Jauni, naujai pasodinti vaismedžiai retinami pavasarį
Pavasarinio genėjimo tikslas yra iš jaunų, tik ką pasodintų kaulavaisinių augalų suformuoti gražius, ateityje nepriekaištingai derėsiančius. Lengviausia išauginti tokį vainiką, kuris artimas natūraliam, bet tai nereiškia, kad procesą paliekame savieigai. Formuojamasis genėjimas būtinas.
Gera pradžia – pusė darbo. Aptarkime, kaip elgtis su nauju sodinuku.
Rykštelės formos sodinukui, nesvarbu – slyvos, vyšnios, obelies, kriaušės ar trešnės, 1 m aukštyje nuo žemės nukerpama viršūnė. Tai daroma pavasarį, iškart po pasodinimo.
Vėliau sprogstantys pumpurai nuvalomi nuo kamieno apačios, kad šakutės be reikalo neaugtų ten, kur nereikia. Iš viršuje paliktų 5–7 pumpurų susiformuos būsimo vainiko šakos ir viršūnė. Panagrinėkime konkrečius atvejus.
Jaunų slyvų genėjimas
Dažniausiai susiduriama su dviem pagrindinėmis rūšimis: naminėmis slyvomis (Prunus domestica), pavyzdžiui, ‘Kauno vengrinė’, ‘Aleksona’, ‘Opal’, ir kaukazinėmis, t. y. skėstašakėmis (P. salicina), pavyzdžiui, ‘Kometa’, ‘Ankstyvoji kometa’, ‘Skoroplodnaja’, ‘Desertnaja’.
Parduodamos slyvos gali būti suformuotos arba nesuformuotos medelyne. Ir vienas, ir kitas pasodinus reikia tinkamai nugenėti. Priminsime, kad jaunos slyvos genimos mažai.
Pirkdami ir sodindami pirmiausia įvertinkite sodinukų būklę. Jei šaknys prastos, juos genėti reikia labiau (labai patrumpinant šakas, jų paliekant kuo mažiau), o geresnėmis šaknims – iškarpome mažiau. Aplūžusios ar per žemai ant kamieno išaugusios šakutės pašalinamos, trumpinama viršūnė, pakarpomi šakučių galiukai. Jei reikia, pamažinamas ir šakų skaičius.
Skėstašakės slyvos (pavyzdžiui, ‘Kometa’) turi daug šoninių šakučių. Iš tiesų formuojant vainiką, artimą natūraliam, užtenka 3–4 stambių pagrindinių (skeletinių) šakų.
Naminėms slyvoms (pavyzdžiui, ‘Opal’), jei medelyne vainikai jau suformuoti, belieka nukirpti viršūnę, patrumpinti šoninių šakelių galiukus (akutė paliekama apačioje: į kur ji pakrypusi, į tą pusę ir šakelė augs). Visiškai pakaks trijų skeletinių šakų.
Persikų genėjimas
Geriau žiemoja kaulavaisiniai augalai, formuojami krūmais su žemai prie žemės išaugusiomis šakomis. Tad apatinių šakų nenukerpame, tik patrumpiname.
Nenustebkime, jei ką tik pasodintas persikas ims ir pražydės. Toks jis yra. Šakas rekomenduojama kirpti pumpurų rausvėjimo fazėje arba net žydint. Jei persikai genimi per anksti, jie gali pašalti, greičiau užpuls grybinės ligos. Blogiau nebus, jei ir mažus pjūvius užtepsime sodo tepalu, nes esant prastam šaknynui, pasodinus teks kirpti iškart, nelaukiant žydėjimo. Žiedus sukrauna šių augalų jaunos šakelės, nes būtent ant pirmamečių šakų ir formuojasi žiediniai pumpurai. Genėti teks kiekvienais metais, kad paskatintumėte jaunų ūglių susidarymą. Negenimų persikų vaisiai formuojasi šakų galuose, vidus nuplinka.
Persikas – augalas, kurį nesunku formuoti. Galima nevaržomai pasirinkti būsimo vainiko formą – katilo, verpstės ar kitokį. Tai lemia fantazija. Tarkim, jei formuojame siaurą ašinį vainiką (norime turėti kolonišką persiką), kiekvieną šakelę nukerpame labai trumpai – ant kiekvienos šakelės paliekame tik 2–3 pumpurus. Taip nugenėtas medelis atrodys kaip ežiukas. Jei norime kuo žemesnio krūmo, nurėžkime visą viršūnę, palikime tik 1/3 aukščio, su 4–5 šakomis, augančiomis prie žemės.
Tokio genėjimo esmė – kitąmet vienoms jaunoms šakelėms teks derėti, o kitas vėl patrumpinsime, kad priaugtų jaunučių.
Jaunų vyšnių ir trešnių genėjimas
Visi nori savo soduose auginti kuo žemesnes trešnes. Jei nusipirkote rykštelės formos augalą, galioja anksčiau minėta taisyklė: pasodinę iškart nukerpame 0,9–1 m aukštyje. Jei yra iš ko rinktis, pirkime išsišakojusį augalą. Tokiam dažniausiai teks pašalinti per aukštai ištįsusią viršūnę, patrumpinti šoninių šakelių galiukus.
Patardama dažnai mėgstu sakyti: „Formuokite taip, kad jums augalas atrodytų gražus.“ Mes visi turime harmonijos pojūtį. Tiesiog nukerpame ir matome, ar viršūnė dar labai ištįsusi, išsiskiria iš bendro vaizdo, ar viskas dera tarpusavyje, gražiai atrodo.
Vyšnių veislės pagal augimo ir derėjimo būdą skirstomos į du tipus: krūmo ir medžio. Krūminės yra gerai žinomos, pavyzdžiui, ‘Žagarvyšnė’, ‘Vietinė rūgščioji’, ‘Vytėnų žvaigždė’.
Vyšnių (‘Turgenevka’, ‘Pandy’, ‘Nordh Star’, ‘Charitonovskaja’) medeliai užauga aukštesni, turi storus kamienus, ant kurių išsidėsto šakos. Vos tik pasodiname, pavasarį iš karto nugenime, nes taip paskatiname jaunų šakelių augimą. Toliau jaunos vyšnios gražiai formuosis savaime.
Į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Svarbu, kad būtų vyraujantis kamienas ir iš jo augančios pagrindinės šakos. Pasodinus, jei vyšnia turi dvi viršūnes, būtinai vieną pašaliname. Galbūt teks nukirpti silpnutes ar labai smailai su kamienu suaugusias šakas, kurios gali bandyti konkuruoti su pagrindiniu stiebu. Krūminių vyšnių vainikuose paliekamos 7–8 šakos, medžių – 5–6.
Jei ant kamieno pridygo nereikalingų ūglių, nukerpame. Paprastai vyšnių kamienai formuojami 40–50 cm aukščio, bet dar žemiau augančių šakų tikrai nereikia, jos šalinamos.
Atsižvelgiant į šaknų būklę, daugiau ar mažiau patrumpinami šakų galiukai, pakerpama viršūnė. Tai paskatins šakojimąsi.
Svarbios rekomendacijos
- Kilus įtarimui, kad nusipirkome padžiovintą, pavargusį augalą, rekomenduojama prieš sodinimą jį kelioms valandoms visą pamerkti į vandenį arba bent pamirkyti šaknis, kad prisigertų. Sodinant labai trumpai nukerpame visas šakas, palikdami tik 2–3 pumpurus.
- Seniai pasodintų ir gerai augančių vyšnių ir trešnių negalima dažnai (kasdien) laistyti. Tai gali jas pražudyti. Naujus sodinukus reikia lieti net ir tuo atveju, jei žemė drėgna, bet antras laistymas galimas tik po savaitės, bet jokiu būdu ne kitą dieną. Tiesiog reikia palaukti, kad dirva pasausėtų.
DĖMESIO! Rudenį pasodinti vaismedžiai genimi pavasarį, o pavasarį – iš karto pasodinus.
