Žmonės vis rečiau kviečia draugus į savo namus
Psichologė I.Leonavičiūtė pastaruoju metu pastebi tendencijas, kad žmonės dažniau linkę susitikti viešoje neutralioje erdvėje nei savo namuose. Besikeičiančius įpročius, jos nuomone, diktuoja daug veiksnių.
„Greitėjantis gyvenimo tempas, pramogų pasiūla, karantino laikotarpis, kai su artimaisiais buvo saugiau susitikti lauke, o ne uždaroje erdvėje“, – vardina I.Leonavičiūtė.
Anksčiau buvo įprasta draugus ir artimuosius kviestis pasisvečiuoti į savo namus, o dabar tampa normalu susitikti neutralioje erdvėje. Anot psichologės, taip yra paprasčiau, nereikia nieko planuoti ir vienas kitą galima pamatyti spontaniškai.
„Kviečiantis pas save, reikalingas išankstinis pasiruošimas: galvojama, kur susodinti svečius, ką jiems pasiūlyti, kokį maistą pagaminti, – sako I.Leonavičiūtė. – Lankymasis svečiuose taip pat tarsi įpareigoja – jei šiandien apsilankiau pas ką nors, ateityje būtų mandagu pakviesti tą žmogų pas save į namus. Kartais to daryti nesinori.“
Psichologės teigimu, susitikimo vieta paprastai priklauso nuo esamos situacijos – kiek žmonių susitinka, kiek laiko turima, kokia vieta būtų patogi, kokie yra visų poreikiai. Be to, tokia vieta gali tapti įpročiu.
„Negalima pasakyti, kuri susitikimų vieta geresnė – nė vienas pasirinkimas nėra blogas. Smagu būna tiek susitikti pas ką nors svečiuose, tiek išeiti pasižmonėti ar pasiplanuoti bendrą išvyką, – tikina I.Leonavičiūtė. – Su kai kuriais žmonėmis turima tradicija susitikti konkrečioje kavinukėje ar namuose tam tikrą mėnesio, savaitės dieną.“
Negalima pasakyti, kuri susitikimų vieta geresnė – nė vienas pasirinkimas nėra blogas.
Namai vertinami kaip privati, saugi erdvė
Dalis žmonių namus laiko privačia erdve, tad nenori, kad į ją brautųsi kiti asmenys. Psichologė tokį požiūrį laiko normaliu ir aiškina, jog daugumai namai pirmiausia siejasi su saugumu, jaukumu.
„Tai yra vieta, kur gali būti savimi, nusimesti vaidmenis ir pailsėti. Namai taip pat traktuojami kaip asmenybės tąsa, todėl asmenų įsileidimas į juos kartu yra artimesnio santykio kūrimas, žmogaus prisileidimas arčiau savęs. Parodydamas savo namus, žmogus tarsi atskleidžia dalį savęs, vadinamojo „nesumeluoto aš“, o tai yra susiję su tam tikra grėsme, nesaugumu.
Poreikis bendrauti bei įsileisti kitus asmenis į savo privačią erdvę siejasi ir su tuo, ar asmuo labiau linkęs į ekstraversiją ar introversiją“, – sako I.Leonavičiūtė.
Pernelyg didelis namų saugojimas nuo pašalinių žmonių, psichologės vertinimu, nėra blogas, kadangi natūralu ginti erdvę, kuri sukelia malonius jausmus.
„Kad žmogus jaustųsi gerai ir saugiai tam tikroje vietoje, jis turi arba siekti pašalinti veiksnius, kurie, jo akimis, kelia pavojų, arba jų nelaikyti grėsmingais“, – aiškina I.Leonavičiūtė.
Daugiau nei metus laiko besitęsianti pandemija, psichologės akimis, dar labiau sustiprino visuomenės norą apsaugoti savo privačią erdvę. Be to, buvo paveiktas žmonių bendravimas.
„Paprastai pasakius, iš pradžių buvo sunku užsidaryti namie, vėliau, pripratus, tapo sunku iš jų išeiti. Pandemijos metu mokymasis, darbas iš namų, bendri nuotoliniai vakarėliai tapo įprasti, o dažniau gyvai bendrauti ar susitikti su didesniu skaičiumi žmonių pasidarė varginantis užsiėmimas.
Kaip įmanoma prarasti įgūdžius bendrauti gyvai, buvo galima pastebėti, kai moksleiviai, ypač jaunesnio amžiaus, po karantino sugrįžo į kolektyvą ir jiems reikėjo prisiminti, kaip tą daryti, arba mokytis iš naujo. Susiskambinti ar pabendrauti vaizdo skambučiu yra paprasčiau nei ieškoti bendro laiko ir vietos susitikimui“, – mano I.Leonavičiūtė.
Paprastai pasakius, iš pradžių buvo sunku užsidaryti namie, vėliau, pripratus, tapo sunku iš jų išeiti.
Kiek kitokia situacija yra mažesniuose Lietuvos miestuose, kur nėra tiek daug vietų, kuriose būtų galima susitikti, o ir vietiniai gyventojai labiau vienas kitą pažįsta, tad bendrauja artimiau.
„Gyvenimo tempas ten yra lėtesnis nei didmiestyje, todėl labiau linkstama susitikti namie. Taip pat mažesnis pramogų vietų, maitinimo įstaigų pasirinkimas, ne tokia didelė perkamoji galia.
Be to, pandemija mus išmokė nepriklausomai, kur gyvenama, labiau vertinti gamtą, pasivaikščiojimus ar pasibuvimus gryname ore“, – teigia I.Leonavičiūtė.
