Trečią kartą ištekėjusi moteris šiandien sako išgyvenanti iš 200–300 eurų per mėnesį, nes jos ir šeimos poreikiai visiškai minimalūs. Tokiais mamos pokyčiais džiaugiasi ir visos jos trys dukros. Vyresnės dukros mielai remia mamos kūrybą ir ją palaiko.
„Aš anksčiau buvau fyfa, puošiausi, dažiausi, augau gana turtingoje aplinkoje ir tarybiniais deficito laikais tikrai galėjau turėti, ką noriu, todėl dabar mano jaunystės draugams pasirodytų keista, kad aš pasirinkau tokį minimalistinį kaimietišką gyvenimą. Šiandien daugumą daiktų, drabužių, stengiamės įsigyti sendaikčių turguje, dėvėtų drabužių parduotuvėse. Net mūsų namo renovacijai buvo panaudotos medžiagos iš antrų rankų, o kai kurios net surastos šiukšlyne“, – pasakoja Vilija.
Ji gyvena, kaip sako, tarp dviejų vietų – vieni namai yra Ukmergės rajone Jogvilų kaime, o jai mielos dirbtuvės – Dukstynos kaime.
Visa ko įkvėpėjas – grynuolis vyras Saugirdas
„Šiuo metu save atradau tapyboje, mane tiesiog užvaldė angelų tematika. Mūsų šeimą ir artimuosius užklupęs koronavirusas mane labai stipriai palietė, netekome artimo žmogaus, todėl angelai yra mano saviraiška, emocijos, kurias atskleidžiu. Netrukus turėtų pasirodyti ir mano knyga, kurioje bus angelų palinkėjimai. Savo trečiam vyrui Saugirdui turėčiau padėkoti už didžiąją dalį savo pokyčių – jis mano guru, įkvėpęs mane kitokiam žvilgsniui į gyvenimą.
Aš jį įsimylėjau kaip grynuolį, nes prieš tai gyvenimas su vyru verslininku sukosi visai kitu ritmu. Kaip aš sakau, kai sutikau šitą nuostabų kaimietį, tikrą briliantą, aš supratau, kad gyvenimas gali būti ir kitoks. Iš trumpų plaukų užaugo mano žilos kasos, baigėsi mano firminiai rūbai, nustojau lankytis grožio salonuose ir dėl to tapau tik laimingesnė. Aš atsisakiau daug dalykų ne dėl to, kad norėčiau prisiderinti prie jo, bet supratusi, kad tai nėra tokie svarbūs dalykai man ir kad tai neužpildo laime ir pilnatve. Man tai paprasčiausiai nebeįdomu. Gal kažkam atrodo, kad savo gyvenimą aš pakeičiau radikaliai, bet man tai savaime suprantami dalykai“, – pasakoja Vilija.
Vilijos vyras – buvęs veterinaras, vėliau išmokęs ir statybos amato, buvęs puikus stogdengys ir daug metų statęs namus. „Jis yra laisvo, sakyčiau, fryganiško požiūrio ir jam reikia labai mažai. O kadangi aš užaugusi prabangioje ir gražioje aplinkoje, man grožis ir estetika yra labai natūralus dalykas, jaučiu tam poreikį. Tad kartu su vyru mes dirbame kaip komanda – jis už funkcionalumą, o aš – už grožį“, – sako menininkė, išgarsėjusi savo papuošalais ir anksčiau buvusi dažna žurnalų puslapių bei vakarėlių viešnia.
Ji priduria, kad jos mama labai gražiai piešdavo, teta siuvinėdavo, močiutė užsiėmė dekoru, o senelis klumpes darydavo, tad ji iš visų pusių buvo apsupta meno nuo pat mažumės.
Išgyvena už kelis šimtus eurų
„Aš pramogauju kiekvieną dieną, nes darau, ką noriu, o savo kukliam pragyvenimui užsidirbu iš kūrybos. Mane supa labai puikūs žmonės ir bendraminčiai. Jų nedaug, bet jie, kaip aš sakau – tikri. Esu sveikos gyvensenos šalininkė, į žmogų žiūriu kaip į holistinę būtybę, todėl ir maistą stengiuosi gaminti daugiau organinį. Kas mane aplanko, stengiuosi pavaišinti kokteiliu ir neišleidžiu be savo kurtos malonios smulkmenos. Daug maisto užaugina mano vyras, kuris ne tik labai myli gamtą, bet ir domisi biodinamine žemdirbyste, todėl visiems poreikiams patenkinti mums užtenka 200–300 eurų.
Yra daug svarbesnių dalykų nei pinigai. Aš dažnai dovanoju ir dalinuosi savo kūryba, mano vaizduotė yra beribė, nes ir Dievas mane apdovanojo kūrybiškumu, fantazijomis, poetiškumu, gal todėl aš nuolat įtraukta į tą kūrybinį virsmą. O kadangi esu disleksikė, pasaulį pažįstu per pojūčius ir stebėjimą.
Gyvenu visiškai atsipūtusi, siekiu būti sveika, o jeigu susergu, noriu kuo lengviau prasirgti, domiuosi antpilais, ištraukomis, žolelėmis, vaistiniais augalais. Jūs neįsivaizduojate, kokia galia tame slypi. Turiu laisvo laiko ir tuo esu labai patenkinta, nes galiu daryti, ką noriu“, – savo gyvenimo filosofiją dėsto V.Šabunkaitė.
Pasak Vilijos vyro, daiktai turi būti funkcionalūs ir jis mano, kad pasaulis per daug vartoja, tad galima tikrą lobyną atrasti tarp tų, kurie jau buvo panaudoti.
„Juokauju, kad šalia mūsų yra labai geras kaimo šiukšlynas, kur žmonės suveža jau nenaudojamus, bet dar mūsų akimis puikius daiktus. Randame ten tikrai gerų dalykų. Aš net mieste šalia esančių šiukšlių konteinerių randu reikalingų daiktų, pavyzdžiui, duris. Taip rasdami žmonių išmestus daiktus ar baldus kartais juos pasiimame ir prikeliame naujam gyvenimui. Daug geros statybinės žaliavos radome ir namo renovacijai. Pusvelčiui įsigyjame ruošiamas išvežti mikrorajonų išardytas šaligatvių trinkeles ir, kalbant apie šių senų daiktų pernaudojimą, su vyru esame bendraminčiai“, – sako Vilija.
Ji juokauja, kad net jos šunys gyvena ant fotelių, atsivežtų nuo konteinerių, – kaip tikri ponai, o su jais praleistas laikas – tikra laimė. Stebėdama šunis Vilija sako matanti, kokie jie laimingi, turėdami ryšį su žmogumi, ir jiems nesvarbu prabanga ar firminiai dalykai, ar ką pagalvos aplinkiniai. Todėl iš jų yra ko pasimokyti.
Namuose etnologiniai motyvai ir bohemija
„Aišku, tokio stiliaus namuose, kaip gyvename mes, turbūt retas galėtų gyventi. Tai sakyčiau etnobohemiškas stilius, taip pat čia labai daug rankų darbo daiktų, o interjero detalės randamos sendaikčių turguose, dėvėtų drabužių parduotuvėse, kitus daiktus atnaujiname patys. Mes stengiamės visus daiktus naudoti antrą, trečią ir dar ne vieną kartą. Pavyzdžiui, sienelė ir dekoratyvūs kubai buvo apklijuoti plytelių duženomis, kurias radome šiukšlyne.
Perkame tik senus baldus, o kai juos sudėvime, dar kartą atnaujiname, pavyzdžiui, pervelkame. Stengiamės būti visiški minimalistai, nežiūrime televizoriaus ir neklausome radijo, nenorime būti sociume, nors tai nelengva, tad nuo informacijos neatitrūkstame, ji ateina natūraliai. Prisipažįstu, kad feisbukas labai dažnai mane įtraukia į savo pinkles. Tiesa, turiu ir moteriškų silpnybių – dievinu porceliano indus, jie man beprotiškai gražūs.
Mūsų komanda tokia, kad Saugirdui reikia funkcionalumo, nes grožį jis mato tik gamtoje, o man reikia ir estetikos, tad dirbdami kiekvienas siekiame savo tikslo. Daug kas gimsta greitai, ekspresyviai, ekspromtu, nes aš labai greitai sugalvoju, kaip viskas gali būti, kaip atrodyti. Vyras restauruoja, o aš dekoruoju – tai mūsų tandemas (juokiasi).
Kokios mano svajonės? Kad žmonės mažiau vartotų, daugiau būtų gamtoje, atsikratytų tos tuštybių mugės, kultūra turėtų būti visai kito lygio. Turime daugiau gilintis į dvasinį pasaulį ir būti tvaresni, prisiminti amatus, ką darė mūsų mamos ir močiutės – manau pamažu tikrai prie to prieisime. Pasaulyje vykstantys pokyčiai tik dar labiau paskatins, kad atsigręžtume į gamtą ir atsikratytume savo priklausomybių“, – mano Vilija.