Pandemijos laikotarpis smarkiai pakoregavo ne tik mūsų, bet ir mūsų keturkojų gyvenimus.
Kaip bendrovės „If“ inicijuotame projekte „Laimė jaustis saugiai“ pasakoja šunų dresuotoja Rita Jakštaitė, šiuo metu galima pastebėti didesnį žmonių norą „įsišuninti“ ar „įsikatininti“ gyvūnus.
„Pandemijos pradžioje žmonės į gyvūnus žiūrėjo skeptiškai, galvojo, kad galbūt būtent jie yra ligos platintojai, tačiau dabar viskas apsivertė į kitą pusę. Dabar tiek prieglaudos, tiek veisėjai, tiek daugintojai turi labai daug darbo, nes žmonės labai noriai ima gyvūnus“, – pasakoja ekspertė.
Karantino metu atsiradęs prieraišumas
Kitas pandemijos padarinys – keturkojai, karantine su savo šeimininkais praleidę daugiau laiko, spėjo labai prisirišti ir nenoriai juos išleidžia iš namų, o išsiskyrus keliams demonstruoja liūdesį.
„Taigi dabar atsirado kita problema: sulaukiame prašymų, kad padarytume ką nors, jog šuo nelotų, necyptų išėjus iš namų“, – teigia R.Jakštaitė. Tačiau ką daryti susidūrus su šia problema? Šunų dresuotoja siūlo visų prima gerai suvokti, kad šunys loja, nes blogai jaučiasi.
Dėl to į elektrinio antkaklio metodą, kuomet sulojus šunį nukrato elektros srovė, ekspertė žiūri labai skeptiškai. „Deja, dažnu atveju elektrinis antkaklis neišspręs problemos, tada šunys įsigudrina cypti, inkšti, kaukti, tai garsas būna kitoje tonacijoje“, – sako R.Jakštaitė.
Svarbu suprasti ir lojimo, inkštimo, cypimo emocinę potekstę – anot specialistės, taip gyvūnas bando prisišaukti šeimininką, taigi, elektrinis antkaklis gali netgi smarkiai pabloginti keturkojo ir šeimininko ryšį.
„Dabar įsivaizduokite, jeigu muštume verkiantį vaiką. Problemos neišsprendžiame, tik ją giliname“, – tikina šunų dresuotoja. R.Kulvinskytė čia prisimena jos draugei nutikusį atvejį, kai po elektrinio antkaklio įsigijimo šuo apskritai nustojo loti. R.Jakštaitė tokius padarinius įvardija kaip blogus:
„Kai šuo neloja, neskleidžia garsų, mes apskritai prarandame galimybę su juo susikalbėti.“
Problemos kyla iš šunų baimių
Podkasto dalyvės netrukus žengia dar giliau į augintinio emocinį pasaulį. O iš kur tuomet randasi šuns agresyvumas ar noras įkąsti? Kaip būti tikram, kad mano šuo nieko tikrai nesužeis?
„Priešingai negu visi įsivaizduoja, dažniausiai kanda tie šunys, kurie bijo. Mes dažnai girdime, kad šunys kanda iš dominavimo, bet yra ne visai taip. Jeigu tu savimi pasitiki, dominuoji, tau nereikia kiekvienam sutiktam įrodyti, koks tu smagus ir stiprus“, – palygina šunų dresuotoja.
Moteris kandimo ir agresijos taip pat netapatina. „Bet kokį šunį pastačius į negerą situaciją, jis, neturėdamas išeities, galiausiai grybštelėtų, pradrėkstų odą“, – apie tai, kad niekas negali būti tikras dėl visų saugumo, užsimena R.Jakštaitė.
R.Kulvinskytė čia priduria, kad vis daugiau žmonių dėl to yra linkę apdrausti savo augintinius nuo incidentų, tokiu atveju gali būti grąžinta iki 3,5 tūkst. eurų.
Visgi išspręsti šuns bailumo ar iš to kylančio agresyvumo problemas galima ir kitaip, šunų dresuotoja dėl to kalba apie pačią pirminę prieigą prie gyvūno.
„Kartais žmonės nori paglostyti gyvūną, bet jis nusuka galvą, slenkasi atgal. Taip šuo rodo, kad jam tas glostymas nepatinka. Ką tada daro žmogus? Eina dar labiau iš paskos su ranka ir siekia šuns. Jeigu taip daro šuniui pažįstamas žmogus, šuo pakentės, bet jeigu tai nepažįstamasis, jis gali parodyti, kad jaučiasi nesaugiai“, – sako ekspertė.
Anot šunų dresuotojos, gyvūno paglostymas reikalauja tam tikro subtilumo ir supratimo, kaip tuo metu augintinis jaučiasi. Norint paglostyti ne savo šunį, ji siūlo palaukti, kol jis pats prieis, nerodyti iniciatyvos, nes kai kurie augintiniai to gali įsibaiminti.
Jeigu pirmas žingsnis pavyksta, ekspertė rekomenduoja elgtis taip: „Ranką tiesiame atviru delnu, ne iš viršaus, nes tiesimas iš viršaus primena gaudymą, bandymą sučiupti. Ranka turėtų judėti labai lėtai, sustoti likus keliems centimetrams iki šuniuko nosies arba kūno. Likusį atstumą šuo turi sumažinti pats, pats pasislinkti. Jeigu matote, kad šuo atsipalaidavo, tada galite jį glostyti.“
Moteris pabrėžia, kad šunims kaip agresijos išraiška gali atrodyti tam tikras mūsų sustingimas, tarkim, tas pasitaiko užsegant pavadėlį.
„Šunų kūno kalboje tai reiškia tam tikrą spaudimą, grasinimą <...> Taip vieną akimirką kviečiame šunį į lauką, jis džiaugiasi, o kitą jam grasiname. Kaip šeimininkai atrodome labai nenuspėjami“, – sako R.Jakštaitė.
Komandų išmokyti galima ir seną šunį
Jeigu karantino laikotarpiu noras pagausinti šeimą augintiniu nenunyksta, specialistė keturkojį išsirinkti ragina labai atsakingai, apsvarstyti, dėl kokių priežasčių jis yra reikalingas. Ji čia išskiria dvi žmonių grupes: tuos, kurie šuns nori, kad užsiimtų kokiu nors sportu, ir tuos, kurie tikisi, jog šuo paskaidrins jų rutiną.
Pirmuoju atveju ji siūlo rinktis tokią šuns veislę, kuri atlieptų sportinius poreikius, tačiau su antruoju atveju gali būti sudėtingiau. R.Jakštaitė siūlo gerai pasigilinti tiek į savo charakterį, tiek į tam tikrų veislių charakteristikas, kad vėliau augintinio nereikėtų atsisakyti.
„Jeigu statistinis normalus pilietis įsigyja aktyvų vokiečių aviganį, nukentėti gali ir kaimynai, ir baldai, ir šunys, ir katės“, – prastos draugystės pavyzdį pateikia moteris.
O tuos, kurie į savo šeima nori priimti vyresnį augintinį, specialistė nuramina – patarlė apie tai, kad seno šuns naujų triukų neišmokysi, nėra teisinga.
„Bet kokio amžiaus šunį galima išmokyti naujų dalykų, naujo elgesio, naujų reakcijų. Skirtumas tik tas, kad kai pasiimi mažą šuniuką, į jo patirtį įrašai naują istoriją, o kai pasiimi vyresnį, jis jau pats ateina su istorija. Vėlgi, tai priklauso nuo paties šuns, nuo to, kaip jis įsisavina informaciją, nuo patirties, lankstumo“, – sako ekspertė.
