Viešinimo turą „Paveldo sodai“ organizuojanti Lietuvos kaimo turizmo asociacija (LKTA) kviečia aplankyti Obelynės botanikos parką, kadangi jo reikšmė yra labai svarbi.
LKTA prezidentas Linas Žabaliūnas prideda, kad išsaugoti senąsias obelų veisles yra labai svarbu: „Apvažiavę didelę Lietuvos dalį mes pastebime, jog senųjų sodų yra nemažai, tačiau senųjų veislių – tik pavieniai atvejai. Norime atkreipti dėmesį, kad iš kartos į kartą sodinti vaismedžiai yra mūsų paveldas.“
Tado Ivanausko kurtame ir sodintame Obelynės parke, kuris užima daugiau kaip keturis hektarus, auga daugiau kaip 300 rūšių augalų kolekcija, tarp kurių ir tokie įspūdingi medžiai kaip dviskiautis ginkmedis ir metasekvoja.
Auga ir maumedžiai, kėniai, cūgos, įvairios pušys, ąžuolai, kartuolė, kukmedžiai, riešutmedžiai, šilkmedžiai bei daugybė kitų. Galima pamatyti ir daugybę obelų, tarp kurių – ir įspūdinga senos veislės „Beržininkų ananasas“.
Obelynės parko, kuris įsikūręs Kamšos botaninio-zoologinio draustinio teritorijoje ir kuriam suteiktas respublikinės reikšmės gamtos paminklo statusas, rinkinių saugotojas Simonas Stašaitis pasakoja, kad jame galima kiekvienu metų laiku pamatyti ką nors naujo, netikėto ir įspūdingo, o medžių ir kitų augalų įvairovė stulbina.
Gyvenamajame name-muziejuje šiuo metu gyvena ir Tado Ivanausko įdukros Eleonoros (neseniai išėjusios anapilin. – red.) vyras Algirdas Baltuškevičius, kuris rūpinasi jo palikimu. Čia profesorius Tadas Ivanauskas pradėjo kurtis nuo 1919 metų.
„Pamatęs, kad čia graži vieta, tuometinės valdžios profesorius paprašęs jam išskirti 8 hektarus žemės. Žemę gavo lengvatinėmis sąlygomis, turėjo išsimokėti per dešimt metų. Nuo 1919-ųjų jis pradėjo statyti šitą namą, kuriame dabar yra muziejus – tai truko dešimt metų, nes reikėjo seną dvarą ardyti, plytas valyti ir sumūryti šitą namą“, – pasakoja Algirdas.
Profesorius Obelynėje apsigyveno kartu su žmona Honorata ir šioje vietoje leisdavo vasaras.
„Jis užveisė sodą, medelyną, rūpinosi gėlynais, tvarkė aplinką, labai mėgo įvairius gyvūnėlius ir paukščius, laikė meškėną, stirniukę. Smetonos laikais čia nuolat lankydavosi įvairūs svečiai, tarp jų – ir Kipras Petrauskas. Tado Ivanausko žmona Honorata buvo išsilavinusi moteris, kuri priklausė ir Šaulių sąjungai, dalyvaudavo varžybose“, – prisimena profesoriaus žentas.
Tadas Ivanauskas nuolat negyveno Obelynėje, dalyvaudavo įvairiose ekspedicijose, kurių viena ilgiausiai trukusi vyko Brazilijoje.
„Po jos jis parvežė labai daug eksponatų į zoologijos muziejų. Taip pat profesorius išleido nemažai knygų, o stambiausias jo veikalas – Lietuvos paukščiai, už kurį gavo valstybinę premiją“, – pasakojo Algirdas Baltuškevičius.
T.Ivanausko žentas pasakoja, jog parke jam smagiausia pasėdėti prie gėlynų, spygliuočių, medžių, po kaštonu, nes jis yra gamtos žmogus. „Žaviuosi ginkmedžiu, kuris kartu ir vaistingas, ir reliktinis augalas. Bandžiau iš jo lapų virti arbatą, bet efekto buvo mažoka, tai nusiperku papildų“, – šypteli.
A.Baltuškevičius prisimena T.Ivanauską kaip mėgstantį juokus, trumpus anekdotus, labai mylėjusį Lietuvą.
„Reikia stebėtis jo sugebėjimais suderinti daug skirtingų sričių. Jis buvo labai plačios erudicijos gamtininkas – jam gamtoje patikdavo viskas. Eina į parką ar gėlyną ir visiems gali papasakoti apie bet kokį augalą. Jo atmintis buvo stulbinanti. Profesorius išgyveno net iki 88-erių ir paskutinę dieną prieš mirtį dar skaitė paskaitas.
Tai buvo fenomenalus žmogus. Jo moto parašytas ant sienos – „Visą savo gyvenimą ir darbą pašvenčiau Lietuvai“. To T.Ivanauskas linkėjo visiems, kad dirbtų Lietuvos labui, ir manau, kad jis labai stebėtųsi, jog jaunimas taip emigruoja iš Lietuvos.“
