitinka giminės, glėbesčiuojasi... Jūs rimtai?!
Išvežiojame vieni kitus į namus. Jau beveik keturios, kai pagaliau iškraunu produktus į šaldytuvą. Dar kartą nusiplaunu rankas. Turbūt nebėra prasmės, bet veikia raminančiai.
Krentu į lovą. Prieš užmiegant šmėsteli mintis, kad geriau reikėjo likti Moro Chablėje savo „Airbnb“ namuke be žmonių šalia vandenyno. Šeimininkas tikrai padarytų didelę nuolaidą, nes jo verslas dabar visiškai sustos. O gal ir ne, gerai, kad vis dėlto namai...
Būkime sveiki. Saugokime save ir vieni kitus!
