Šis straipsnis tiems, kurie mano, kad šuo puikiausiai pasivaikščios pats – be pavadžio ir vedlio. Šis straipsnis tiems, kurie nesupranta pavadžio svarbos šuns gyvenime ir tuo pačiu tai straipsnis tiems, kurie įsigiję ar priglaudę šunį, pamiršta pasirūpinti jo saugumu.
Taisyklės sukurtos ne veltui
Visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose savivaldybės yra numačiusios augintinių laikymo namuose ir vedžiojimo taisykles. Visuose be išimties yra punktas, kad šunys miesto gatvėse, parkuose ir miesto pievelėse privalo būti vedžiojami su pavadžiu. Dauguma miestų 2014 metais taisykles sušvelnino ir leido šunims nusiimti antsnukius. Bet būkite budrūs jeigu vykstate su augintiniu į Panevėžį – antsnukį pasiimkite, nes šiame mieste visi šunys privalo būti vedžiojami ir su antsnukiais. Taip, veislė čia nesvarbi. Ar tu augini dviejų kilogramų Jorkšyro terjerą ar keturiasdešimties kilogramų kovinių veislių sąrašui priskiriamą Stafordšyro terjerą.
Daugumai žmonių tokios taisyklės atrodo absurdiškos. Galbūt taip ir yra, bet pažvelkime į šių taisyklių atsiradimo priežastį bei nuo kokių pavojų galime apsaugoti savo šunis vedžiodami juos su pavadžiu.
Grėsmė Nr. 1: žmonės
Žmogus dažnai yra įvardijamas kaip didžiausia visos gyvūnijos grėsmė. Dažnai jis kelia grėsmę net pats to nenutuokdamas arba nenorėdamas. Štai keletas pavyzdžių. Pievutėje tarp namų pasilakstyti paleidžiate savo itin draugišką baltapūkį Maltos bišoną. Jis nieko blogo nenorėdamas pamato energingai einantį žmogų ir skuodžia prie jo norėdamas pažaisti. O žmogus, pasirodo, paniškai bijo šunų. Ir tuo metu, kai žmogus pamato atbėgantį šunį jam nebesvarbu koks draugiškas jis bebūtų.
Toks žmogus gali šuniui ir įspirti, ir trenkti, o tai gali sukelti šuns sveikatos sutrikimus. Dar pažiūrėkime į situaciją iš kitos pusės. Kodėl jūsų šuo turi gąsdinti kitus? Kad ir vežimėlyje miegantį kūdikį, kuris krūptels ir greičiausiai prabus nuo nekalto ir itin draugiško jūsų šuns sulojimo bėgiojant pievelėje tarp namų ir išvydus, pavyzdžiui, balandžius?
Žmogus dažnai yra įvardijamas kaip didžiausia visos gyvūnijos grėsmė. Dažnai jis kelia grėsmę net pats to nenutuokdamas arba nenorėdamas.
Kitas pavyzdys. Jūsų šuo bėgioja pievutėje tarp namų. Jūs jo neišleidžiate iš akių. Kažkur netoliese žaidžia vaikai. Šuniui smalsu – kažkur nuriedėjo kamuolys, tuo tarpu jūs žvilgtelėjote į telefono ekraną ir pakėlus akis, šuns pievelėje nebėra. Ir šaukiamas jis neatsišaukia, nes jau jis jūsų jau nebegirdi, nes vydamasis kamuolį jau užbėgo už namo, o tada už kito, o vėliau atsidūrė kitoje gatvėje ir galiausiai... Skaitydami šias eilutes galvojate, kad jums taip niekada nenutiks, nes jūsų Rikis, Lordas, Bimas ar Pupa niekada toli nenubėga? Tuomet atsakykite, kodėl internete kas dieną atsiranda dešimtys naujų skelbimų apie pabėgusius/dingusius šunis?
Grėsmė Nr. 2: automobiliai
Ši grėsmė labai akivaizdi. Šuo pamato kažką įdomaus ir bėga link to įdomumo. Jam nebesvarbu nei gatvė, nei ratai – jis bėga tiesiai. Jeigu galvojate, kad pašaukus jūsų šuo sustos, pagalvokite dar kartą, nes devynis iš dešimties kartų šunys vedžiojami be pavadžio nesustoja pašaukti. Jie įpranta prie laisvės, o jūsų balsas ir monotoniškas vardo šaukimas bandant prisikviesti augintiniui yra tiesiog burzgiantis radijas. Jis išmoksta jūsų nebegirdėti.
Grėsmė Nr. 3: kiti šunys
Šuo šuniui draugas ir priešas viename. Šuo gali įkasti, prispausti, užvaikyti arba stipriai išgąsdinti kitą šunį. Ir nesvarbu kokios veislės, kokio dydžio, kokio piktumo ar koks dresuotas augintis bebūtų. Šunys linkę aiškintis santykius su kiekvienu sutiktu šuniu. Tad jeigu jūs savo šunį paleidžiate laisvai bėgioti, jis būtinai nubėgs prie kito šuns susipažinti. Ši pažintis gali baigtis visaip, todėl saugiausia yra tuomet, kai abu šunys yra su pavadžiais.
Didelio palaido šuns grėsmė atrodo akivaizdi, o ar kada pagalvojote, jog jūsų mažas palaidas šuo taip pat yra grėsmė, net ir tam pačiam dideliam šuniui? Kai nevaldomas mažosios veislės atstovas strikinėja, šiepia dantis ir urzgia priešais didelį pririštą šunį, galite stebėti kaip jo kantrybė senka ir ketera darosi vis didesnė.
Didelio palaido šuns grėsmė atrodo akivaizdi, o ar kada pagalvojote, jog jūsų mažas palaidas šuo taip pat yra grėsmė, net ir tam pačiam dideliam šuniui?
Galiausiai jis nusprendžia pademonstruoti savo jėgą ir tada jau viskas šeimininko rankose – ar jis stipresnis už 50 kilogramų sveriantį ir iš visų jėgų traukiantį gyvulį? Itin dažnai tokie gyvuliai buvo supančioti smaugiamųjų arba spygliuotų antkaklių, tad kuo labiau jis veržiasi prie erzinančio dirgiklio, tuo labiau smaugiasi, dūsta, prasidrasko odą iki kraujo.
Sakysite, pats kaltas? Bet juk jis nekaltas, kad būdamas su pavadžiu turi kovoti su laisvai šokinėjančiu mažyliu. Tad jeigu didesnį šunį vedžiojantis šeimininkas paprašo pasikviesti mažesnį šunį, negalvokite, kad jis to prašo iš pavydo. Jis tiesiog nori užtikrinti saugumą savo augintiniui.
Grėsmė Nr. 4: apsinuodijimas
Tikriausiai jau pastebėjote, kad šunys linkę ragauti viską, kas guli ant žemės. Ar tai būtų paukščiams patrupintas batonas, ar prie konteinerio nugaišusi pelė. Jei jūsų šuo tobulai klauso komandos palik, negalima ar fu – grėsmė apsinuodyti išties mažesnė.
Taip pat prisiminkite, kad vaikams ant žemės netyčia iškrenta saldainiai ar bulvių traškučiai, o jie šunims yra grynas nuodas. Vis dar pasitaiko atvejų, kai ant žemės primėtoma tyčia užnuodytų mėsos gabalų. Taip žmonės bando nuvaikyti benames kates, šunis ar peles. Bet jūsų šuo ne benamis ir papildomo maisto rinkti nuo žemės jam griežtai nerekomenduojama, tad tik vedžiodami su pavadžiu galite kontroliuoti ir stebėti, ką jūsų šuo renka nuo žemės.
Grėsmė Nr. 5: šuns nepriklausomybė ir ryšio nebuvimas
Tai išties yra viena didesnių grėsmių. Ir nors tai nėra tiesiogiai šuns sveikatai kenkiantis dalykas ir išlaidų veterinaro paslaugoms nepatirsite, tačiau stiprus ryšys tarp šuns ir šeimininko yra daugumos problemų sprendimas, o jį geriausiai kurti bei tvirtinti pasivaikščiojimų su pavadžiu metu.
Tik kokybiško pasivaikščiojimo metu tampate vedliu savo šuniui, o jis mokosi pažinti aplinką ir jaustis drąsiai bei užtikrintai. Šuniui labai svarbu pasitikėti savimi, o tai lengviau, kai šalia patikimas vedlys. Paleisdami šunį nuo pavadžio jūs paliekate jį vieną kovoti su jo baimėmis ir priešais. Galvojate, kad jūsų šuo neturi baimių? Jų turi visi.
Vieni šunys bijo dviračio ratų, kiti vaikų, treti balandžių, balų, sūpynių, kamuolių, variklio gausmo, tamsos, ryškios šviesos, skėčių, maišų, skrybėlių, ūsų arba akinių, kitų šunų. Taigi paleisdami šunį bėgioti vieną, jūs jam pareiškiate, kad jis vienas ir turi kovoti už save. Taip šuo išmoksta būti nepriklausomas.
Taip pat išmoksta ignoruoti jūsų prašymus, reikalavimus, komandas ar rėkimus, tačiau dažniausiai neišmoksta įveikti savo baimių, kurios vieną dieną gali peraugti į agresiją. Prieš jus, prieš vaiką, prieš kitą šunį. Tad nedarykite esminės klaidos – nepalikite šuns vieno kovoje. Būkite jo vedlys, įveikite šuniškas baimes kartu ir užtikrinkite savo geriausio draugo saugumą mieste.
