Tai – niša
Panevėžietės teigimu, tapti kirpėja buvo jos svajonė.
„Labai norėjau mokytis šios specialybės, tačiau tėvai buvo skeptiškai nusiteikę. Tuo metu jiems buvo ne prestižas, kad dukra bus kirpėja, o ne stos į aukštąją mokyklą. Vis dėlto vis tiek stojau mokytis kirpėjo amato, tačiau vėliau įgijau ir aukštąjį išsilavinimą“, – atviravo 48-erių moteris.
Vos pabaigusi mokslus, Jurgita kirpėja dirbo apie 15 metų, o vėliau nutarė išbandyti ir darbą su finansais, mat aukštąjį išsilavinimą ji įgijo finansų srityje.
„Dirbau įmonių vadove, todėl, kai perėjau dirbti su nekilnojamuoju turtu, buvę kolegos stebėjosi, kaip iškeičiau tokį darbą. Na, o dabar dar labiau stebisi, kad vėl dirbu kirpėja“, – juokėsi panevėžietė, kuri prieš metus priėmė sprendimą pradėti socialinį projektą ir kirpti senjorus, vienišus žmones bei neįgaliuosius jų namuose.
Šiuo metu pagrindinis Jurgitos pragyvenimo šaltinis – buvimas nekilnojamo turto agente. Tačiau laisvu laiku važiuoja pas senjorus ir juos kerpa, gražina.
„Kodėl grįžau prie kirpėjos darbo? Man tai socialinis projektas. Dažnai matydavau skelbimus su užklausomis, ar kas galėtų atvažiuoti į namus ir apkirpti. Niekas neatsiliepdavo į juos, todėl pamaniau, kodėl tai negalėčiau būti aš. Pati daugelį metų kerpu artimuosius, šeimą.
Na, o kadangi dirbu tarpininke, matau labai daug vienišų žmonių ir tas man skaudina širdį. Liūdna, kad niekas nenori apsiimti jų kirpimu. Taigi nutariau aš tą padaryti. Taip nuvažiavau pas vieną, pas kitą ir pamačiau, kad tai – niša“, – dėstė kirpėja.
Grįžta su lauktuvėmis
Kirpimo kaina – 10 eurų.
„Pripažinsiu, neretai seneliai nori įkišti ir didesnį pinigą, tačiau neimu tokių sumų, nes tai būtų piktnaudžiavimas. Yra pasitaikęs vyras, kuris davė man 50 eurų kupiūrą vien todėl, jog niekas nenorėjo jo pagražinti ir skirti tam laiko. Tokių pinigų tikrai neimu. Mieliau išgeriu arbatos ar kavos.
O neretai namo grįžtu prikrautais krepšiais naminių kiaušinių, pomidorų, lašinių. Viską jie duoda nuoširdžiai, o ne kaip pakišą“, – džiaugėsi ji bei pridūrė, jog pasitaiko ir tokių klientų, kurie neturi už ką susimokėti.
Tačiau, pasak kirpėjos, tai nėra problema, nes šis darbas – „ne dėl pinigų“.
Jurgitos teigimu, prasidėjus karui Ukrainoje, nekilnojamo turto pardavimai aprimo, todėl papildoma veikla – būdas išnaudoti laisvą laiką.
„Iš kirpėjos darbo pragyventi nesiruošiu, tačiau pagelbėti visuomet malonu. Mano klientai – senjorai, daug kam daugiau nei 80 metų. Tačiau teko kirpti ir jaunus po avarijų ar kitų traumų, negalinčius judėti, išeiti iš namų. Jei klientas – gulintis asmuo, turiu specialią lentą, kuri padeda jam atsisėsti, kol apkerpu“, – kalbėjo pašnekovė.
Iš kirpėjos darbo pragyventi nesiruošiu, tačiau pagelbėti visuomet malonu.
Kirpėja atviravo, jog senjorai neretai nori pasikalbėti, išsipasakoti.
„Pasitaiko, kad pasikviečia mane praėjus dviem savaitėms nuo kirpimo, kai dar nėra ką kirpti, tačiau jie tiesiog nori kartu išgerti kavos, pakalbėti. Kiekvienas klientas nori papasakoti savo gyvenimo istoriją.
Neretai tos istorijos būna skaudžios, nes vyresni žmonės yra patyrę daug liūdnų momentų – mirė vyras, žuvo vaikas, kai kurie net atsimena karą, tad pasakoja apie jį. Taigi, jei per dieną turiu tokius keturis klientus, vakare, grįžusi namo, jaučiuosi pavargusi psichologiškai, tad einu pjauti žolės ar dirbti kažką fiziško.
Apskritai, šis darbas man patinka. Jaučiuosi reikalinga. Net ir kirpėjų mokykloje mums sakydavo, kad „gera kirpėja – gera psichologė“, todėl mokėti išklausyti šiame darbe yra privalumas“, – teigė moteris.
Netikėtumai
Panevėžietę, vos pradėjus kirpti namuose, nustebino tai, jog seneliai itin nemėgsta tarpininkų.
„Kadangi mano pagrindinis darbas nėra kirpėjos, aš neturiu tokių vizitinių kortelių. Tačiau, kai manęs paprašo palikti telefono numerį, palieku savo, kaip tarpininkės, vizitinę kortelė, kurioje – ir mano nuotrauka, ir telefono numeris. Tačiau senjorai, vos pamatę kortelę, išsigąsta ir sako „ne, ne, nereikia“.
Visuomet paaiškinu, kad aš dirbu ir ten, ir ten, bet jie galvoja, jog tarpininkai – apgavikai, melagiai, o kirpėja – maloni, gera. Mane tai šokiravo, nes, atrodo, ką tik su tuo klientu gėrėme arbatą, o pamatę vizitinę, išsigąsta. Galbūt jie nesuvokia, kad tai tas pats žmogus, todėl dabar ruošiuosi pasidaryti naujas kirpėjos vizitines“, – juokėsi Jurgita.
Jie galvoja, jog tarpininkai – apgavikai, melagiai, o kirpėja – maloni, gera.
„Mane nustebino ir tai, jog vyresni senjorai nori atrodyti gražiai, o ne bet kaip. Nėra taip, kad atvažiuoju ir tik patrumpinu. Ne! Jie paprašo, kad šonus padaryčiau trumpesnius, viršų palikčiau ilgesnį. Lygiai taip pat ir 90-metės močiutės prašo tokių šukuosenų, kaip kare ir kt. Labai smagu, kad ir tokiame amžiuje jie nori atrodyti dailiai“, – pridūrė ji.
Kirpėja patikino, kad pirmojo vizito metu pas klientą dažniausiai namuose būna ir prižiūrintis asmuo: kaimynas, pažįstamas ar giminaitis.
„Turbūt pirmą kartą baiminasi, kad neapgaučiau, neapvogčiau, o jau kitais kartais pasitiki manimi“, – sako pašnekovė.
Darbo išskirtinumai
Visgi Jurgita pripažino, kad kirpti namuose nėra patogu.
„Tokiame darbe tu turi dirbti nepatogiai, nes tai – ne kirpykla. Tenka kirpti balkone, kambaryje, dažniausiai virtuvėje. Gerai, jei virtuvė didelė, o pasitaiko itin mažyčių virtuvėlių, kur vos galima apsisukti. Tačiau prisitaikau ir dirbu. Teko net kirpti senelį, kuris nenaudoja šviesos, todėl apgraibomis, be šviesos kirpau jį“, – tikino pašnekovė.
Pirmą kartą apsilankiusi pas senjorą, specialistė tik apkerpa plaukus, susipažįsta su kliento plaukais. Vėliau galimas ir jų dažymas.
„Tuomet aš jau žinau, kokia spalva reikalinga bei kokius dažus naudoti. Tiesiog negalėčiau automobilyje vežiotis keliasdešimt dažų buteliukų, nes automobilio karštis nėra tinkama vieta chemikalams“, – sako Jurgita.
Prieš 30 metų pirmą kartą paėmusi kirpėjos žirkles į rankas, panevėžietė pabrėžė, kad darbas anuomet ir dabar – labai skiriasi.
„Dirbti kirpėja dabar – malonumas. Šiais laikais didelė gausa priemonių ir pasirinkimo, o kadaise tebuvo vienas plaukų lakas, kuris palikdavo raudonas dėmes, tad blondinė išeidavo raudonais plaukais“, – juokėsi Jurgita.
