Surenka nereikalingus daiktus
Dizainerė jau kelis metus surenka senus daiktus ir baldus, kurie nebereikalingi jos klientams, ir atiduoda juos žmonėms, kuriems tų daiktų labai trūksta. Ji iki šiol prisimena šeimą su mažais vaikais, kurie gyveno socialiniame būste, kuris buvo praktiškai tuščias. Vyras vaikams lovas buvo sukonstravęs iš kažkokių plokščių.
„To skurdo yra daug – ne tik kaimuose, bet ir mažesniuose miesteliuose. Todėl kai pas kitus pamatau, kad yra nereikalingi baldai, kuriuos galima būtų kažkam perleisti, perklausiu ar jie laisvi, ir imu kažką galvoti. Nelabai smagu prašyti, nes nenoriu sudaryti įspūdžio, kad sau prašau. Kartais ir pavargstu nuo to. Tačiau ir žmonės yra labai linkę padėti, priveža visokių daiktų, ypač jeigu viešai paprašau.
Padėti yra daug lengviau nei prašyti.
Padėti yra daug lengviau nei prašyti, todėl tie vargstantys žmonės dažnai nedrįsta prašyti. Jiems atrodo – kaip yra, taip gerai. Ir neša savo naštą. Mes už juos gyvename šiek tiek geriau, tiesa, visa tai turime, nes labai daug dirbame. Kita vertus, mes turime ir širdį ir galime padėti“, – svarstė pašnekovė.
Į užribį išstumti senoliai
Kaip interjero dizainerė, moteris nuolat sukasi tarp statybininkų, apdailininkų ir kitokių meistrų, todėl turi ko paprašyti, kai reikia ir fizinės pagalbos ar transportuoti daiktus.
„Ir visiems labai smagu padėti. Iš tiesų yra daug nuoširdžių žmonių. Vis į kokias nors istorijas įveliu ir savo vyrą. Tenka ir jam iš kažkur kažką paimti, kažkur nuvežti. Draugai jau juokauja – vos pamato, kad kažką organizuoju, įspėja vyrą, kad turės darbo. Dažnai jo tiesiai net neprašau, bet pamatęs, kaip aš sunkiai dėliojuosi, galvoju, kaip išsisukti, pats pasisiūlo padėti. Taigi, nors tikrai turiu labai daug darbo, prisidarau papildomų reikalų. Bet kitaip negaliu, man gaila žmonių.
Šiandien visi labai reaguoja į vaikus, aukoja jiems, ir tai yra gerai. Tačiau aš norėčiau priminti, kad yra ir senoji karta, kuri atsidūrusi visiškame užribyje. Net baisu kartais žiūrėti, kaip jie gyvena, neturėdami, kur savo daiktų susidėti. Kitam nereikalingas daiktas juos gali labai pradžiuginti ir sušildyti. O daiktų pasaulyje prigaminta tikrai labai daug.
Net baisu kartais žiūrėti, kaip jie gyvena.
Jeigu jie nuolat keliautų iš rankų į rankas, daug kam gyvenimas pagerėtų nerealiai. Tuo pačiu ir Žemei padėtume, nes toks gyvenimo būdas yra ekologiškas. Labai reikia tokio socialinio projekto – tinklapio, kuriame visi skelbtų apie nereikalingus daiktus, kuriuos atiduoda“, – įsitikinusi K.Grybaitė.
Nuspręsti paaukoti – tik pusė darbo
Pašnekovė paminėjo dar vieną svarbų dalyką, kad neužtenka vien norėti atiduoti daiktą, nes jo atidavimas apima kelis aspektus.
„Žmonės nusprendžia atiduoti daiktą, jie gauna gerą emociją dalindamiesi, bet dažnai tuo jų pastangos ir baigiasi. Tačiau tą daiktą dar reikia paimti, transportuoti, o žmonės, įsijautę į savo emocijas, net nesupranta, kodėl to daikto niekas nepasiima. Jeigu tu 100 eurų išleisi veždamas daiktą iš vieno Lietuvos krašto į kitą, ta pagalba gausis ne tokia ir pigi. Gal tuomet paprasčiau nupirkti panaudotą baldą vietoje ir jį padovanoti.
Labai trūksta pagalbos aukojant savo energiją ir laiką. Yra retenybė, kai žmogus pasisiūlo kažkam padėti fiziniu darbu. Mačiau gražų pavyzdį, kai moteris atvažiavo padėti su paaugliu sūnumi. Tai reiškia, kad ji jau moko savo sūnų – rodo realų gyvenimą, atsiveža jį savanoriauti panešioti baldus. Štai tikro bendruomeniškumo pavyzdys. Pagaliau vaikas pamato, kokiomis sąlygomis gali gyventi žmonės ir įsivertina savo situaciją.
Visą dieną galvojau, kas man ne taip. Pagaliau supratau – tie žmonės net nesiskundė ir nekeikė valdžios.
Beje, tai liečia ir suaugusiuosius. Atsimenu, viena moteris, padėjusi man socialiniame projekte pasakojo: „Visą dieną galvojau, kas man ne taip. Pagaliau supratau – tie žmonės net nesiskundė, nekeikė valdžios, nekeikė dar kažko, jiems buvo viskas gerai, jie net neprašė pagalbos“. Moteris prisipažino supratusi, kad pati labai gerai gyvena ir visos jos problemos, dėl kurių jaudinasi, juokingos“, – pasakojo K.Grybaitė.
Taigi padėti, jos manymu, galima įvairiais būdais.
„Aš pati negaliu tų visų daiktų paimti fiziškai, nes turiu savo darbus, savo įsipareigojimus ir savo gyvenimą. Todėl visada prašau žmonių mąstyti plačiau: jei vienas atidavė daiktas, kitas gal gali paaukoti savo laiko ir juos transportuoti, trečias – sumokėti už degalus ir pan. Jeigu taip visi viena kryptimi judėtume, gėrio būtų daugiau“, – įsitikinusi pašnekovė.
Geri darbai sugrįžta
Pasak K.Grybaitės, geri darbai nebūtinai turi būti globalūs. Nebūtina padėti visiems vaikams ar visiems senoliams, nes mes to nesugebėsime. Tačiau mes galime vienam vaikui nupirkti kokį nors būrelį, pamokėles, kurių neišgali suteikti tėvai, ir taip prisidėsime prie jo gerovės, padarysime jį laimingesnį, parodysime jam ir kitokį, ne tik skurdo pasaulį ir gal atversime jam daugiau galimybių ateityje.
Tereikia dažniau atverti širdį ir mes pamatysime, kad net nereikia eiti toli, nes pagalba būtina šalia gyvenančiam kaimynui.
„Mes visi dabar užsisukę darbuose, kiekvienas mūsų norime būti patys geriausi, tobuliausi, tačiau tame bėgime pavargstame ir nebeturime energijos daugiau niekam. Ar tikrai visada verta taip skubėti? Gal daug vertingiau stabtelėjus kažkam padaryti kažką gera, nes būtent geri darbai, o ne persidirbimas grįžta geromis emocijomis ir širdies šiluma“, – įsitikinusi pašnekovė.
15min iniciatyva „Šiemet buvau geras“ kviečia dalintis gerais darbais, paviešinti geradarius!
Jeigu žinote, kad šalia jūsų gyvena geroji fėja ar gerasis naminukas, bet jis yra per daug kuklus, kad pats pasigirtų, parašykite mums apie jį – mes susisieksime ir pakalbinsime. Rašykite el.paštu buvaugeras@15min.lt (turi būti nurodytas vardas, pavardė, telefonas, trumpas gero darbo aprašymas ir nuotrauka arba video).
Istorijas bei jų herojus galite siūlyti iki š. m. gruodžio 16 d. Atrinktas istorijas su jų geradariais skelbsime 15min portale. Pagausinkime gerumo, kad ta šiluma paliestų kuo daugiau širdžių!
