„Tik iš pirmo žvilgsnio toks gyvūno elgesys juokingas, bet, ar žinote, kokia tokios elgsenos priežastis?“, – kviesdama pasigilinti į netipišką gyvūno elgesį klausia „PetCity“ veterinarijos klinikos gydytoja Marytė Reketytė.
Apie tai, kas nulemia iš pirmo žvilgsnio neatpažįstamas augintinio problemas, tokias kaip kelio girnelės išnirimas, kodėl tai įvyksta ir kaip tinkamai pagelbėti mylimam keturkojui, – pokalbis 15min portale su keturkojams gelbstinčia veterinare.
– Kas yra kelio girnelė?
– Kelio girnelė yra nedidelis kelio sąnario kaulelis, išdėstytas po keturgalvio raumens sausgysle, kuri tvirtinasi prie blauzdikaulio keteros. Kai lenkiamas ir tiesiamas kelio sąnarys, kelio girnelė tampa minėtos sausgyslės judriu-atraminiu tašku, o normali jos judėjimo kryptis būna žemyn/aukštyn.
– O ką reiškia terminas: ,,kelio girnelės išnirimas”?
– Jei palygintume kelio girnelę su autostrada, sakytume, kad jai būtina važiuoti tiesia kryptimi, bet, jei tik ji iššoka į šalikelę, situacija tampa avaringa. Panašiai nutinka ir kelio girnelės išnirimo atveju. Jai pakeitus savo judėjimo kryptį, ji ,,iššoka,, iš už griovelio, kuriuo slankioja, ribų (išnirimas gali būti vidine ar išorine kryptimi). Ši patologija būdinga bet kokio dydžio ar amžiaus šunims bei katinams, nors šios rūšies gyvūnams retesnė. Išorine kryptimi dažniau išnyra didelių ar gigantinių, o vidine kryptimi mažų ir vidutinių veislių šunims (arba mišrūnams), nors tai nėra absoliuti taisyklė.
– Iš ko galime suprasti, kad augintiniui išniro kelio girnelė?
– Vizualiai vertinant tokį gyvūną, šeimininkai pastebi, kad augintinis judėdamas kartais ,,kilsteli“ kažkurią iš galinių kojų. Paprastai tai nesukelia jokio skausmo. Gyvūnas kurį laiką koją laiko pritraukęs prie kūno, po to atsipalaiduoja ir toliau juda lyg niekur nieko. Atskiru atveju gyvūnas cypia ar inkščia, kai jaučia diskomfortą iššokus girnelei.
Progresuojant išnirimo laipsniui gyvūnas gali mažiau naudotis nestabilia galūne, ko pasekoje nyks raumenys. Jei išnirusios abi kelio girnelės, gyvūnas judės truputį pritūpęs, kulno sąnariai bus nukreipti į vidų ar į išorę, o kelio sąnariai į priešingą pusę nei kulnai.
Išskiriami 4 kelio girnelės išnirimo laipsniai:
Pirmas laipsnis, kai gydytojas, vertindamas kelio sąnario būklę, gali išjudinti kelio girnelę iš topografinės vietos ir ji lengvai grįžta į vietą.
Antras laipsnis, kai kelio girnelė gali spontaniškai iššokti iš savo vietos į šoną, dėl ko gyvūnas gali jausti diskomfortą ir keistai ,,kilstelti/šoktelėti“ su ta galūne.
Trečias laipsnis, kai kelio girnelė yra nuolatos išnirusi, bet gydytojas ją dar gali sugrąžinti į topografinę vietą, tačiau ji ten nelieka.
Ketvirtas laipsnis, kai kelio girnelė nuolatos ir negrąžinamai yra išnirusi iš topografinės vietos.
Nepamirškite, kad gyvūnas nemoka pasiskųsti išnirusia kelio girnele, todėl prie juntamo skausmo tiesiog prisitaiko ir kenčia.
– Kokių priemonių tenka imtis kelio girnelei išnirus? Koks laukia gydymas? Kokia jo trukmė?
– Jei išnirimas pirmo laipsnio, o šuo suaugęs, dažnu atveju pakanka trumpalaikio priešuždegiminių-nuskausminamųjų vaistų kurso ir keleto savaičių papildų vartojimo sąnariams. Ateičiai gydytojas paskiria pakartotinus vizitus, kad įvertintų, ar progresuoja išnirimo laipsnis.
Jei pirmo laipsnio išnirimas diagnozuojamas augančiam gyvūnui, rekomenduojamas operacinis gydymas ilgai neatidedant. Be klinikinės gyvūno apžiūros, taip pat atliekami kraujo tyrimai, papildomai skiriamas rentgeno tyrimas.
Jei diagnozuojamas labiau pažengęs kelio girnelės išnirimas, prireikia operacijos.
Apie augintinio priežiūrą po operacijos
– Kaip rūpintis augintiniu po atliktos operacijos?
– Po operacijos reikia laikytis narvo arba labai ribotos erdvės režimo. Porą dienų po operacijos galima dėti trumpalaikius šaltus kompresus, tai vietiškai papildomai malšina skausmą ir mažina pooperacinį tynį. Betgi, atsižvelkite į gyvūno norus. Kartais gyvūnas nenori, kad operuota koja būtų liečiama, tuomet palikite jį ramybėje, pakaks tik girdomų nuskausminamųjų.
Kurį laiką augintiniui draudžiama laipioti laiptais ar bet kokiais kitais vertikaliais paviršiais (taip pat ir ant baldų lipti draudžiama).
Pavadėlio rėžimas 6 savaites, kol sukaulėja kaulai. Pirmosios 2 savaitės jautriausios.
Šiuo laikotarpiu dažniausiai skiriamas nuskausminamųjų vaistų kursas, vėliau papildai sąnariams, bent 4 savaitėms. Išėmus odos siūlus, gydytojas įvertina gyvūno būklę. Pataria, ar galima ilginti pasivaikščiojimus, kokią paprastą mankštą galima atlikti namuose.
Kadangi operacijos metu korekcijos vykdomos pjaunant tam tikrose vietose kaulą, būtina ramiai išlaukti, kol šie pjūviai sukaulės. Paprastai tai įvyksta per 6 savaites. Po to, kai kaulas sukaulėja, patartina vienokia ar kitokia fizioterapija, ypač tinka vandens terapija.
– Kokie pokyčiai įvyksta gyvūno organizme išnirus kelio girnelei? Ar ji atsistato?
– Kartą išnirusi kelio girnelė nestabili lieka visam laikui. Išnirimo laipsnis progresuoja iš paprastesnio į sudėtingesnį, o tai sąlygoja sąnario dilimą, t.y. vystosi osteoartritas. Jį aptinkame testuojant pirminės apžiūros metu ir patvirtiname operacijos metu atvėrę sąnarį. Kai kurie iš tokių pacientų net ir po operacijos daugiau ar mažiau šlubčioja.
– Kiek efektyvūs papildai ištikus šiai situacijai?
– Papildai efektyvūs tiek, kiek organizmas geba juos įsisavinti ir deponuoti pažeistame sąnaryje. Jie rekomenduojami tik kaip papildoma priemonė pirmo laipsnio išnirimo atveju ir po operacijos. Tačiau papildai nestabilizuoja išnyrančios kelio girnelės.
Apie šeimininko aplaidumą
– Kas šiandien gelbsti efektyviausiai?
– Kantrybė ir bendradarbiavimas su veterinarais. Būkite kantrūs ir įdėmiai klausykite, ką jums pataria gydytojas. Jei pacientui bus skiriamas stebėjimo laikas ir gydymas namuose, teks pakeisti ir savo, ir augintinio įpročius. Tad stenkitės maksimaliai atlikti namų darbus. Nuo jūsų indėlio daug kas priklauso. Kuo žemesnio laipsnio kelio girnelės išnirimas, tuo didesnė sėkmingo gydymo tikimybė.
– Tiesa ar mitas, kad kelio girnelės išnirimas yra mažų šunų veislių sveikatos problema?
– Tai ne tik mažų veislių šunų problema. Kelio girnelės išnyra ir didelių veislių šunims, taip pat – ir katėms (tiesa, joms išskirtinai retai dėl anatominių ypatumų).
Tačiau mažų veislių šunys priklauso vadinamajai chondrodistrofinių (pagal veislės tipą šunys skirstomi į chondrodistrofinių ir nechondrodistrofinių veislių atstovus) šunų grupei ir pasižymi nepalankiais paveldėtais vamzdinių kaulų vystymosi ypatumais. Mažos veislės šunis žmonės mieliau laiko bute ir dėl „dydžio patogumo“.
– O jei augintiniui kelio girnelės išnirimas nediagnozuojamas? Kuo gresia toks aplaidumas?
– Tuomet išnirimo laipsnis progresuoja iš žemesnio į aukštesnį. Jei tai augantis gyvūnas, deformuojasi jo šlaunikaulis ir blauzdikaulis. Lėtinį skausmą jausdamas augintinis negali pilnavertiškai judėti.
Kaip pavyzdį paminėsiu kelio skausmu besiskundžiantį žmogų, kuris dėl skausmo negali minti dviračio ar vaikščiodamas junta skausmą. Skirtumas tas, kad žmogus kreipiasi į gydytoją, deja, gyvūnas pats to padaryti negali, už jį sprendimą priima jo šeimininkas. O jei šis nesiima priemonių, toks gyvūnas kęs lėtinį skausmą.
– Ar galėtumėte išskirti, kokių veislių augintiniai su šia situacija dažniausiai susiduria?
– Madingų. Tai yra liūdna tiesa. Jei kažkurios veislės šunys dėl kokios nors priežasties tampa populiarūs, žmonės juos perka masiškai (pvz.: po to, kai pasirodė filmas „101 dalmatinas“, UK imta pirkti šios veislės šuniukus.
Po metų tie pirkėjai juos jau atidavinėjo į prieglaudas: žmonės „apsiskaičiavo“. Kadangi tai ypač judrūs šunys, o šeimininkai daug dirbantys ir neskiriantys jiems pakankamai dėmesio ir laiko, augintiniai tiesiog nusiaubdavo jų būstą iš nuobodulio).
Jei apžvelgtume, kaip bėgant metams keičiasi „perkamų šunų mados“, galima būtų paminėti šias: Jorkšyro terjerai, toiterjerai, čihuahua, mopsai, prancūzų buldogai, anglų buldogai, Džeko Raselo terjerai, grifonai, pastaruoju metu populiarėja ir pudeliai.
Beje, kai kurie iš minėtų veislių šunų yra „lankakojai“, t.y. jų galinės kojos daugiau ar mažiau išlenktos lanku. Manoma, kad tai taip pat gali paskatinti kelio girnelę „išslysti“ iš savo topografinės vietos veikiant tam tikriems biomechaniniams veiksniams.
– Ką rodo jūsų praktika? Ar keičiasi žmonių įpročiai, ar jie labiau analizuoja savo galimybes skirti dėmesio ir laiko augintiniui?
– Žmonės daugiau skaito ir tai džiugina, bet konsultacijų dėl kelio girnelės išnirimo metu, kartais tenka išgirsti gluminančių klausimų, kaip antai: „Ar mes galime ateityje turėti šuniukų, žinoma „tik sau“?“
Vis tik polinkis šiai ligai paveldimas, todėl veisti ar dauginti tokius gyvūnus draudžiama. O panašūs klausimai leidžia suprasti, kad iki šio klausimo pateikta informacija buvo tiesiog neišgirsta/nesuprasta. Tas liūdina. Todėl sunku atsakyti ar žmonės keičia savo įpročius, ar tampa sąmoningesni, atidesni.
Apie meilę ir atsakingą pasirinkimą
– Ar galima užkirsti kelią girnelės patologijai? Jei galima, kaip?
– Kadangi, tai yra paveldima patologija, galvočiau, jog 100 proc. ne.
Būtų gerai, jei būtų keičiamos veisimui naudojamų šunų testavimo taisyklės, pvz.: kelio girnelės išnirimo testavimas būtų ne vienkartinis visam gyvenimui, o kartotinis. Kalytėms jį reiktų kartoti po vados atsivedimo, nes staigus svorio priaugimas dėl šuningumo gali išprovokuoti kelio girnelės išnirimą. Patinams kartą metuose, nes kergimo metu kelio girnelė taip pat patiria netipišką apkrovą.
Jei pakartotinio testavimo metu būtų nustatyti pakitimai, tokie gyvūnai turėtų būti eliminuojami iš veisimo, o jų palikuonys atidžiau stebimi. Panaši metodika yra taikoma JAV dėl klubo sąnarių displazijos testavimo. Per daug metų pasiekti geri rezultatai.
Kiek sudėtingesnė situacija su dauginamais šunimis, tokių Lietuvoje mes vis dar turime.
Bet, tai yra tik mano asmeniniai pamąstymai.
– Kokių turėtumėte patarimų keturkojų šeimininkams?
– Mano patarimas būtų labiau pasidomėti paveldimomis ligomis, jei ketinate pirkti konkrečios veislės gyvūną. Nebūtina tikėtis blogiausio scenarijaus, tačiau žinant, ko galima tikėtis, lengviau priimti faktą, jei taip nutinka.
Augintinis tai ne tik draugas ir gyvenimo palydovas kažkuriame gyvenimo etape, tai ir „prabangos prekė“. Te neįsižeidžia aistringi gyvūnų mylėtojai, taip jau yra. Net, jei pasiėmėte gyvūną iš prieglaudos, teks jam skirti daug savo asmeninio laiko. Lankyti dresūros pamokas, taip socializuoti gyvūną.
Teks pirkti įvairius, tik gyvūnui skirtus, apyvokos daiktus. Ėdalą. Profilaktiškai lankytis pas veterinarą. Niekas nenori, kad augintinis sirgtų, bet kartais taip jau nutinka ir gali būti labai netikėta, todėl būtinos profilaktinės patikros. Jų metu gydytojas veterinaras patikrins, ar jūsų augintiniui viskas savo vietoje. Nepamirškite, kad gyvūnas nemoka pasiskųsti, todėl prie juntamo skausmo tiesiog prisitaiko...
Taip pat pagalvokite, ar galėsite kasmet gyvūną apdrausti?
Apgalvokite, ar tikrai esate pakankamai psichologiškai brandūs? Kaip spręsite laiko stoką, jei pasikeis jūsų šeimyninė padėtis ar darbinė veikla? Dažnu atveju gyvūnas paliekamas nuošalyje, dėl ko labai kenčia psichologiškai.
Na, ir mylėkite juos protingai, kitaip augintinius prispaus perteklinių kilogramų našta.
