Jeigu pažvelgtume plačiau, tikriausiai ne vienas ir ne viena esame sulaukę pastebėjimų dėl savo figūros ir išvaizdos. Tačiau tai, kas anksčiau buvo priimtina ir natūralu, šiandien sukelia nemalonių emocijų.
Draugės, kurios leidžia jums pasakyti, kad papilnėjote ir metas mesti svorį, ar tėvai, kurie nuolat aiškina, kad esate perdžiūvę ir jums reikia pavalgyti. O kur dar plaukai, makiažas ar visi kiti mūsų išvaizdos pasirinkimai, kuriuos kažkodėl pakomentuoja aplinkiniai žmonės privačioje ir viešoje erdvėje.
Su Giedre Valavičiūte, „Dydis nesvarbu“ iniciatyvos įkūrėja kalbamės apie tai, kodėl žmonės taip nori komentuoti vienas kito išvaizdą ir kada peržengiamos ribos?
O lytiškumo ugdymo, žmogaus teisių edukatorė Lina Januškevičiūtė pabrėžia, kad turime suvokti, kaip svarbu išmokti žmonėms save vertinti pagal gebėjimų, o ne pagal kūno prizmę.
– Giedre, jau ne vienerius metus kalbate apie tai, kaip reikia priimti savo kūną ir kaip svarbu suvokti body positivity esmę. Kaip jautėtės
išgirdusi sporto komentatoriaus komentarą, susijusį su plaukikės figūra?
– Mane ši istorija pasiekė keliaujant iš atostogų Čekijoje link Lietuvos. Viena iš sekėjų atsiuntė į Instagram laišką apie tai, kaip kažkoks sporto komentatorius neetiškai pakomentavo plaukikės išvaizdą.
Tuo metu buvau tarpinėje stotelėje Varšuvoje, todėl neturėjau galimybės perklausyti paties vaizdo įrašo. Nusileidus Vilniuje, kita draugė atsiuntė nuorodą į straipsnį apie moterų reakciją į šį komentarą su prierašu: „Maladiec lietuvės moterys, kad nepatyli.“
Tuomet jau galėjau pasiklausyti ir aš to įrašo. Pirmoji mintis buvo „wooow, wtf?!“. Manęs asmeniškai jau seniai nebežeidžia tokie komentarai, nes suprantu, kad tai yra komentuojančio problema.
Šiuo atveju netgi buvo džiugu matyti, kaip aplinka į šią situaciją iškart ir garsiai sureagavo. O tai rodo, kad jau esame milžinišku žingsniu priekyje nuo tų dienų, kai tokie komentarai buvo laikomi normaliais ir niekam nekeldavo klausimų.
Visuomenės reakcija į tokius komentarus yra svarbi, kad matytume ne tik vieną pusę.
– Kaip manote, galbūt daugelis žmonių komentuoja išvaizdą
nesusimąstydami ir neturėdami galvoje nieko blogo, tiesiog trūksta
supratimo, kad tai neetiška, galima įžeisti?
– Anksčiau komentuoti žmogaus kūną darbe, televizijoje, spaudoje, šeimos susitikimuose ir panašiai buvo normalu ir netgi savaime suprantama. Todėl daugelio, ypač vyresnio amžiaus arba siauresnių pažiūrų, žmonių pasąmonėje net nesąmoningi komentarai kito žmogaus kūno tema kartais išeina į erdvę neapgalvotai.
Tam ir esam į priekį žengianti visuomenė, nes gebame mokytis iš savo klaidų. Galbūt kažkam toks komentaras apie plaukikės kūną nesukeltų daug neigiamų minčių. Bet taip pat gali būti, kad kažkas po tokios replikos gali nuspręsti net nebandyti plaukti, nes jos ar jo kūnas neatitinka standarto ir kelia kitiems juoką.
Todėl visuomenės reakcija į tokius komentarus yra svarbi, kad matytume ne tik vieną pusę, t. y. komentatoriaus, kuriam tiesiog trūksta patirties ir supratimo, bet ir tą, kur žmonės parodo, jog tokie komentarai yra klaidingi.
O plaukti gali visi.
– Tad kas korektiška kalbant apie kūną ir išvaizdą, o kas ne? O gal tai
išvis neliečiama tema? Tarkime, ar tai įžeidimas, jeigu pasakytume
žmogui: „O, jūs toks aukštas!“? O jeigu mums sako – jūsų figūra
labai graži, kaip į tai reaguoti?
– Mano nuomone, pokalbis apie kūną yra gana subtili ir jautri tema. Ypač, kai tiek daug laiko buvo apie jį kalbama VISIŠKAI neatsižvelgiant į kūną turinčių, t. y. mūsų visų jausmus ir mintis jo tema.
Negaliu atsakyti, kas yra liečiama ir kas neliečiama. Nes tai yra ir gana individuali tema. Kartais žmogaus santykis su savo kūnu yra pakankamai neutralus ir jam jis nekelia daug neigiamų ar teigiamų jausmų. Tokiam žmogui bet koks išorės komentaras taip pat nedarys didelės įtakos.
Mano nuomone, pokalbis apie kūną yra gana subtili ir jautri tema.
Tačiau didesnė dalis visuomenės turi labiau neigiamą negu teigiamą santykį su savo kūnu ir atvaizdu veidrodyje. Jį dažnai veikia būtent aplinkos komentarai ir pasisakymai, komplimentai ir pastabos.
„Kaip gražiai atrodai, gal sukūdai?“, – paklausi draugės ar pažįstamos, kuri nusprendė atsisakyti maisto prieš kelis mėnesius, kad sulieknėtų. Ir tavo komentaras gali ją paskatinti toliau nevalgyti ir taip artėti prie valgymo sutrikimų tokių kaip anoreksija ar bulimija.
Labai puikiai mūsų garsias mintis apie kito žmogaus kūną apibūdino gydytoja dietologė Barbora Jarašūnė savo feisbuko įraše.
Kol negebame girdėti kito žmonių minčių ir jausmų, tol aš visuomet siūlau atsargiai ir sąmoningai apgalvoti žodžius, ypač kūno tema, prieš paleidžiant juos į gyvenimą. Pagirti juk galime gebėjimus, veiksmus, sprendimus, žodžius, pasirinkimus. Nebūtina apsiriboti tik kūno vaizdu.
– Kaip reaguoti, ką atsakyti, jeigu išgirstame apie savo kūno sudėjimą,
išvaizdą tam tikrus komentarus – tiek neigiamus, tiek teigiamus?
Padėkoti, nereaguoti?
– Asmeniškai aš pati esu nusprendusi nereaguoti į komentarus, susijusius su mano kūnu. Nei bendraujant su draugais, nei su mažai pažįstamais, nei socialiniuose tinkluose.
Būna periodų, kai kūnas yra mažesnis, ir tais periodais sulaukiu nemažai komentarų, kad atrodau sulieknėjusi. Asmeniškai niekada už tai nedėkoju ir niekaip neišskiriu tokio dėmesio. Mano kūnas nuolat keičiasi. Ir jo sumažinimas nėra tikslas, už kurį noriu būti pagirta ar paskatinta tai daryti toliau.
Žinoma, kai jis padidėja, visi, prieš tai komentavę jo sumažėjimą, visąlaik užtyla. Suprantu, kad daugeliui dar gali kelti stiprius jausmus komentarai jų kūno tema. Mokytis nekreipti į juos dėmesio yra didelis ir sunkus darbas.
Mano kūnas nuolat keičiasi. Ir jo sumažinimas nėra tikslas, už kurį noriu būti pagirta ar paskatinta tai daryti toliau.
Sakyčiau, išgirdus neigiamą komentarą, labai svarbu iškart stengtis pagauti save neigiamai mąstant savo atžvilgiu ir pakeisti mintis į pozityvias savo kūno atžvilgiu. Galbūt iš pradžių tai gali atrodyti labai dirbtinai, bet su laiku tai tampa daryti lengviau ir natūraliau.
Kaip pavyzdys gali būti ir šios temos ašis, t. y. komentaras apie kitokį plaukikės kūną nei tuo metu šalia buvusių. Išgirdus tokį komentarą galima lengvai nueiti į neigiamas mintis apie savo ir tos merginos kūną.
Bet galima ir pradėti mąstyti: žmonių kūnai yra įvairūs, ir tai netrukdo gerai plaukti. Arba: kaip smagu matyti, kad plaukikės yra skirtingo sudėjimo, gal ir aš užsirašysiu į plaukimo treniruotes.
Komentarų buvo, yra ir bus. Mes negalime pakeisti kitų. Tačiau galime pasikeisti patys.
– Turbūt dažniausiai apie moterų figūrą ir išvaizdą kalba vyrai ir net supyksta dėl moters reakcijos, sakydami, nejau komplimento negalima pasakyti. Ką apie tai manote?
– Manau, kad abi lytys kalba apie kūno vaizdą. Tik galbūt moters kūno aptarinėjimas buvo priimtinesnis ir dažnesnis visame kame. Nes ir moters vaidmuo dažniausiai buvo siejamas su „būti gražia, tvarkinga, malonia ir paslaugia“.
Klausimas labai siejasi su praeitimi, kai bendrąja prasme komplimentai buvo rišami prie kūno ir jo vaizdo. Tačiau jeigu žmogus jaučiasi labiau nemaloniai nei maloniai, išgirdęs komplimentą, tai gal vertėtų vietoj susierzinimo skirti daugiau laiko pamąstymui, kokias kitas savybes galiu pagirti, kas tave pradžiugintų.
Daug skoningų kombinacijų galima rasti kokybiškoje grožinėje literatūroje. Ir visuomet galima pasiteirauti, ar ta tema sakomas komplimentas to žmogaus neįžeis.
– Kas svarbu ir žinotina pačioms moterims, kalbant apie jų išvaizdą? Kaip išmokti priimti savo kūną?
– Manau, kad svarbiausia yra pačiai suvokti, kas tau yra svarbu. Ko tu nori. Kas tave tenkina arba ne. Kiek pastangų, darbo ir ištvermės esi nusiteikusi įdėti, kad kažko pasiektum (turiu omenyje mentalinę būseną).
Ir visuomet galima pasiteirauti, ar ta tema sakomas komplimentas to žmogaus neįžeis.
Bet koks radikalumas veda prie atmetimo ir perdegimo. Nesvarbu, ar tai būtų tobulo kūno aukštinimas, ar vertimas pamilti save su celiulitais, odos nelygumais, kreivais dantimis.
Jeigu niekaip nepavyksta pamilti savo kūno tokio, koks jis yra arba linkęs būti, galbūt ir neverta savęs spausti to daryti, nes aplinka taip sako. Išlikti neutraliu savo kūno tema ir perkelti dėmesį į kitus gyvenimo dalykus taip pat yra didelis pasiekimas.
Man asmeniškai, kuo žmogus išskirtiniau atrodo, tuo gražiau. Tačiau kitam priimtinas standartinis grožis. Ir tai yra normalu. Tačiau nei vienas nei kitas neprivalo priimti kito primetamo grožio suvokimo. Grožis glūdi žiūrinčiojo akyse.
Lytiškumo ugdymo, žmogaus teisių edukatorė Lina Januškevičiūtė: „Vertinkime gebėjimus, o ne kūną“
L.Januškevičiūtė klausia – kodėl mums apskritai reikia komentuoti moters ar vyro išvaizdą? Ir pabrėžia, kad pastebėjimų ir komentarų dėl savo figūros ir išvaizdos moterys sulaukia daug dažniau nei vyrai.
„Nuo pat mažumės labai svarbu, kad vaikai suvoktų, kad jų kūnas – tik jų nuosavybė, jo niekas neturi teisės komentuoti, liesti be leidimo ir pan. Bet koks komentaras apie išvaizdą, nukreiptas į kūno dalis, neturėtų būti korektiškas ir priimtinas.
Mes galime sakyti „tu gražiai atrodai“ ir tai, mano nuomone, labai korektiškas komplimentas, tačiau jeigu kalbėtume apie plaukikės situaciją, kurios figūra buvo pakomentuota, klausčiau – o kas nustatė, kad tik viena ar kita figūra tiks tam tikrai sporto šakai ar kokiai nors sričiai?“, – sako L.Januškevičiūtė.
Ji priduria, kad šiuo metu sporto pasaulyje vyksta labai daug diskusijų kūno tema, tad reikėtų nepamiršti, kad sportas, visų pirma, rezultatai ir kompetencija, gebėjimai, o ne kūno vertinimas.
Neatsakingas žodis gali turėti įtakos psichologinėms problemoms
Didelę įtaką kūno vertinimui daro ir susiformavę lyčių stereotipai, pavyzdžiui, vyrai komentuodavo moterų išvaizdą, ir tai buvo suvokiama kaip komplimentai, o moterys turėjo priimti tai kaip dėmesio rodymą ir negalėjo pasakyti, kad joms tai nemalonu.
„Toks suvokimas, susijęs su kartų skirtumais ir tuo, kaip buvome mokomi priimti savo kūną, tačiau tai pamažu keičiasi. Kitų kartų atstovams ir atstovėms yra sunku suprasti, kad tam tikri dalykai gali žeisti ir kodėl dabar žmonės apie tai šneka garsiai.
Tai labai svarbu – užtenka tylėti apie tai, kas jums yra nemalonu, net jeigu to buvote išmokyti: pakentėti dėl to, kas jums nepatinka. Kentėti nereikia – joks santykis nevertas kančios“, – sako Lina.
Užtenka tylėti apie tai, kas jums yra nemalonu, net jeigu to buvote išmokyti: pakentėti dėl to, kas jums nepatinka.
Ji priduria, kad laikai keičiasi, keičiasi ir savo kūno suvokimas, ir jo priėmimas, tad turime judėti į priekį.
„Manau, kad nuo pat mažumės reikėtų aiškinti vaikams, kad kūnas yra įvairus ir dėl to jis netampa mažiau vertingas ar svarbus. Paauglių ir jaunų žmonių gyvenimas persikėlė į internetinę erdvę, tad informacijos apie tai, koks kūnas turi/neturi būti, jie gauna nuolatos ir tame gyvena. Komentarai tiek merginas, tiek vaikinus gali privesti prie valgymo sutrikimų, psichologinių problemų, sumažinti pasitikėjimą savimi, ypač, kai nuolat lygini save su kitais“, – pastebi lytiškumo ugdymo ir žmogaus teisių edukatorė.
Ji teigia, kad tokią savijautą paaugliai augdami nusineša ir į suaugusiųjų pasaulį, o tai daro labai didelę įtaką santykiams, bendravimui, savęs priėmimui ir realizavimui.
„Įsivaizduokite, kad jauna mergaitė žiūri plaukimo varžybas ir girdi, kad figūra nebūdinga plaukikei. Galbūt išgirsti žodžiai ją paveiks taip, kad ji nedrįs savęs išbandyti plaukime?“, – pastebi Lina.
Gebėjimai – pirmoje vietoje
L.Januškevičiūtės nuomone, pirmiausia turime vertinti gebėjimus, tai, ką mokame. „Jau ne pirmą kartą galime pamatyti, kokie žmonės yra talentingi ir ką sugeba sporto, šokių ir kitų veiklų srityje nepaisant savo kūno sudėjimo.
Nereikėtų visko vertinti per kūno standartus. Pats metas nustoti koncentruotis į kūną, pradėkime žiūrėti, ką žmonės sugeba. Gal tada mes galėsime išauginti kartą, kuri apie save galvoja per gebėjimų, o ne pagal kūno prizmę“, – sako pašnekovė.
Ji priduria, kad kai kalbame apie body positivity judėjimą, žmonės tarsi dalinasi į kelias stovyklas. Vieni palaiko tokį judėjimą, o kiti kalba, kad tai tarsi nesveiko gyvenimo būdo propagavimas. Lina pabrėžia, kad tai nėra tiesa.
„Jeigu žvelgtume plačiau, pamatytume, kad nesveiką gyvenimo būdą gyvena pateis įvairiausio sudėjimo žmonės – nuo mažiausio iki didžiausio ir visi jie gali turėti sveikatos problemų. Nors dažniausiai neigiamo dėmesio sulaukia apkūnūs žmonės, tačiau nė vienas aplinkinis nežino, kas vyksta, kodėl žmogus atrodo vienaip ar kitaip.
Mano nuomone, jeigu aš gerai jaučiuosi, mano sveikata gera, vadinasi su manimi ir mano kūnu viskas yra gerai. Nepamirškime ir to, kad labai liekni žmonės lygiai taip pat sulaukia komentarų, pastabų ir patyčių ir visa tai veda link klausimo, o kas tada yra gerai, kaip aš turėčiau atrodyti. Esmė paprasta – jeigu rūpinamės savo sveikata, vadinasi, su mūsų kūnu viskas yra gerai“, – sako Lina.
Einame į priekį, tačiau kiek per lėtai
Pašnekovė pabrėžia, kad net iš gerų ketinimų pasakytas komplimentas ar komentaras gali įžeisti, nuskambėti seksistiškai, todėl siūlo netylėti ir pasakyti, kad jaučiatės nemaloniai, nepatogiai ar tai erzina.
„Tai įgūdis, kurio turėtume mokytis nuo pat mažų dienų – išreikšti, kaip aš jaučiuosi, kad man nemalonu girdėti vieną ar kitą komentarą. Būna, kad žmogus nesupranta, kaip tu jautiesi, kol nepasakote garsiai, kaip jaučiatės. Jis visą gyvenimą buvo išmokęs būtent taip sakyti komplimentus ar pastebėti išvaizdą ir nemato tame nieko blogo. Todėl tik pokalbis gali padėti suprasti, kad tai jums nepriimtina“, – sako L.Januškevičiūtė.
Ji priduria, kad kartais žmogus teisindamasis pasako, kad pajuokavo, todėl Lina siūlo paklausti, kas toje situacijoje yra juokinga. „Kai paklausiame tokio klausimo, žmonės pradeda mąstyti ir supranta, kad tai visiškai nejuokinga. Tai momentas, kai patys žmonės pradeda kritiškai mąstyti apie tai, ką pasakė“, – pastebi pašnekovė.
Ji priduria, kad šiuo metu einame teisinga linkme, nes žmonės pradeda reaguoti į komentarus apie kūną ir išvaizdą, ir tai labai svarbu.
„Žmonės reaguoja ir sako, kad tai, kas vyksta, nėra gerai, o tai atkreipia ir kalbančiųjų dėmesį, skatina permąstyti savo žodžius. Klasikinis klausimas – o kaip dabar sakyti komplimentus? Viskas gerai, jeigu jūs pagirsite, pavyzdžiui, gražius džinsus ir visai kitaip nuskambės, pasakymas, kad su šiais džinsais tavo kojos atrodo įspūdingai.
Reikia pradėti skirti, kas yra komplimentas, o kas seksualinis priekabiavimas, flirtas, kalbėtis su jaunais žmonėmis, kad kūnas, kad ir koks jis bebūtų, yra svarbus ir vertingas ir jo nereikia lyginti jo su kitais. Turime nebijoti šių temų ir eiti į priekį“, – sako lytiškumo ugdymo, žmogaus teisių edukatorė L.Januškevičiūtė.
