Valgyklos dabar daugeliui tų, kurie pietauja tik kavinėse ar baruose, tapo tikra egzotika, tačiau tik ne Jonui, kuris feisbuke dalinasi savo aplankytomis valgyklomis ir jose skanautu maistu. Įrašus dažnai palydi ir spalvingi palyginimai, ir aštresni komentarai, tačiau neapsigaukite – valgyklose Jonui skaniausia ir išmėginęs jis yra ne vieną patiekalą.
Ir tai dar ne viskas – istorikas ir kolekcininkas kaupia lėkštes iš tų laikų valgyklų ir restoranų.
„Kai kurias pamatęs valgyklose esu iškart ir nupirkęs už kelis eurus, o kitos gaunamos iš kolekcininkų klubo, aukcionų. Brangiausias eksponatas Kauno tresto valgyklos, yra ir „Jaunimo“, „Tulpės“ ir kitų žinybinių valgyklų bei restoranų indų, – demonstruoja savo kolekciją J.Palys, norintis ją kuo labiau praplėsti. – Tai yra sovietinio laikotarpio indai, tačiau renku ne dėl to, kad tas laikotarpis man brangus, jokiu būdu – tiesiog šio laikotarpio indų gauti dar pakankamai lengva nei palyginti tarpukario.“
Kodėl Joną patraukė valgyklos?
„Man visada patiko valgyklinis maistas, aš jį visada valgiau. Kai nedirbau šito darbo (dabar Jonas Palys dirba „Baltic Food Technologies“ projektų vadovu – aut.), važinėdavau po Lietuvą, ir man jau tada skaniausia visada būdavo valgyti valgyklose. Nespjaunu ir į restoranus, tačiau dienos metu man skaniau paprastas maistas.
Tuo metu, kai neturėjau savo puslapio feisbuke, įrašus talpindavau savo asmeniniame puslapyje. Matyt, valgyklinis maistas yra paveldima, nes mano tėtis labai mėgdavo tokį maistą. Man skanus toks maistas, kurio nereikia kramtyti, prie jo daug galvoti - įsidedi į lėkštę, greitai suvalgai ir išeini laimingas, – juokauja Jonas.
Kokie dar kriterijai išduoda, kad valgykla bus gera? Nepakitęs interjeras. Vadinasi, ir meniu bus toks pats senoviškas.
– Su draugais kolekcininkais ginčijomės, kas yra valgykla, kavinė ir pan. Nėra vieno apibrėžimo, man gal valgykla yra labiau ta vieta, kur nueini su padėklu, dediesi maistą; kitiems valgykla ten, kur valgomi paprasčiausi dienos pietūs. Man patinka valgyti vis kitose vietose, nors gal ne kasdien taip išeina. Naujai atsidariusios valgyklos ne visada įtinka ir patinka, kadangi man ne prie širdies pseudoitališki ar madingi patiekalai. Paprastas kotletas, šnicelis, vėdarai – man skaniausia.“
Geros valgyklos rodiklis ir keisčiausi atradimai
„Mano skonio receptoriai nėra patys geriausi, negalėčiau būti sraigių ekspertas (juokiasi). Aš valgau daug – pasiimu sriubą, antrą patiekalą, silkės ar kokio kito užkandžio, kompoto.
Geros valgyklos rodiklis – šnicelis. Naujoje valgykloje visada užsisakau barščius arba agurkinę sriubą, kadangi be sriubos nemėgstu valgyti. Tada žiūriu, koks antras patiekalas, pavyzdžiui, labai mėgstu vėdarus – jie skaniausi Europos pr. esančioje valgykloje, tik ten dažnai rusiška muzika groja.
Labai liūdna tuomet, kai vietoj kompoto gauni skiestą sirupą. Man tai didžiulis minuso ženklas, vadinasi, valgyklos tingi iš paprasčiausių obuolių išvirti kompotą. Juk valgyklos principas ir yra šeimyniškumas.
Problema daugelyje valgyklų su gartraukiais, vasarą gal nesijaučia, tačiau žiemą riebalų kvapo neišvengsi. Kokie dar kriterijai išduoda, kad valgykla bus gera? Nepakitęs interjeras. Vadinasi, ir meniu bus toks pats senoviškas.
Pastebiu, kad dabar tikras valgyklų bumas, jų kuriasi vis daugiau. Žmonės nori papietauti neužtrukdami valandos laiko restorane, nori padaryti tai kuo greičiau. Tik ne visos naujos valgyklos turi šarmo, tačiau galima atrasti ir tikrų perliukų, viena jų – „Al Fresco“, kur galima tikrai skaniai papietauti.
Joniškyje teko atrasti irgi fainą valgyklą, savivaldybės rūsyje. Ten pietavome su žmona, kuri užsisakė cepeliną su varške, tačiau jai atnešė jį visiškai plokščią. Pas mus įprasta, kad cepelinas su varške yra rutulio formos, o čia – lyg žemaitiškas blynas! Juokavome, gal dėl tokios formos kalta kokia nors latvių, kurie šalia gyvena, įtaka?“ – sako Jonas.
Gurmaniškumas valgyklai netinka
„Meniu naujose ir senose valgyklose skiriasi. Blogiausia, kai valgykloms pasamdo restoraninius šefus, kurie nemoka daryti valgyklinio maisto – tiesiog jie gamina per daug gurmaniškai“, – pastebi J.Palys.
Jis pasakoja, kad daugumoje valgyklų nemažai išlikusių ir senų darbuotojų – tiek vyrų, tiek moterų – galima juokauti, kad tai visas komplektas, būdingas valgykloms.
Dar labai pigiai esu valgęs pieno kombinate, kur pietų kaina siekė gal 1,5–2 eurus, o pienas ir kefyras nekainavo visai.
„Būna valgyklų, kur parašyta, kad prie tam tikrų stalų galima valgyti tik su nešvariais rūbais (skirti darbininkams). Anksčiau netgi buvo galima rasti įrankių, kurie su išgręžtomis skylutėmis. Tokie buvo pritvirtinami prie stalo, kad nepavogtų, o Lenkijoje net lėkštes prie stalo pritvirtindavo“, – pasakoja pašnekovas.
Jonas valgyklose niekada nevalgo vieno dalyko – kepenėlių, kad ir kaip jos būtų paruoštos: „Man jos tiesiog neskanios, kur kas geriau jau maltinukas ar šnicelis. Patinka ir bulviniai patiekalai, kurie skaniausi Europos prospekte. Įdomūs reikalai su bulvių koše, štai Marijampolėje yra valgykla, kur bulvių košė dedama su ledų kaušeliais – juokėmės, kad kaip restorane.“
Visi puikiai žino, kad valgyklose maistas yra pigesnis nei kavinėse, tačiau pasitaiko visko – kainos svyruoja nuo kelių iki 5–7 eurų.
„Mažiausiai teko išleisti Zarasuose, profesinėje mokykloje, kur pietūs kainavo gal 70 centų, tačiau iškart „dariau antrą ratą“, nes porcijos buvo labai mažos, tai bendra suma gal 1,30 euro. Dar labai pigiai esu valgęs pieno kombinate, kur pietų kaina siekė gal 1,5–2 eurus, o pienas ir kefyras nekainavo visai“, – pasakojo Jonas.
Geriausiai gamina... koldūnus iš pakelio
„Aš pats visiškai nemoku gaminti. Kai vienas iš dainuojamosios poezijos pradininkų Alfredas Kukaitis rengia savo koncertą, pristato naują diską, tuomet visus vaišina savo paties gamintu maistu. Jis turi gerą posakį apie tai, kas yra klasikinio vienišo vyro gurmaniškas maisto gamybos procesas: atsidarai šaldytuvą ir išsitrauki koldūnus. Tai va – tai yra viskas, ką moku. Dar galiu bulves nuskusti ir indus išplauti. O štai kaip žmona gamina, man labai patinka, tačiau darbo dienomis juk paprasčiau nueiti į valgyklą.
Neskaičiavau, kiek valgyklų aplankiau, tačiau, manau, tikrai ne mažiau kaip 50. Kai sukūriau feisbuko puslapį, sulaukiau ir gerbėjų, ir pasiūlymų, kur apsilankyti. Tačiau noriu pasakyti, kad Kauno valgyklos yra tik vienas iš hobių – kolekcionuoju ir tarpukario Kauno, taip pat to meto laidotuvių nuotraukas“, – sako J.Palys.
Jonas, būdamas užsienyje, užsuka ir vietines valgyklas, pavyzdžiui, Osle, Prahoje, Šveicarijoje. O kur pataria apsilankyti Kaune? Jeigu mėgstate valgyti valgyklose ir nesikandžiojančias kainas, išmėginkite šias rekomendacijas.
Geriausių Kauno valgyklų penketukas pagal Joną Palį
1 vieta – Kauno energoremontas (Chemijos g.)
2 vieta – Radijo gamykla (Draugystės g.)
3 vieta – VI forto valgykla (Prie VI forto žiedo)
4 vieta – Laisvės alėjos valgykla (Laisvės alėja)
5 vieta – Kauno grūdų valgykla (H. ir O. Minkovskių g).
Dar daugiau Jono Palio įžvalgų – „Facebook“ puslapyje – Kauno valgyklos.
Spalvinga asmenybė – tai straipsnių ciklas apie įdomius ir aistringus žmones. Pažįstate tokių, kurie užsiima kokia veikla, yra ką nors įdomaus sukūrę, stebina aplinkinius? Siūlykite el. paštu gyvenimas@15min.lt.
