Tik ką daryti, kad vanduo džiugintų, o ne liūdintų? Pateikiame patarimų tiems, kurie galvoja apie tvenkinį.
Užprogramuota (ne)sėkmė
Bėdomis tampa visi lūkesčiai, kurie nepasiteisino. Jei norėjome, kad gyventų žuvys, o jos dūsta, patiriame šoką. Jei tikėjomės skaidraus vandens, o jis drumstas, esame tuo nepatenkinti. Jeigu lūkestis buvo estetinis – vandens telkinys kaip traukos zona ir papildoma puošmena, o krantai slenka, augalai jo pakrantėse skursta – pykstame ant tai kūrusių specialistų. Dar blogiau, jei tenorėjome tvenkinio vandeniu laistyti daržus, o augalai juo akivaizdžiai nesidžiaugia, tai nors verk.
Anot vandens telkinių tvarkymo specialisto Martyno Navicko ir mokslų daktaro, tyrusio, kaip valomi ežerai ir naudojamas sapropelis, UAB „Senasis ežerėlis“ projektų vadovo Antano Ciūnio, pirmas būdas išvengti visų bėdų yra iš anksto atlikti vietos, gruntinio vandens bei kitus tyrimus ir gerai apmąstyti.
Reikia pasirinkti, kas svarbiausia, – grožis, žuvys, maudynės, laistymas? Kuo daugiau funkcijų norime suderinti, tuo atsakingiau reikia projektuoti ir gali būti brangiau įrengti. Tai atskira ir ilga kalba, o dabar su specialistais aiškinamės apie dažniausias klaidas, kurias ištaisyti ne taip paprasta.
Pirmoji klaida
„Pirma klaida – neatlikti grunto bei vandens tyrimai ir įsitikinimas, kad svarbu iškasti, o jau paskui lietus ar polaidžio vanduo pripildys. Stovintis ir nepratekantis vanduo be galimybės jį papildyti iš kitų šaltinių yra garantuota virtinė bėdų. Tad numatytoje vietoje reikia padaryti bent kelis gręžinius. Mat būna, kad metro gylyje vanduo yra, o 3 metrų gylyje smėlis ir vanduo dings vos iškasus.
Tokiu atveju, jei neturime geresnės vietos, reikia dirbtinai izoliuoti dugną. Vandens skaidrumą didesnėse kūdrose įmanoma palaikyti tinkamai parinkus augalus, kurie auga maitindamiesi vandenyje esančiomis medžiagomis. Kūdros kampe būtina pasodinti nendrių“, – sako A.Ciūnys.
Drenažinio vandens negana
Pašnekovo teigimu, neverta tikėtis, kad kūdrai pripildyti pakaks drenažinio vandens – jei surenkamas paviršinis, jame gali būti labai daug maisto medžiagų ir bus labai skatinama vešėti nepageidaujama tvenkinio augalija.
Augalai vandenyje (įskaitant paviršių bjaurojančius dumblius) pernelyg vešės ir tuomet, kai paviršinio vandens prietaka yra labai didelė, tuomet aplink vandens telkinį reikėtų pagilinti, kad vanduo tekėtų ne tiesiai į jį, bet sunktųsi per grunto sluoksnius taip apsivalydamas.
Truputį apie dydį
„Vandens telkiniai iki 5 arų yra gan pažeidžiamos pusiausvyros, nuo 10 arų ploto problemų jau gerokai mažiau. Todėl siūlyčiau rinktis arba mažą dekoratyvinį, kurį galima nuolat prižiūrėti su atitinkamomis priemonėmis, nes reikia palyginti nedidelių jų kiekių, arba didelį, kuriame daug procesų vyksta natūraliai“, – sako M.Navickas.
Augalai – ką darome negerai?
Vien pasodinti skaidrinančių vandenį augalų nepakanka, nors dažnas būtent taip įsivaizduoja. Pavyzdžiui, nendres bent du kartus per metus reikia nušienauti ir išvežti kuo toliau nuo kranto. Mat joms skaidantis susidarančios medžiagos vėl patenka į vandenį. Tuomet nendrės tampa tokios pat beprasmės, kaip mėginimas per atidarą namų langą prišildyti kiemą. Tas pats ir su kitais augalais – augdami jie skaidrina vandenį, o pūdami jį tręšia ir skatina augti dumblius.
„Vandens lelijos vandeniui irgi gerai, tačiau jų liekanų paprastai neišimame ir viskas lieka vandenyje. Tad ilgalaikis efektas ne toks geras, tačiau tikrai gražu. Dideli lapai saugo vandenį nuo perkaitimo ir dumblių dauginimasis vasarą šiek tiek pristabdomas“, – sako A.Ciūnys.
Vien pasodinti skaidrinančių vandenį augalų nepakanka, nors dažnas būtent taip įsivaizduoja. Pavyzdžiui, nendres bent du kartus per metus reikia nušienauti ir išvežti kuo toliau nuo kranto.
„Lelijas būtina sodinti į specialius krepšius, nes jos labai sparčiai plečiasi. Per kelerius metus gali atsitikti taip, kad vietoj vandens veidrodžio matysime kažką panašaus į daržą – gausybę lapų. Tad žmonės mėgina vos ne su dalgiu jas šienauti, įsibridę į vandenį, tačiau nuo to dar blogiau – plinta tik dar sparčiau. Krepšiai daug efektyviau stabdo lelijų invaziją“, – sako M Navickas.
Per kelerius metus, tinkamai parinkus augalus ir teisingai juos prižiūrint, įmanoma pasiekti natūralią vandens skaidrumo savireguliaciją.
Pavojai kaimynystėje
Tačiau gali būti ir netikėtumų. Pavyzdžiui, įsigijus sodybą netoli senų nenaudojamų fermų, galima patekti į tokią situaciją, kad atitekantis per pertręštą gruntą vanduo nuolat sukurs terpę, skatinančią dumblius veistis. Kovoti su jais bus beveik beprasmiška. Tokia grėsmė yra ir tuomet, jei daug vandens atiteka nuo tręšiamų laukų ar daržų, kaimynų tvartų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Biologė Vita Nedzveckaitė – apie braškių sodinimą, priežiūrą ir didžiausius kenkėjus
Žuvys – kaip kiaulės pievoje
Viena dažnai pasirenkamų vandens skaidrinimo priemonių yra žuvys. Žmogui atrodo labai patrauklu joms patikėti „ravėti“ tvenkinį, o paskui dar ir turėti ką ant grotelių per vasaros pabaigos pobūvį pasičirškinti.
„Plačiakakčiai ir amūrai išties gerai vandens augaliją pagraužia, tačiau, žvelgiant giliau, šią situaciją galima palyginti su kiaulių išleidimu ganytis į pievą. Žoles jos suėda, suvirškina ir po to labai tą vietą patręšia. Žuvys, ypač jei neteisingai parinksime jų kiekį, vandenyje irgi turės tą patį poveikį.
Be to, jeigu jų bus per daug, ims trūkti maisto ir teks papildomai šerti, o šalinami produktai vandens skaidrumo tikrai nedidins. Todėl žuvų įsigyti reikėtų labai apgalvotai, o į tvenkinį jas įleisti tik laikinai ir paskui paskubėti išgaudyti“, – pataria A.Ciūnys.
Karpiai ir karosai ne tik tręšia vandens telkinio dugną, bet dar jį knisa, tad vanduo dar labiau drumsčiasi.
Karosinės žuvys, knisdamos dugną, skatina dumblo mineralizaciją, o tai reiškia, kad vandenyje daugėja augalus maitinančių medžiagų, tad daugėja ir dumblių.
„Karosinės žuvys, knisdamos dugną, skatina dumblo mineralizaciją, o tai reiškia, kad vandenyje daugėja augalus maitinančių medžiagų, tad daugėja ir dumblių. Visus tuos procesus labai skatina tai, kad vanduo yra įšildomas. Pastarųjų metų, kai buvo karštos vasaros, tyrimai rodo, kad Lietuvoje ežerai įšyla iki 5 metrų gylio. Tad 3 metrų gylyje jau tikrai vyksta visi procesai. Kūdros paprastai kasamos apie 2 metrų gylio. Todėl dabar žuvys ima dusti jau ne tik žiemą, bet ir vasarą“, – sako A.Ciūnys.
Jis pataria geriau į kūdras įleisti plėšriųjų žuvų, kurios maitinasi ne augalais, bet kitomis žuvimis ir zooplanktonu, todėl telkiniai ne taip greitai uždumblėja. Kitu atveju tenka gerokai pasidarbuoti – gilinti tvenkinio dugną, valyti jį mechaniškai, apsodinti augalais, rudenį būtinai nušienauti, o grėbliais išgaudyti visus dumblius ir krintančius lapus.
Į pagalbą – technika
Kita bėda, kad, išvalius vandens telkinį, krante lieka didelis kiekis dumblo, kuris bjauroja visą vaizdą ir dar jei ten jį ir paliksime, jame esančios maistinės medžiagos sugrįš į telkinį ir taip vėl įsisuksime į rūpesčių ratą.
Gera žinia ta, kad Lietuvoje jau eksploatuojamas mobilus įrenginys, kuris iš dugno siurbiamą dumblą žarnomis ištraukia gan toli ir jį galima naudoti daržui ar dekoratyviniams želdiniams tręšti.
Įrenginys siurbia apie 1,5 tūkst. litrų vandens per minutę, dirba būdamas ant vandens telkinio paviršiaus, o ne krante, todėl jo nesugadina, o dumblas perkeliamas apie 100 m atstumu. Tad paskui netenka papildomai investuoti į kranto tvarkymą ir jo augalų atsodinimą, o dumblo nereikia gabenti. Reikalui esant, galima tik pagilinti ar išvalyti dalį vandens telkinio. Įrenginys dumblą pasiekia 3 m gylyje. 5–6 arų kūdra, kurioje dumblo yra apie 50 cm storio, išvaloma maždaug per dvi paras.
Bloga žinia ta, kad darbas bus neefektyvus, jei tvenkinyje priaugę žolių. Tad prieš pradedant reikia jas išrauti.
Kada susirūpinti švara?
Martynas Navickas mielai paaiškina, kaip atpažinti, kad vandens telkinio švara jau būtina papildomai pasirūpinti. Požymiai gan ryškūs. Tai didelis kiekis dugne susikaupusių organinių medžiagų, nuosėdų, kurios skatina neigiamų mikroorganizmų dauginimąsi. Taip pat tai rodo paviršiuje atsiradusi riebalinė plėvelė. Dar matyti kaip plaukioja plūdenos, sklinda nemalonus kvapas, o vanduo drumzlinas. Šiltuoju metų laiku taip būna beveik nuolat. Didesniame vandens telkinyje galima matyti, kad veši vieno tipo augmenija.
Mažuose vandens telkinėliuose, kurie paprastai įrengiami mieste ar miesto tipo sodybose, kur trūksta vietos, daugybė problemų išsprendžiama pramonės siūlomomis priemonėmis – specialia įranga bei preparatais. Tačiau ir čia padėtį lengvina didiesiems telkiniams tinkamos vandens skaidrinimo priemonės – augalai bei žuvys, tačiau jie šiuo atveju parenkami dekoratyvesni, mažesni.
Neromantiškas žydėjimas
„Pavasarį mažas vandens telkinys greitai įšyla, o ant dugno esančios nuosėdos (negyvų augalų, žuvų ir jų gyvenimo produktai) išskiria fosforo ir azoto junginius, kitaip tariant, biogenines medžiagas, kurios sukelia intensyvų žydėjimą.
Visą procesą dar paspartina fontanėliai, kurie maitina viską papildomu deguonimi. Tad maži 3–4 kvadratinių metrų ploto telkinėliai kiemuose turi būti itin kruopščiai prižiūrimi.
Didesnis vandens telkinys yra sudėtinga gyva sistema, kuriai savaime apsivalyti padeda įvairūs – fizikiniai, cheminiai, biologiniai – veiksniai. Fizikiniams priskiriamas nešvarumų skiedimas, tirpinimas, šalinimas; cheminiams – organinių ir neorganinių medžiagų geba oksiduotis; biologiniams – naudingi mikroorganizmai. Tai gali būti saprofitinės bakterijos, aktinomicetai, grybeliai. Naudinga vandens mikroflora padeda palaikyti maistinių elementų balansą ir naikinti patogeninius mikroorganizmus“, – sako M.Navickas.
Tačiau jei telkinys pernelyg užsiteršia, nuslopinamas jo gebėjimas savaime valytis, nyksta jame buvusi naudinga mikroflora, keičiasi mikroorganizmų grupių pusiausvyra. Norint sugrąžinti normalią gyvybingą telkinio būklę, tenka dirbtinai ir labai smarkiai padidinti naudingų mikroorganizmų kiekį. Užterštas vandens telkinys papildomas specialiu tirpalu, kuris paskatina savaiminį vandens telkinio valymąsi. Jau per kelias savaites matyti rezultatai, labai sumažėja patogeninių grybelių, bakterijų, ką galima nustatyti laboratorijoje. Vizualiai pokyčius galima įvertinti pagal padidėjusį vandens skaidrumą.
Gerosios bakterijos
Norint sugrąžinti normalią gyvybingą telkinio būklę, tenka dirbtinai ir labai smarkiai padidinti naudingų mikroorganizmų kiekį. Užterštas vandens telkinys papildomas specialiu tirpalu, kuris paskatina savaiminį vandens telkinio valymąsi.
„Probiotinės bakterijos gyvuoja ir darbuojasi apie savaitę, todėl procedūras reikia kartoti. Kiekis ir pakartotinių procedūrų skaičius labai priklauso nuo vandens telkinio dydžio ir būsenos. Net didelį telkinį per sezoną įmanoma atgaivinti. Yra atliktas tyrimas telkinyje, kuriame gyveno dekoratyvūs auksiniai karpiai. Vanduo nuskaidrėjo, o karpiai kuo puikiausiai ten gyveno. Net dumblas ilgainiui pasitvarko“, – sako M.Navickas.
Reikalingi preparato kiekiai apskaičiuojami pagal telkinio tūrį. Tarkime, 5 arų ir 2 metrų gylio telkinyje yra apytiksliai 1 tūkstantis kubinių metrų vandens. 10 kubinių metrų kiekiui pirmai procedūrai reikia apie 1 litro preparato, o kas savaitę atliekamoms pakartotinėms procedūroms jau pakanka po 100 ml ar net mažiau, priklausomai nuo konkrečių sąlygų.
Kiekis gali skirtis nuo taršos laipsnio. Viena, kai vanduo dar tik žalias, o kita, kai jis jau glitus.
Sodybų šeimininkams svarbu, kad pagrindinis biologinio valymo poveikis yra atkurti natūralų valymosi procesą. Jis patrauklus tuo, kad nereikia aktyvaus mechaninio kišimosi į ekosistemą. Mechaniškai išvalius tvenkinį, naudojant sunkiąją techniką, jis gan ilgai neatrodo patraukliai.
Po biologinio valymo, kuris užtrunka vieną šiltąjį sezoną, teigiamas efektas jau būna akivaizdus. O visą tą laikotarpį tvenkinys atrodo kaip anksčiau, tik pamažu gerėja vandens vaizdas. Žinoma, svarbu rūpintis, kad telkinys toliau nebūtų nuolat ir smarkiai teršiamas.
