Ana Šmidt, kontaktinio zoologijos sodo „Zoopark“ rinkodaros direktorė, sako, kad sulaukia nemažai netikėtų pasiūlymų: „Pavyzdžiui, pasiimti į zoologijos sodą ožką, kuri nustojo duoti pieną, arba visą triušiukų vadą. Tačiau užvis daugiausiai sulaukiama skambučių dėl vandens vėžlių, nes žmonės mažai pasidomi dėl jų laikymo sąlygų ir tik vėliau, vėžliukui susirgus, susirūpina, kad vanduo nefiltruojamas ar oras per šaltas. Vėžliams beveik visada nuperkami per ankšti terariumai.“
Tačiau paskutinis atvejis iš tiesų nustebino – Julija prisistačiusi moteris paskambino ir pasakė, kad birželio mėnesį savo dviem vaikams į daugiabutį parvežė naują draugą – vietnamietišką mini paršelį: „Skelbimą radome viename populiariame skelbimų portale, susiskambinome, mums atvežė dėžutę su gyvūnėliu. Paršelis labai spurdėjo, tad nutarėme, kad pažiūrėsime namie, ir dėžutės neatidarėme. Sumokėjome 250 eurų“, – pasakojo Julija.
Moteris minėjo, kad veisėjai žadėjo po kelių dienų atsiųsti ir dokumentus. Taip pat buvo susitarta dėl atostogų rugpjūčio mėnesį – veisėjai žadėjo tris savaites jį laikinai prižiūrėti. Tačiau kaip buvo galima tikėtis, visa tai buvo melas – jokių dokumentų niekas neatsiuntė, o telefonas buvo išjungtas jau už poros dienų.
Lietuvoje atsirado tokie pat pasipelnyti siekiantys veisėjai, kurie pardavinėja paršelius, vadindami juos dekoratyviniais paršeliais, o tokio dalyko apskritai nėra.
„Kai atsivežėme paršelį į namus ir atidarėme dėžutę, jis iškart pradėjo lakstyti po butą, po kurio laiko jis nusiramino, ir mes galėjome jį suvilioję maistu apžiūrėti. Per visą šoną paršelis turėjo randą, apie kurį mums niekas neminėjo, vėliau po tuo randu pradėjo kauptis limfa, teko vežti pas gydytoją. Jis pasakė, kad reikalinga operacija. Stebiuosi, kaip mes galėjome neapžiūrėti mažylio iškart, juk jis galėjo būti ligotas ar sužalotas. Veisėjai sakė, kad jis valgo žolę, tuštinasi tik į katės tualetą, kad jo nereikia kastruoti – visa tai buvo melas“, – guodėsi šeimininkė.
Visgi ji tikina, kad paršelis nuostabus, žino savo vardą, nesišeria (tai irgi netiesa, paršiukai šeriasi, vieną kartą per metus pakeičia visą kailį), atneša kamuoliuką visai kaip šuniukas. „Jeigu jį prausite kasdien, nebus jokio blogo kvapo, jis netgi savotiškai kvepia. Paršiukas aktyvus, draugiškas. Bet tokį gyvūnėlį reikia auginti nuosavame name, nes jis turi instinktą rausti. Bute jam nėra ką rausti, jis gali sudarkyti visą linoleumą“, – pasakoja Julija.
Nėra kam prižiūrėti
Šeima dar prieš pusę metų buvo suplanavusi trijų savaičių atostogas rugpjūčio mėnesį. Likus dviem savaitėms suprato, kad palikti paršelio nėra kam, niekas nenori jo prižiūrėti, o ir auginti jį toliau bute yra beveik neįmanoma – vaikai pažaidė ir nebenori juo rūpintis. Prasidėjo paieškos, kam galima būtų jį atiduoti.
„Kadangi šalyje paskelbta kiaulių maro epidemijos tikimybė, daugelyje rajonų kiaules auginti yra uždrausta, tad ūkiai neapsiima auginti šio paršelio. Nusprendėme kreiptis į organizaciją „Trys paršeliai“, – sako Ana Šmidt, sulaukusi Julijos skambučio ir pradėjusi paršeliui ieškoti namų.
„Mes suprantame, kad reikia pagelbėti paršeliui, bet mūsų sodyba pilnai sukomplektuota, taigi jo paimti negalime. Pasidalinsime jūsų skelbimu, tačiau rasti patikimą prieglobstį tokiam gyvūnui išties sunku. Šalyje tiek daug prieglaudų, bet jei bent dalis lėšų, kurios joms skiriamos, būtų skirtos švietimui, rezultatas būtų daug geresnis“, – sako organizacijos „Trys paršeliai“ vadovė Viktorija.
Ką turite žinoti apie vietnamietiškus mini paršelius
„Pirmiausia kiekvienas turi suprasti, kad mini paršelis yra kitos klasifikacijos, palyginti su fermos kiaulėmis. T. y. fermos kiaulė sveria apie 200–300 kg, kartais ir daugiau. Mini paršeliai sveria 50–100 kg (kai kurie ir 150 kg). Tokios paršelių veislės, rūšies, kuri augtų tik iki 10–15 kg, pasaulyje neegzistuoja.
Internete dažniausiai matote nesuaugusius paršelius. Suaugęs ir savo svorį pasiekęs mini paršelis yra 5 metų amžiaus. Tad kol nematėte jo 5 metų amžiaus tėvų ir senelių, tikrai nežinote, koks augs jūsų paršelis“, – sako „Trys paršeliai“ organizacijos vadovė Viktorija.
Mūsų šalyje šiuo metu paskelbtas afrikinis kiaulių maras, todėl ji niekam nerekomenduojanti auginti šių gyvūnų: pirma, jie negali būti laikomi lauke beveik visoje Lietuvoje, tad tai reiškia, kad gyvūnui negalime suteikti visų sąlygų; antra, jei jūsų rajone paskelbs kiaulių marą, jūs turėsite paršelį užmigdyti. Tad kam rizikuoti?
„Amerikoje 4 iš 5 įsigytų paršelių keliauja į prieglaudas arba jų likimas susiklosto dar blogiau. Kodėl? Nes veisėjai meluoja, norėdami užsidirbti pinigų, o žmonės tingi išsamiai pasidomėti, ką išties reiškia gyventi su paršeliu. Vien į paieškos sistemą įvesti „mini paršeliai“ neužtenka. Tai bus labai paviršutiniška ir tik teoriška informacija. Aš jau dvejus metus seku grupes apie mini paršelius, kai kurios turi tūkstančius ar per 20 tūkstančių narių. Matau, ko žmonės tikisi, pirkdami šiuos paršelius, ir ko sulaukia realybėje. Žadamas 10–15 kg paršelis tokį svorį jau pasiekia iki pusės metų ar metų. O juk dar turi 4 metus augimui...
Lietuvoje atsirado tokie pat pasipelnyti siekiantys veisėjai, kurie pardavinėja paršelius, vadindami juos dekoratyviniais paršeliais, o tokio dalyko apskritai nėra. Kaina nemaža – 250–300 eurų, kai palyginti tokį pat juodą baltą paršelį gali įsigyti iš bet kokio ūkininko. Dėl tokių aferistų paršeliai keliauja per visą Lietuvą ir dar siaučiant kiaulių marui. Šie gyvūnai, dar būdami kūdikiai, keičia namus, o žmonės net neturi suvokimo, ką reiškia gyventi su paršeliu.
Štai su kokiomis istorijomis susiduriame: vieną paršelį moteris nupirko savo vaikui ir apsigyveno kartu lofte. Paršelis buvo 2-jų mėnesių ir tai jam jau buvo antri namai neskaičiuojant veisėjų namų. Paršelis buvo maitinamas jūrų kiaulyčių maistu! Paršelis su jūrų kiaulyte neturi nieko bendro. Ta pati moteris po mėnesio paršelį pardavė savo draugams Latvijoje. Man įdomu, ar tai paskutiniai mažo gyvūno namai, o gal jis baigs savo dienas kaime kieno nors tvarte?
Dar viena istorija – žmonės nusipirko paršelį, kuris labai greit mirė, nes, pasirodo, jis buvo tik kelių dienų ir dar turėjo būti su mama. Amerikoje tokios istorijos taip pat dažnos, nors jie mini paršelius augina jau 30 metų...
Pati asmeniškai skambinau paršelius pardavinėjantiems žmonėms, bandžiau paaiškinti, kas yra mini paršelis, apie jų auginimo ypatumus ir pan., tačiau veisėjams buvo nė motais. Jie nerodo savo ūkio, paršiukus atveža į sutartą vietą ir tvirtina, kad jie yra sulaukę 2,5 metų, tačiau tikslaus jų ūgio ir svorio dar dvejus metus niekas nežinos. Jų parduodami paršiukai keliauja po visą Lietuvą ir kitas šalis, o to neturėtų būti siaučiant afrikinio kiaulių maro epidemijai.
Paršeliai yra be galo sudėtingi gyvūnai – jų kokybiškas maitinimas kainuoja brangiai, reikalingi kombinuotieji pašarai, košės, daržovės, vaisiai, kokosų aliejus. Paršiukai yra be galo užsispyrę, intelektualiausi prijaukinti gyvūnai, tad paršiuko kaip šuns nepaguldysi į guolį ir gali nesitikėti, kad jis ramiai miegos. Jam reikia nuolatinės veiklos.
Paršiukai knisa, nugraužia namų sienas, grindis. Paršiukai žviegia, jei jiems kas nepatinka, dažnai keliasi anksti – 5–6 valandą ryto, ir juos auginantys žmonės prie to turi prisitaikyti. Paršiukai turi kanopas ir iltis, tad net nenorėdami gali sužaloti žmogų. Nekastruotas ir nesterilizuotas paršiukas gali tapti agresyvus rujos metu. Lietuvoje neturime veterinarijos gydytojų, kurie išmanytų apie šiuos paršelius.
Paršelis puikus gyvūnas, tačiau toli gražu nėra lengvas augintinis, jei norime patenkinti visus jo poreikius. Tad tokius gyvūnus turėtų laikyti tik išties patyrę ir norintys domėtis jais žmonės. Labai gaila, tačiau daugelis nieko neišmano, juos paperka mielas mažas knysliukas, kuris vėliau užauga iki 70 kg ir tampa nebereikalingas...“ – pakomentavo Viktorija.
Atsarga gėdos nedaro
Papūgoms neužtenka mažo narvelio – joms būtina per dieną nuskristi bent 5–10 kilometrų, todėl papūgos nuolat narve laikyti negalima.
„Mūsų situacija išsisprendė – radome ūkį, kuriame gyvena tvarkinga šeima, turinti žirgyną, karves, avis. Jie sutiko pasiimti paršelį, bet kitiems, norintiems turėti egzotinį gyvūną, patarčiau prieš įsigyjant labai gerai pasidomėti ir pasitarti su šeimininkais – nedarykite mūsų klaidų.
Jei dabar pirktumėme paršelį, tai susitikimą organizuotumėme pas veterinarą, kad mūsų akivaizdoje jis apžiūrėtų gyvūną, užtikrintų, kad jis sveikas; prašytumėme dokumentų čia ir dabar, nuvažiuotumėte pas veisėjus, paskaitytumėte apie reikiamas laikymo sąlygas ir gyvenimo trukmę. Pasirodo, paršeliai gyvena 18–20 metų, o užauga iki 50–70 kg, o ne kaip mes manėme – iki 10 kg. Nemanau, kad mūsų šeima pasiruošusi įsipareigoti tokiam ilgam laikotarpiui“, – sako Julija.
Zoologijos sodo rinkodaros vadovė A.Šmidt teigia, kad tiek suaugę, tiek vaikai turi suprasti, kad egzotiniai gyvūnai – ne vien tik pramoga, reikia ir žinių apie egzotinių gyvūnų laikymą namuose.
„Daug vaikučių apsilankę kontaktiniame zoologijos sode nustemba, kad papūgoms neužtenka mažo narvelio – joms būtina per dieną nuskristi bent 5–10 kilometrų, todėl papūgos nuolat narve laikyti negalima. Ji turi laisvai judėti po namus, tad negalima atidaryti langų, kenčia baldai, o papūga virtuvėje gali susižeisti ar netgi įkristi į puodą.
Ne tik vaikučiai, bet ir suaugusieji neturi elementarių žinių apie tai, kaip laikyti triušiukus, kaip sudaryti jiems visavertį racioną, Tad visuomenei šiuo klausimu reikia daugiau atsakomybės, suvokimo.“
