Šiuo metu Rasos darbas yra susijęs su restoranų ir maitinimo veikla, tačiau ji yra baigusi vizualinės komunikacijos mokslus ir nuo pat pirmo kurso dirbo žurnalistinį darbą. „Pradėjau nuo pramoginių temų, bet visuomet domėjausi kultūra, menu, istorija. Karantino metu pavyko išleisti net kelis Panevėžio kultūros ir istorijos žurnalo „Senvagė“ numerius“, – sako R.Karvelytė.
Paklausėme, kaip nutiko, kad ji susidomėjo dvarais? „Negaliu išskirti lemtingo įvykio ar datos ir atsakyti, kada tai nutiko. Manau, jog įtakos turėjo mano gera draugė, su kuria karts nuo karto leisdavomės į keliones be didelio tikslo. Tiesiog išsirinkdavome kryptį, kuri dažnai ir pasikeisdavo, ir važiuodavome, kur veda akys. Pasitikrindavome internete, ar toje vietoje yra kokių lankytinų objektų ir taip savaime ėmėme vis dažniau dairytis dvarų.
Ilgainiui savo laisvalaikio nebeįsivaizdavau be dvarų – mane pakerėjo jausmas lankantis istorijos persmelktose vietose. Stoviu prie apgriuvusio, niekam nebereikalingo dvaro ir galvoju: o kuo džiaugėsi kadaise čia gyvenę ponai? Kas juos sugraudindavo? Kokia buvo jų kasdienybė? Kodėl buvo pasirinkę gyventi būtent čia, kurti tokią aplinką?“, – sako Rasa.
Ji priduria, kad atrestauruoti, naujam gyvenimui prikelti dvarai jos taip nežavi kaip Kultūros paveldo griuvenos. „Kažkas yra tuose likučiuose… Lydi dvejopas jausmas: liūdna, jog kadaise prabangūs, klestintys dvarai palikti likimo ir gamtos valiai, bet tuo pačiu lyg ir nesinorėtų, jog įsikištų žmogaus ranka… Sunku paaiškinti“, – sako Rasa.
– Kai kurie dvarai labai išpuoselėti, kiti apleisti. Kokie jums įdomiausi?
– Tik apleisti. Žinoma, didžioji dalis dvarų savininkų stengiasi atkurti kuo artimesnį dvaro vaizdinį buvusiam: tyrinėja nuotraukose užfiksuotą eksterjerą, architektūrą, interjero detales, atsižvelgia į rašytinius šaltinius, sklandančias istorijas ir legendas, laikosi Kultūros paveldo centro rekomendacijų polichrominėms vietoms atidengti ir t.t.
Man asmeniškai, išpuoselėti dvarai turi tam tikro atšiaurumo, perdėto preciziškumo: kartais net baisu prisiliesti, jautiesi nepatogiai pačioje aplinkoje. Tuo tarpu apleistuose dvaruose, nors reikia saugotis juodųjų archeologų iškastų duobių arba tiesiog atokiai laikytis nuo avarinės būklės pastato, aplanko jausmas, kad dvaras laukia į jo teritoriją įkeltos kojos – žinoma, dažnai pirmiausia praskyrus žolių džiungles.
– Įdomu, ar visi dvarai turi šeimininkus, ar daug yra tokių paliktų likimo valiai, vaiduoklių?
– Paradoksalu, tačiau net ir šeimininkus turintys dvarai yra potencialūs dvarai-vaiduokliai.
Kai kurie žmonės dvarus paveldi, tačiau atsisako bet kokių teisių į valdymą (pavyzdžiui, dėl finansinių sumetimų), kiti įsigyja už patrauklią kainą, bet vėliau pamato, jog neturi galimybių vystyti veiklą, realizuoti įsigytą pastatą ar kompleksą.
Džiaugiuosi, jog paskutiniu metu vis dažniau tenka susidurti su užrašu „privati valda“ – akivaizdu, jog dvarų kultūra atsigauna. Galbūt ir karantinas turėjo tam įtakos: žmonės, nors ir ribotai, keliavo, atkreipė dėmesį, jiems pagailo, kad Lietuvos istorijai lemta būti užmirštai ir ėmėsi veikti, kad taip nenutiktų.
– O koks dvaras jums paliko didžiausią įspūdį? Koks sukėlė didžiausias emocijas?
Sunku išsirinkti tik vieną – visi jie sukelia tokias stiprias emocijas! Labai didelį įspūdį paliko Apytalaukio (Zabielų) dvaras, esantis Kėdainių pašonėje. Dar palyginus neseniai jame buvo įsikūrę globos namai ir jie paliko neišdildomų pokyčių dvaro interjero sprendimuose: nelikę nei kolonų matomų senose nuotraukose, nei sienų lipdinių. Net jeigu kas ir išlikę autentiško, akivaizdu, jog dvarą nuolat lanko piktavaliai – patekti į pastatą nesunku per išdaužtus langus – kurie savinasi viską, kas vertinga ir nelabai…
Tačiau ko verta pastato išorė! Išlikę daug puošybinių elementų, įspūdingi ir vis dar neišdaužti skliautiniai langai, skulptūros ir kt.
Į šį dvarą vykstu net kelis kartus per metus – ir pačiai smalsu, koks jo likimas, ir vis atsiranda kas paprašo nuvažiuoti kartu. Gaila, bet kiekvieną kartą vaizdas vis liūdnesnis. Tikiuosi, jog blogiausias scenarijus šio įstabaus neoklasicistinio stiliaus dvaro neištiks…
– Kokias istorijas slepia dvarai, kuri istorija jums buvo įdomiausia?
– Viena paskutiniųjų – Joniškėlyje esančio Karpių dvaro istorija. Tiesa, tai labiau legenda nei tikra istorija, bet ji pasakoja apie tai, jog dvaro parke niekaip neprigijo medžiai ir dvaro ūkvedys pasiūlė išradingą, tačiau siaubą keliantį sprendimą: nekaltų kūdikiu krauju palaistyti nederlingą žemę. Pasak legendos, ąžuolai išaugę ten, kur liejosi berniukų, o liepos – kur mergaičių kraujas. Dvaro ponas Karpis buvo prakeiktas, kad nerastų ramybės tol, kol parke žaliuos bent vienas ąžuolas ar liepa, o jo veidas, maldaujantis, kad žaibas trenktų ir sunaikintų medžius, iki šiol per audras iškyla ąžuolų vainikuose.
Tai – tik legenda, tačiau skaitant įvairius šaltinius apie dvarus Lietuvoje tenka pastebėti, jog ne vienas dvarininkas ir netgi dvaro ponios pasižymėjo neįprastu žiaurumu – pavyzdžiui, nemaža dalis mėgdavę įvaryti savo baudžiauninkus į medžius, liepdavę kukuoti it gegutėms, o paskui nušaudavę.
– Dvarai būna ir labai prabangūs, ir paprasti medinukai. Tad kas slepiasi už žodžio dvaras? Kaip dažnai dabar dvarai pritaikomi ne tik edukacijai, bet ir nuolatiniam gyvenimui?
– Dvaras, mano nuomone, yra vieta, kurioje sutelkiamas kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas, o anksčiau tai buvo ir valdžios ženklas – juk kiekvienas eilinis gyventojas negalėdavęs turėti pagalbininkų ūkyje, o už atliktą darbą išmokėti piniginį atlygį.
Šiuo metu Lietuvoje veikiantys dvarai siūlo aibę edukacijų: galima ne tik susipažinti su dvaro virtuve ar pajusti vėją plaukuose riedant pakinkyta ir ištaigingai išpuošta karietaite, bet ir sudalyvauti, pavyzdžiui, kvepalų dirbtuvėse ir kt. Didelė dalis siūlo menių, kitų dvaro erdvių nuomą asmeninėms šventėms, įmonių vasaros sąskrydžiams ir pan.
Nemažai dvarų yra pritaikyti gyvenimui, kaip antai, Dotnuvos ar Terespolio. Nors ir atsiranda NT skelbimų apie parduodamus išskirtinius butus dvaruose, mano žiniomis, įsikelti nuolatiniam gyvenimui dvare nėra labai paprasta.
– Kokį dvarą svajojate aplankyti Lietuvoje ar užsienyje?
– Mano akiratyje – kaimyninės Latvijos dvarai, o vienas pirmųjų – Felicianovos dvaras.
Dar daugiau įdomių atradimų ir dvarų istorijų rasite Rasos puslapyje.
