Apie vyraujančius stereotipus ir lemtingą sprendimą – pasipuošti tatuiruote, kalbamės su gydytojais, valstybės tarnautoju ir mokytoja.
Kai 2013 metais į kovą dėl Čekijos prezidento posto stojo nuo galvos iki kojų tatuiruotas kandidatas Vladimiras Franzas, žiniasklaidoje pasipylė skambios antraštės. Nors tą kartą žymiam kompozitoriui, režisieriui, dailininkui ir akademikui V.Franzui nepasisekė, jis įrodė, kad tatuiruotė – laisvas kiekvieno žmogaus pasirinkimas, kuris neturėtų lemti profesinės sėkmės. Beje, ar žinojote, kad tatuiruotės puošė Theodoro Roosevelto, Anglijos karaliaus George‘o V, Thomo Edisono ir George‘o Orwello kūnus?
Požiūris sparčiai keičiasi
„Šalys, kurios niekada nebuvo atsidūrusios už geležinės uždangos, turi gilias tatuiruočių kultūros tradicijas, siekiančias daugiau kaip 100 metų. Į užsienį išvykę lietuviai pamato tatuiruotus senukus, policininkus su dredais, auskaruotus bankų tarnautojus ir pamažu supranta, kad žmogaus saviraiška ir požiūris į gyvenimą – tik jo paties reikalas. Be to, prie šios kultūros populiarinimo labai prisidėjo ir socialiniai tinklai“, – teigė tatuiruočių meistras D.Djačkovas.
Rugsėjo 6–8 dienomis Kaune vyksiančio didžiausio Baltijos šalyse tatuiruočių meno festivalio „Baltic Tattoo Convention“ iniciatorius atskleidė, kad vienas iš renginio tikslų – skleisti šios kultūros idėją bei griauti stereotipus. Paklaustas, ar pačiam tenka susidurti su neigiamu požiūriu, pašnekovas atsakė, kad anksčiau smalsių žvilgsnių sulaukdavo dažniau. Pastarąjį dešimtmetį, anot jo, lietuviai tapo daug laisvesni ir sparčiai mokosi priimti kitaip atrodančius žmones.
„Kuo skiriasi tatuiruočių neturintys žmonės nuo tatuiruotų? Pastariesiems visai nerūpi, kaip jūs atrodote“, – juokavo D.Djačkovas.
Neigiamų komentarų nesulaukia
Skubios pagalbos ir šeimos gydytoju dirbančio Tomo Mauručaičio ranką puošia kaukolių būrys. Jis pasakojo, kad apie tatuiruotę svajojo jau seniai, o pasidaryti išdrįso tik baigęs studijas. Anot pašnekovo, tai buvo dovana sau, įprasminanti ilgus sunkių medicinos mokslų metus.
„Nors kai kam skamba makabriškai, man tai turi visai kitą prasmę. Viena iš kaukolių man primena, kad reikia žvelgti plačiau, negu rodo akys. Kitos simbolizuoja vieną ar kitą gyvenime sutiktą asmenį, padėjusį siekti savo tikslų. O kodėl kaukolės? Man jos patinka“, – kalbėjo gydytojas.
Pašnekovo teigimu, medicinos srityje, ypač kalbant apie vyresnius kolegas, egzistuoja tam tikros stigmos, tačiau išgirsti neigiamų komentarų dar neteko.
„Kartą vienas plastikos chirurgas pažiūrėjo į tatuiruotę ir paklausė, ar neplanuoju stoti į chirurgiją. Man atsakius neigiamai, jis pasakė: „Tai ir gerai.“ Tai parodo vyresnės kartos požiūrį, bet kažkokių neigiamų replikų nesulaukiu. Kai kurie pacientai net pagiria, sako, kad labai gražu. Kiti, retkarčiais pastebiu, kad žiūri į ranką, bet nieko blogo iš jų nesu išgirdęs“, – patirtimi pasidalijo T.Mauručaitis.
Ne tik grožis, bet ir simbolis
Lietuvoje puikiai žinoma vaikų gydytoja ir privačios klinikos vadovė Indrė Plėštytė-Būtienė turi net 4 tatuiruotes, kurios profesiniame gyvenime ne tik netrukdo, bet ir padeda. Pasak pašnekovės, jos ypač patinka mažiesiems pacientams.
„Dažnai tenka daryti specialius alergologinius testus ir, kad vaikai nebijotų, pripiešiu saulyčių, mašinyčių, drugelių ar panašiai. Jie, pamatę, kad ir ant mano rankos pripaišyta, į tyrimą žiūri labai teigiamai. Iš suaugusių žmonių esu girdėjusi tik pagyras. Taip pat esu mokslų daktarė, kurį laiką buvau universiteto prodekane, atrodytų, kad turėčiau vaikščioti tik su kostiumėliu ir būti labai rimta, bet aš manau priešingai – mes, gydytojai, esame menininkai“, – kalbėjo gydytoja.
I.Plėštytė-Būtienė atviravo, kad apie tatuiruotę svajojo ilgus metus, tačiau vis pasiduodavo atkalbinėjimams. Anot jos, aplinkiniai vis sakydavo, kad susilaukus vaikų tas noras praeis.
„Kai gimė dukra – norėjau, kai gimė sūnus – norėjau. Galiausiai, praėjus mėnesiui nuo jo gimimo, nuvažiavau ir pasidariau – noras niekur nedingo“, – linksmai pasakojo pašnekovė.
„Man tatuiruotės nėra tik grožis, tai yra tam tikras simbolis. Mane pažįstantys žmonės žino, kad esu labai energinga, pilna idėjų ir visur skubanti. Kai kas sako, kad skraidau padebesiais. Skaičiau vieną straipsnį, kuriame teigiama, kad tatuiruotės tam tikra prasme įžemina ir nuramina žmogų, o svajotojui neleidžia nuskristi į dausas. Visos mano tatuiruotės, išskyrus skorpioną, simbolizuojantį zodiako ženklą, susijusios su lietuvybe. Esu lietuvė ir labai tuo didžiuojuosi. Daug metų keliavau po pasaulį stažuodamasi ir visiems būdavo labai įdomu – apie tatuiruotes, jų prasmę ir tai, ką tie simboliai reiškia mūsų tautai, galima pasakoti ištisas valandas“, – mintimis dalijosi gydytoja I.Plėštytė-Būtienė.
Svarbu šviesti ir rodyti gerą pavyzdį
Tatuiruotės puošia ir Klaipėdos autobusų parko vadovo Vaido Ramanausko ranką. Pašnekovas pabrėžė: „Man patinka tik tos tatuiruotės, kurios turi prasmę. Ant mano peties pavaizduotas zodiako ženklas liūtas, kitoje pusėje – vaikų atvaizdai.
Žinoma, dar yra tam tikrų stereotipų, bet situacija pamažu gerėja ir tikiu, kad kada nors bus dar geriau. Turiu tokį norvegą draugą, kuris vadovauja vienai gerai žinomai kompanijai. Darbe jis niekada nevilki kostiumo, turi auskarų ir yra nuo galvos iki kojų tatuiruotas. Jo išvaizda aplinkiniams nė kiek netrukdo“, – pavyzdį pateikė jis.
Paklaustas, ko reikia, kad požiūris į tatuiruotus žmones greičiau pasikeistų, pašnekovas pabrėžė, kad svarbus švietimas. Be to, jo žodžiais tariant, viskam reikia laiko. Anot jo, visuomenė, matydama, kad tatuiruotėmis puošiasi ne vien nusikaltėliai, o įvairiausių profesijų žmonės, pamažu keičia požiūrį.
„Taip, pirmą padovanosiu pats“, – linksmai ir tvirtai atsakė V.Ramanauskas, paklaustas ar savo vaikams leistų pasidaryti tatuiruotę.
Buvo nusistačiusi prieš tatuiruotes
Panašios nuomonės laikosi ir pradinių klasių mokytoja, turinti 4 tatuiruotes. Jos nuomone, kuo daugiau įvairių žmonių puošis tatuiruotėmis, tuo greičiau visuomenės požiūris pasikeis.
Entuziazmu trykštanti mokytoja atviravo, kad anksčiau ir pati buvo nusistačiusi prieš tatuiruotes, tačiau požiūrį pakeitė: „Didelę gyvenimo dalį buvau prieš tatuiruotes – labai vertinau kūno natūralumą ir atrodė, kad tatuiruotė yra tarsi įsikišimas. Po to supratau, kad man tai patinka. Buvo toks etapas, kai supratau, kad noriu tatuiruotės. Gal tai buvo šiek tiek susiję su vidiniu pokyčio noru, o gal ir mažiukas maištas.“
„Tik kartais pastebiu, kai einu kur nors su vaikais ir matosi tatuiruotės, kad praeiviai žiūri ir kvestionuoja: va, dirba tokį darbą, bet kaip atrodo... Mano kolegės, kadangi dirbau mažuose miesteliuose, tatuiruočių dažniausiai neturi, bet ir manęs slėpti neprašo. O vaikams tai žiauriai patinka ir jie į tai žiūri labai pozityviai, nori iš arčiau apžiūrėti, patyrinėti. Jie turi labai daug klausimų apie tatuiruotes: ar neskaudėjo, kiek laiko darė, ką reiškia, kaip sugalvojau ir t.t.“, – pasakojo E.Vareikytė.
