Tada palaipsniui ima aiškėti, kodėl kažkada jos akys buvo tokios liūdnos, o žvilgsnis – toks pavargęs. Kodėl kartais ji šypteldavo ir pasakydavo: „Kai pati tapsi mama – suprasi...“
O juk dažniausiai mama slėpdavo, kad...
...dažnai dėl mūsų verkdavo. Kai matydavo, kaip kenčiame dėl pirmosios meilės, kaip klystame ir nenorime to pripažinti, kai negrįžtame naktimis, kai tekame už vyrų, kurie joms atrodo nepatikimi (ir kartais jos būdavo teisios), kai sergame, kai išvažiuojame į tolimas šalis, kai nesuprantame, kodėl ji dėl mūsų taip jaudinasi. Ji kartais verkdavo iš baimės, iš nerimo, o kartais – iš laimės. Pamenat, kai baigėme mokyklą ar gavome aukštojo diplomą? Ji per šimtus kilometrų jausdavo mūsų skausmą ir mūsų laimę – ir abiem dalijosi taip, kad mums liktų tik laimė...
...norėdavo, kad viskas, kas geriausia, atitektų mums. Kai jai verkiant reikėdavo naujų batelių, o mums (nebūtinai) naujų sportbačių, ji, liūdnai susiskaičiavusi pinigus iki algos, pirkdavo batus mums. Nes jai dar geri ir senieji. Paskutiniai saldainiai dėžutėje ir paskutiniai pyrago gabalėliai irgi atitekdavo, aišku, kam – mums.
...ji visada dėl mūsų nerimaudavo. Nuo tada, kai ji pradėjo mūsų lauktis, gyveno taip, kad apsaugotų mus. Ji glausdavo mus prie krūtinės paauglystėje, kai mums jau norėjosi ištrūkti iš jos glėbio ir paragauti laisvės, mes, aišku, išsprūsdavome ir palikdavom ją laukti prie lango. Jos širdis kaskart nukrisdavo į kulnus mums negrįžus laiku ir nepaskambinus. Ji dažnai negalėdavo užmigti, laukdama mūsų, nors apsimesdavo mieganti. Ji keldavosi paryčiais lydėdama mus į keliones, didvyriškai kovodama su savimi, kad nepravirktų. Ji ramindavo mus, kai nesisekdavo, būdavo šalia, kai raudodavome dėl nelaimingos meilės, dėl išdavysčių ir nesėkmių, ji būdavo su mumis visada – kai tik mums jos reikėdavo.
...ji žinojo, kad nėra ideali mama. Ji dažnai mintyse save bardavo, kad mums kažką per griežtai pasakė. Ji kartais nekęsdavo savęs, kai susipykdavome, nors kaltos būdavome mes. Ji norėjo būti tobula mama, nes buvo įsitikinusi, kad tik tokios reikia jos geriausiems pasaulyje vaikams. Kaip ir mes visi, ji kartais klysdavo. Ir gal dar iki šiol neatleidžia sau už tas klaidas. Ji trokšta atsukti laiką atgal ir viską pakeisti, tačiau praeityje ji tiesiog viską darė geriausiai – kaip tik galėjo. Stengdamasi iš visų jėgų – dėl mūsų.
...ji žiūrėdavo į mus, miegančias. Kartais įeidavo užkloti nuslinkusios antkoldės ar priverti lango. Kartais ji tyliai melsdavosi, kai mes sirgdavome, šluostydama prakaitą nuo karščiuojančios kaktos. Ji kartais tyliai įslinkdavo naktį, nes jai pasirodydavo, kad mes nemiegame. Ji žinodavo, kad nemiegame – bet leisdavo mums apsimesti... Ir paprašyta mus anksti pažadinti, ji ilgai į mus žiūrėdavo, su tokia meile, kurią gali spinduliuoti tik mamos, tad, aišku, pakeldavo mus per vėlai, pasiteisindama, kad buvo gaila...
...ji slėpdavo, kad visai nebeturi jėgų. Ji juk buvo mums reikalinga. Palikdavome jai anūkus, o ji nesiskųsdavo, kad ką nors skauda, kad sunku paskui juos spėti, kad... Rasdavome savo mažuosius jai ant kelių ir nebežiūrėdavome į jos pavargusias akis.
...kiekvieną kartą, kai verkdavome, jai skaudėdavo širdį. Nuo tada, kai grįždavome kruvinais keliais iš lauko ir kūkčiodavome, iki dabar, kai kartais išrieda ašara išdavikė. Tomis nemigo naktimis, kai mums atrodydavo, kad mūsų pasaulis byra, iš tikrųjų, matant mus, palūžusias, aižėdavo jos širdis.
Mamos širdyje telpa tiek meilės, kiek ji net negali išlaikyti – ji kasdien, kas sekundę liejasi jums.
...jūs jai svarbiausia. Ji galėtų nevalgyti ir nemiegoti, kad tik jums būtų geriau. Daugybę kartų ji sau mintyse kartojo, kad geriau jau ji būtų susilaužiusi koją, susirgusi plaučių uždegimu, būtų atleista iš darbo, palikta mylimojo, kad tik nuo to apsaugotų jus.
...ji viską – viską pakartotų. Galbūt kažkada jūs jai buvote vien galvos skausmas ir „sunkus“ vaikas, bet ji yra įsitikinusi, kad geresnės dukros nėra. Ji jau viską užmiršo, nes mamos širdyje telpa tiek meilės, kiek ji net negali išlaikyti – ji kasdien, kas sekundę liejasi jums. Nepaisant visko – kančių, nuovargio, nemiegotų naktų ir nusivylimų.
Todėl kai dabar ją pamatysite, būtinai pasakykite, kaip labai ją mylite.
