Jau daugiau kaip prieš 15 metų įkūrusi vokiečių aviganių veislyną „Laukinė vilkauogė“ bei pati savo namuose auginanti dvi kates ir septynis šunis, iš kurių šeši yra vokiečių aviganiai, Ž.Čepulienė pataria prieš perkant bet kurios veislės šunį išsiaiškinti savo lūkesčius bei galimybes, taip pat pasidomėti ir norimo šuns charakteriu.
„Prieš perkant šunį rekomenduoju sau užduoti keletą labai svarbių klausimų. Kokie mano lūkesčiai įsigijus šunį? Ko aš iš jo tikiuosi? Ką aš norėčiau su juo veikti: sportuoti, dresuoti, kad turėčiau ištikimą draugą, patikimą sargą ar tiesiog mielą ir gerą augintinį? Ir – kas yra labai svarbu – kaip aš įsivaizduoju šuns laikymą namuose? Apsvarstant pastarąjį klausimą, reikėtų atsižvelgti į galimas savo ar kitų namiškių alergijas, suprasti, kad teks tvarkytis su purvu, nuolat visur besimėtančiais plaukais.
Tikrai yra žmonių, kurie negali su tuo susigyventi, todėl jiems arba šuns auginti visai nereikėtų, arba vertėtų rinktis tas veisles, kurios mažiau šeriasi. Labai svarbu atsižvelgti į visus šiuos dalykus, o grožis turėtų likti, ko gero, jau paskutinėje vietoje“, – portalui Ji24.lt sakė specialistė.
Apsisprendus mažąjį augintinį įsigyti iš veislyno, Ž.Čepulienė pataria bent keletą kartų jame prieš tai apsilankyti ir prieš išsirenkant konkretų šuniuką, gerai su juo susipažinti.
„Atvykus rinktis šuniuką iš veislyno, svarbu žiūrėti, ką jis veikia. Aš pati, tarkime, niekada neimčiau šuniuko, kuris laikosi atskirai nuo savo gaujos, kuris pats sau vienas žaidžia ar miega. Tai reiškia, kad šuniukas gimė su pažeistu socialiniu instinktu, tad ir užaugus jam nereikės pernelyg didelio kontakto su savo šeimininku – jis tiesiog bus pats sau šuo.
Kitas dalykas – rinkčiausi patį aktyviausią ir labiausiai žaidžiantį šuniuką, kitaip tariant, tą, kuris yra labiausiai maišantis gyventi; kitiems gal kaip tik ramesnis šuo labiau prie širdies. Tačiau to, vieną sykį atvykus, pamatyti nelabai ir įmanoma, todėl būsimąjį šuniuką patarčiau aplankyti bent keletą kartų.
Būtų naudinga šunelį nusinešti ir kažkur į svetimą vietą ir pažiūrėti, kaip toje aplinkoje jis jaučiasi. Natūralu, jei iš pradžių jis pasijus nejaukiai, tačiau svarbu stebėti, kiek greitai iš šios būsenos jis atsigauna“, – patarimus svarstantiems apie augintinio įsigijimą dėsto kinologė.
Bute taip pat galima laikyti didelius šunis
Itin dažna diskusija kyla ir apie didelių šunų auginimą bute, tačiau, pasak Živilės Čepulienės, klysta tie, kurie mano, jog butuose auginami šunys yra nelaimingesni už tuos, kurie auga laikomi nuosavuose namuose.
Erdvė yra žmogaus prioritetas, o šuns prioritetas yra visai kitoks. Šuniui reikia žmogaus, o ne hektaro žemės. Jam svarbu savo šeimininką matyti, stebėti, vaikščioti ir būti šalia jo.
„Man keista, kuomet sakoma, kad dideli šunys bute kankinasi, taip tikrai nėra. Pažvelkime iš kitos pusės – juk auginti tris vaikus bute yra visiškai normalu ir niekas nemano, kad jie ten kankinasi, tiesa? Lygiai tas pats galioja ir kalbant apie šunis. Jie nepatiria jokio streso augdami bute, nes tai jų namai.
Sakyčiau, netgi blogiau tam šuniui, kuris auginamas kad ir nuosavame name, tačiau visuomet yra laikomas uždarytas voljere ir tik retkarčiais paleidžiamas pats sau vienas pasilakstyti dideliame kieme. Erdvė yra žmogaus prioritetas, o šuns prioritetas yra visai kitoks. Šuniui reikia žmogaus, o ne hektaro žemės. Jam svarbu savo šeimininką matyti, stebėti, vaikščioti ir būti šalia jo, o ne lakstyti vienam kažkur lauke.
TAIP PAT SKAITYKITE: Veterinarė Ramunė Dvaržeckienė: „Žiemą svarbu tinkamai prižiūrėti augintinių odą ir letenėles“. Apsauginio vaško receptas
Taigi, kad ir kiek hektarų bus tame sklype, jei šuo nebus vedžiojamas, jei jis retai turės kontaktą su šeimininku, toks šuo laimingesnis už bute gyvenantį šunį tikrai nebus. Bute gyvendamas šuo turi daug dažnesnį kontaktą su šeimininku, nes jis ir vedžiojamas, ir šukuojamas, ir maitinamas, ir prausiamas – jis turi kur kas daugiau galimybių būti su šeimininku arba bent jau jį stebėti.
Nesakau, kad šuo negali gyventi ir voljere, tačiau šeimininkams derėtų nepamiršti dažniau su šuniu pabendrauti ir jį patiems pavedžioti. Ir daryti tai ne tik tada, kai geras oras, o kasdien bent po du kartus per dieną. Leisti pasilakstyti vienam šuniui neužtenka, galiausiai taip gadinamas ir šuns paklusnumas – lakstydamas vienas, jis pats sau prisigalvoja visokių veiklų ir to jam niekas nedraudžia“, – pasakoja specialistė.
Norint apsaugoti savo baldus nuo suniokojimo bute auginant šunį, Ž. Čepulienė pataria įsigyti atitinkamo dydžio narvą. Anot jos, prie narvo pripratintas šuo bus ne tik saugesnis vienas paliktas namuose, bet ir patiems šeimininkams bus kur kas patogiau.
„Šuo yra plėšrus gyvūnas, kurio natūrali būsena yra snaudimas vienoje vietoje, todėl ir narvas jiems tikrai nėra kančia. O pačiam šeimininkui tai patogumas, mat narve palikus šunį neteks baimintis, kad jis sugrauš jo daiktus, baldus ar, tuo labiau – laidus, taip sukeldamas pavojų ir pačiam sau“, – tikina Živilė.
Specialistė pataria prie narvo šunį pratinti pamažu, visų pirma pradėjus jame šerti, ten laikant šuns žaisliukus ir pradžioje nepaliekant jo uždaryto itin ilgam laikui.
„Nuo mažens prie narvo pratinamas šuo, net ir dekoratyvinės veislės, kur kas greičiau pripras ir atlikti savo reikalus lauke, tad nereikės namų aptiesti palutėmis, kas taip pat yra ganėtinai klaidinga praktika. Juk nuo mažens namuose ant palučių darantis šuniukas, išmoksta ir supranta, kad savo reikalus jis gali atlikti ir namuose, todėl vėliau pripratinti jį palaukti, kol bus išvestas, gali sektis daug sunkiau“, – tikina Ž. Čepulienė.
Šuns dresavimas: patiems ar pas specialistą?
Jau turintiems savo augintinį, Ž.Čepulienė pataria nepamiršti ir šuns dresavimo svarbos: „Savo šunį dresuoti reikėtų priklausomai nuo šeimininko poreikių, tačiau reikėtų nepamiršti, kad gyvename sociume, tad visų pirma reikėtų pagalvoti apie tai, kad šuo netrukdytų aplink gyvenantiems žmonėms. Tai reiškia, kad galėtumėte jį suvaldyti ir jis žinotų pagrindines komandas: kad atsišauktų, žinotų, ką daryti galima, o ko – ne“.
Vis tik, jei norima šunį išmokyti ne tik paprasčiausių sėdėjimo ar gulėjimo komandų, o ir išugdyti jo paklusnumą ar, juolab, suvaldyti agresiją, Živilė rekomenduoja verčiau jau kreiptis į tokios patirties turintį specialistą. Tai ypač galioja, kuomet išdresuoti norima iš prieglaudos paimtus šuniukus ar jau kiek labiau suaugusius šunis.
„Norint tinkamai išmokyti savo augintinį, žinoma, patarčiau kreiptis į dresuotoją, nes tik jis geriausiai išmokys šunį visas reikalingas komandas. Juk ir dantų sau patys, kokią knygą pasiskaitę, nesitaisome, tam reikalingas specialistas, taigi tas pats galioja ir kalbant apie dresavimą. Nederėtų eksperimentuoti prisižiūrėjus „Youtube“ filmukų ar pasiskaičius internete, mat dėl daromų dresavimo klaidų galima ir sugadinti šuns charakterį. Vėliau šias klaidas atitaisyti bus labai sunku net ir pas dresuotoją.
Norint tinkamai išmokyti savo augintinį, patarčiau kreiptis į dresuotoją. Juk ir dantų sau patys, kokią knygą pasiskaitę, nesitaisome, tam reikalingas specialistas, taigi tas pats galioja ir kalbant apie dresavimą.
Pati esu paruošusi tikrai nemažai savo šunų, tačiau ir dabar man pačiai visuomet reikalingas žmogus, kuris matytų mane dresuojant iš šono. Dresuojant juk ganėtinai svarbi ir kūno kalba, tad labai sveika dresavimą ir nusifilmuoti – taip įmanoma savikritiškai pažvelgti į save iš šono ir įsivertinti, kokios klaidos daromos“, – pataria specialistė.
Nuo pat vaikystės vokiečių aviganiais besidominti ir dar 2000-aisiais metais savo vokiečių aviganių veislyną įkūrusi Živilė Čepulienė tikina, kad net ir po tiek metų patirties ji vis dar nedrįsta savęs vadinti šios veislės žinove.
„Pamenu savo pradžią. Tuomet maniau, kad viską žinau, ir ta dresūra yra ganėtinai paprasta, o iš tiesų dar ir dabar yra tiek daug visko nepažinta. Gali užauginti kad ir dešimt vaikų, tačiau tai dar nereiškia, kad tapsi didžiausiu jų psichikos žinovu. Taigi negalėčiau sakyti, kad net ir po tiek metų aš labai puikiai pažinočiau vokiečių aviganių charakterį. Juk vos tik taip pasakai, po kokių metų atsiranda vienas kitas individas, kuris kaip reikiant nustebina“, – pasakoja veisėja.
Dresavimo klaidos
Živilė Čepulienė tikina, kad vedant dresuoti savo šunis, labai svarbu laikytis tam tikrų taisyklių, kurių nepaisant, šuo ne tik kad nenorės mokytis, bet ir visiškai neklausys. Anot specialistės, viena didžiausių šeimininkų klaidų – šuns peršėrimas. Į dresūrą vedamas šuo turi būti alkanas, kitaip pinigai bus veltui išleisti, nes paėdusiam šuniui nelabai bus įdomūs ir tie skanėstai.
Nors daugeliui savo augintinius mylinčių šeimininkų tai gali pasirodyti itin sunku, aš patariu šunų namuose išvis nešerti.
„Vienas svarbiausių dalykų, kurį būtina padaryti prieš vedantis šunį į aikštelę, – tai neduoti jam ėsti. Tokiu atveju šuo kur kas geriau klausys ir aktyviau stengsis įvykdyti komandas. Ir nors daugeliui savo augintinius mylinčių šeimininkų tai gali pasirodyti itin sunku, aš patariu šunų namuose išvis nešerti.
Ką tai reiškia? Namuose nebelieka dubens su maistu, o kasdienė šuns maisto norma yra dedama į maišelį ir einama kartu su juo į lauką. Iš pradžių šunį reikėtų pradėti mokyti neutralioje aplinkoje, kur nebūtų trikdžių (nei žmonių, nei kitų augintinių). Tuomet, visų pirma, reikėtų ištarti šuns vardą ir duoti šiek tiek maisto. Tokiu atveju šuo supras, kad atėjęs pas šeimininką jis gaus ir maisto. Taip daryti reikėtų keletą dienų, kol šuo supras, kad namuose jis jau yra nebešeriamas.
Jei po tų poros dienų, lauke šuo neatlieka komandų ar neklauso, tuomet maisto jis tą dieną ir negauna. Nereikia jo barti ar mušti, tiesiog ramiai grįžtate namo ir ėsti jam daugiau nebeduodate. Šį dalyką svarbu daryti tam, kad šuo suprastų, jog maisto jis gaus tik ateidamas pas šeimininką ir klausydamas jo, o ne bet kada tiesiog būdamas namuose.
Reikia šunį išmokyti: manęs klausai – valgai, neklausai – tavo pasirinkimas, tačiau valgyti negausi. Tai nereiškia, kad šuo yra marinamas badu. Ne, jam yra duodamas pasirinkimas – jei jis pasirenka neklausyti ir lakstyti pats sau, vadinasi, nėra jis toks ir alkanas.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Noriu šuniuko...“ Psichologės patarimai, kaip ugdyti vaiko atsakomybę rūpintis keturkoju
Šuo turi suprasti, kad maistą jis turi užsidirbti, o tai supratęs, jis taps žymiai klusnesnis. Toks metodas padeda išspręsti ir neėdrumo problemą – juk kiekvienam šuniui uždirbtas maistas bus kur kas skanesnis“, – apie pagrindines taisykles pasakoja Živilė.
Šuo turi suprasti, kad maistą jis turi užsidirbti, o tai supratęs, jis taps daug klusnesnis. Toks metodas padeda išspręsti ir neėdrumo problemą.
Žinoma, kaip teigia specialistė, iš pradžių šunis mokyti reikėtų gražiai, netaikant kažkokių didelių bausmių – juk nesąžininga būtų juos bausti už tai, ko jie nesupranta.
Kitas dalykas, į kurį svarbu atkreipti dėmesį, reikalaujant iš savo šuns paklusnumo, pasak Ž.Čepulienės, yra šuns veislė.
„Tarkime, dirbdami su haskio ar biglių veislės šunimis, nepasieksite tokio klusnumo, kokį pasiektumėte dirbdami su aviganiu. Todėl būtų nesąžininga iš jų per daug reikalauti, nes tai visiškai kita veislė ir kitokia jos paskirtis. Žinoma, ir haskius galima išmokyti komandų, tačiau jų paklusnumas bus kiek mažesnis, nei, tarkime, vokiečių aviganių“, – pasakoja specialistė.
Kitos taip pat dažnai pasitaikančios ir labai ydingos dresavimo klaidos, anot Ž.Čepulienės, tai pernelyg dažnas vienos komandos kartojimas ar paskatinimas ne laiku ir ne vietoje.
„Kalbant apie komandą „pas mane“, viena dažniausiai daromų klaidų – šuns kvietimas šią komandą kartojant daug kartų. Ką tokiu atveju supranta šuo? Jei šie žodžiai nuolat kartojami, jis mano, kad ir atlieka tokį veiksmą, kokio iš jo reikalaujama. Dresūroje svarbu kuo mažiau pakartojimų ir kuo mažiau nereikalingų judesių.
Kad taip nenutiktų, šuniui reikia aiškiai įvardyti, ką reiškia ši komanda. Taigi ir pradėti mokyti jos reikėtų ne tada, kai šuo laksto ir užsiima savais reikalais, o tada, kai aplinkoje nėra trukdžių.
Kai šuo tiesiog ateina pas jus, tuomet iš karto ir ištarkite komandą „pas mane“, taip ją užtvirtindami ir stipriai girdami savo augintinį. Labai svarbu girti ir skanėstus duoti atitinkamu laiku – tiksliai tuo momentu, kai komanda atliekama, o ne tada, kai paliepus šuniui sėdėti, maistas ištraukiamas tik tada, kai šuo jau spėja atsistoti ir nubėgti savais reikalais. Tai pradiniai, bet labai svarbūs žingsniai tam, kad šuo aiškiai suprastų, kokia komanda, ką reiškia“, – pasakoja Vilniaus teritorinės muitinės inspektorė-kinologė ir vokiečių aviganių veislyno „Laukinė vilkauogė“ savininkė Živilė Čepulienė.
