„New York Times“ praneša, kad šiais metais atsirado daugybė naujų šventinių filmų. „Disney“, „Netflix“, „Lifetime“ ir „Hallmark“ tiesiogiai varžosi dėl žiūrovų dėmesio tiek su naujais filmais, tiek su jau klasika tapusiais.
Šventiniai filmai yra tokie populiarūs ne tik todėl, kad jie padeda „pabėgti“. Šie filmai taip pat padeda pamatyti pasaulį tokį, koks jis galėtų būti.
Tai ypač galioja kalėdiniams filmams.
Kalėdiniai filmai kaip refleksija
2016-aisiais savo knygoje „Christmas as Religion“ religinių studijų mokslininkas Christopheris Deacy teigia, kad kalėdiniai filmai yra tarsi „barometras, rodantis, kaip galbūt norėtumėme gyventi bei kaip galėtume matyti ir vertinti save“.
Šie filmai siūlo daugybę kasdienio gyvenimo portretų bei užtvirtina etines vertybes ir socialinius papročius.
1946-ųjų klasika „It‘s a Wonderful Life“ – apie vyrą, kuris trokšta keliauti, tačiau yra įstrigęs miestelyje, kuriame užaugo – reprezentuoja bendruomenės, kurioje kiekvienas narys yra svarbus komponentas, viziją.
Kitas filmas, dažnai rodomas tokiu metų laiku, yra 2005-ųjų filmas „The Family Home“, kuris vaizduoja įprastos šeimos nesutarimus, tačiau taip pat parodo žiūrovams, kad nesutarimus galima išspręsti, harmonija yra įmanoma.
2003-ųjų britų šventinis filmas „Love Actually“, rodantis 8 Londono porų gyvenimus, pateikia žiūrovams amžiną romantikos ir santykių išbandymų temą.
Filmų peržiūra kaip ritualas
Kadangi šventiniai filmai panardina žiūrovus į išgalvotą pasaulį, jie turi galimybę pažaboti savo baimes bei išspręsti santykių ar savivertės problemas. Tokie filmai suteikia paguodą, užtikrina ir kartais net suteikia drąsos tęsti kovą sudėtingose situacijose. Filmai suteikia vilties ir tikėjimo, kad galų gale viskas išsispręs ir bus gerai.
Kai žmonės mato, kaip ekrane išsisprendžia kažkokia juos kamuojanti problema, žiūrėjimas atlieka panašų vaidmenį kaip ir religiniai ritualai.
Filmai suteikia vilties ir tikėjimo, kad galų gale viskas išsispręs ir bus gerai.
Kaip aiškina antropologas Bobby Alexanderis, ritualai yra veiksmai, transformuojantys žmonių kasdienybę. Ritualai gali „kasdienį gyvenimą atverti galutinei tikrovei ar kažkokiai transcendentinei būčiai ar jėgai“ - taip jis rašo savo „Anthropology of Religion“ kolekcijoje.
Pavyzdžiui, žydams ir krikščionims ritualinis šabo stebėjimas bei valgymas su šeima „sujungia“ juos su pasaulio sukūrimu. Maldos ritualai musulmonų, krikščionių ir žydų tradicijose sukuria ryšį tarp besimeldžiančio asmens ir jo Dievo bei su kitais tikinčiaisiais.
Šventiniai filmai atlieka panašią funkciją, tik „transcendentinė jėga“, kurią jaučia žiūrovai, yra ne dėl Dievo ar kitokios aukštesnės būtybės. Ši jėga yra labiau pasaulietinė: tai šeimos, tikros meilės, namų reikšmės ar susitaikymo jėga.
Filmai sukuria idealizuotą pasaulį
1942-ųjų miuziklas „Holiday Inn“ buvo vienas pirmųjų filmų – po įvairių tyliosios eros Charleso Dickenso „A Christmas Carol“ versijų – kuriame siužetas pasitelkė Kalėdas kaip foną ir pasakojo šou verslo atstovų, susirinkusių kaimo užeigoje, istoriją.
Iš tiesų tai labai pasaulietiškas filmas apie romantinį susidomėjimą, apvyniotą noru dainuoti ir šokti. Kai filmas pasirodė, JAV buvo pasinėrusi į Antrąjį pasaulinį karą, ir gyventojų nuotaika buvo nekokia.
Filmas netapo klasika. Tačiau Bingo Crosby daina „White Christmas“, kuri grojo filme, greitai įsišaknijo į šventinę daugumos amerikiečių šventinę nuotaiką, o 1945-ųjų filmas „White Christmas“ tapo geriau žinomas.
Kaip savo 1995-ųjų knygoje „Christmas in America“ rašo jos autorė Penne Restad, B.Crosby daina suteikia šventėms „esminę išraišką“, pasaulį, kuriame „nėra blogosios pusės“ – pasaulį, kuriame „karas yra pamirštas“.
Vėlesniuose kalėdiniuose filmuose pagrindinis siužetas nebuvo kurtas karo kontekste, tačiau dažnai juose būna kova: pasipriešinimas komercinėms, dovanų pirkimo ir dovanojimo užnuodytoms šventėms.
Tokie filmai, kaip „Jingle all the Way“, „Deck the Halls“ ir „How the Grinch Stole Christmas“ susitelkia į idėją, kad tikroji Kalėdų reikšmė yra ne nesuvaldomas vartotojiškumas, o geranoriškumas ir šeimos meilė.
Paniurėlis Grinčas mano, kad gali sugadinti Kalėdas pavogdamas visas dovanas. Tačiau, kai net be dovanų visi žmonės susirenka, jie susikimba už rankų ir dainuoja, pasakotojui telieka pasakyti žiūrovams: „Kalėdos vis tiek atėjo.“
Kaip rašo medijų studijų mokslininkas Johnas Mundy, „Holivudo filmai ir toliau konstruoja Kalėdas kaip alternatyvią realybę“.
„Su pasauliu viskas gerai“
Nors Kalėdos yra krikščioniška šventė, dauguma šventinių filmų nėra religiniai tradicine prasme. Juose beveik neminimas Jėzus ar biblinė jo gimimo aplinka.
Kaip savo 2008-ųjų esė „Christmas and the Movies“ rašo medijų studijų mokslininkas Johnas Mundy, „Holivudo filmai ir toliau konstruoja Kalėdas kaip alternatyvią realybę“.
Šie filmai ekranuose sukuria pasaulius, kurie puoselėja pozityvias emocijas ir sukuria juokingų akimirkų.
1983-ųjų „A Christmas Story“ parodo nostalgiją vaikystės atostogoms, kai gyvenimas atrodė daug paprastesnis, ir noras turėti Red Ryder oro šautuvą buvo svarbiausias dalykas pasaulyje. 2003-ųjų „Elf“ siužetas susitelkia į pastangas sugrįžti pas prarastą tėvą.
Galų gale, kaip pasakotojas sako „A Christmas Story“ pabaigoje – po to, kai šeima išgyvena nemalonių įvykių virtinę, išpakuoja dovanas ir susirenka valgyti kalėdinės žąsies – tokiomis akimirkomis „su pasauliu viskas gerai“.
