Pradėjo nepastebimai
„Jei turi pomėgį, į jį reikia pasinerti visa galva“, – tokiu principu vadovaujasi I.Tamaliūnienė. Moteris maždaug nuo 2001 metų renka viską, kas susiję su katėmis: statulėles, pliušinius žaislus, magnetukus, lėkštutes, puodelius ir t. t. Šiandien jos kolekcijoje jau daugiau nei 7,5 tūkst. eksponatų. Dalis iš jų šiuo metu laikoma bute Vilkaviškyje, likę išvežti į Stirniškių kaime statomą namą.
Nuo mažens meilę gyvūnams jaučianti vilkaviškietė kolekcionuoti kates pradėjo visiškai atsitiktinai. Kartą ji priglaudė sergantį katinėlį, jį išgydė ir ėmė juo rūpintis. Gyvūną greitai pamilo ir dukra Erika, ir vyras Kęstutis.
„Tas kačiukas buvo labai protingas. Jis mus taip sužavėjo, kad mes net nepajutome, kai pradėjome pirkti kačių statulėles. Kartą vyras per Valentino dieną padovanojo kačių porelę, dukra vis iš kelionių kokią nors skulptūrėlę parveždavo, draugė ėmė dovanoti... Taip pamažu mūsų namuose kačių vis daugėjo“, – šypsojosi I.Tamaliūnienė.
Kolekcija pilnėja
2003 metais jos vyras išvažiavo uždarbiauti į Angliją ir grįždamas vis parveždavo lauktuvių kačių statulėlių. Tiesa, kol Lietuva dar nebuvo priimta į Europos Sąjungą, daug eksponatų iš britų salyno parsigabenti nepavykdavo. Viskas pasikeitė maždaug 2005 metais. Tuomet į Angliją K.Tamaliūnas pradėjo važinėti savo automobiliu, tad kiekvieną kartą grįždamas namo parveža ne vieną, ne du, o kelis šimtus eksponatų. Iš viso Tamaliūnų kolekcija per metus padidėja maždaug 600–800 kačių. Maždaug 90 proc. kačių parkeliauja būtent iš Anglijos.
„Kartais pas vyrą vykstu vien dėl to, kad pati savo akimis pamatyčiau ir nusipirkčiau įvairių statulėlių. Ten yra du turgūs Bristolyje bei Čedare, į kuriuos iš ten, kur dabar gyvena mano vyras, tenka važiuoti net iki 3,5 valandos. Pamenu, kai pirmą kartą ten nuvykau, negalėjau patikėti savo akimis, kiek ten visko yra. Ir vieno noriu, ir kito noriu, pro trečią negaliu praeiti...“, – juokėsi pašnekovė.
Ji tvirtino, kad vietiniai pardavėjai jos vyrą jau seniai pažįsta ir laukia. Pernai K.Tamaliūnas kurį laiką buvo likęs Lietuvoje, nes pats statė namą Stirniškiuose, tad vėl nuvykęs į Angliją, itin šiltai buvo sutiktas turgaus prekeivių. Šie tvirtino nerimavę, jog lietuviui kažkas negero atsitiko.
Muziejus – utopija
I.Tamaliūnienė ne vien tik renka kačių statulėles. Kiekvieną iš jų vilkaviškietė nufotografuoja, sunumeruoja ir pagal numerius surašo visą turimą informaciją: kur ir kelintais metais katė pirkta, kur, kada ir iš kokios medžiagos ji pagaminta. Mažiausia kolekcijoje esanti katė – 1 cm aukščio, didžiausia – 1,5 m. Seniausias turimas eksponatas pagamintas 1951 m.
Kolekcijoje gausu kačių, pagamintų Tailande, Vietname, Meksikoje, Egipte ar Japonijoje. Pašnekovė tikino, jog tik pamačiusi katės skulptūrėlę lengvai gali nuspėti, iš kokios šalies ji yra kilusi. Pavyzdžiui, meksikietiškos katės dažniausiai būna gėlėtos, Tailande paprastai gaminamos medinės skulptūrėlės. Labiausiai vilkaviškietę žavi japoniški gyvūnėliai. Jie dažniausiai būna gaminami su viena iš pakeltų priekinių letenėlių. Jei pakelta dešinė letenėlė, tuomet tikima, kad taip katė kviečia sėkmę, jei kairė – turtus. Japonijoje šiems gyvūnams net statomi paminklai.
Įdomu tai, kad I.Tamaliūnienė savo turimas kates yra suskirsčiusi pagal požymius. Pavyzdžiui, jos kolekcijoje atskirą vietą užima šokančios, muzikuojančios ar skaitančios katės, taip pat katės su vaikais, katės – laikrodžiai, kalėdinės, egiptietiškos katės ir kt. Gausioje kolekcijoje galima surasti ir būrį animacinių filmų veikėjų: garfildus bei Hello Kitty personažus.
Daugiausiai yra porcelianinių eksponatų, tačiau netrūksta ir sidabrinių, bronzinių, molinių, metalinių, medinių, stiklinių ar net šiaudinių kačių.
Tamaliūnų kolekcija per metus padidėja maždaug 600–800 kačių. Maždaug 90 proc. kačių parkeliauja būtent iš Anglijos.
„Laiko šiam pomėgiui skiriu labai daug, tačiau man tai patinka. Matau, kad tai patinka ir mano vyrui. Galbūt ne visi tai supranta ar palaiko, tačiau, manau, jog žmogus turi turėti tikslą ar pomėgį, kur galėtų save realizuoti“, – šypsojosi pašnekovė.
Ji apgailestavo, kad šiuo metu didžioji jos eksponatų dalis tiesiog sukrauta dėžėse. Būtent dėl to I. Tamaliūnienė kol kas nesiryžta kreiptis į rekordų knygos sudarinėtojus, nors neabejoja, jog ši jos kolekcija – gausiausia Europoje.
Norint apžiūrėti visas kates vienu metu, reikėtų tam rasti specialias patalpas. Vilkaviškietė neprieštarautų, jog visa jos kolekcija atsidurtų kokiame nors muziejuje, tačiau tai ji vadina utopija. Net ir dabar moteris mielai įsileidžia visus norinčius pamatyti jos eksponatus, juos aprodo, papasakoja. Ne iš vieno žmogaus ji buvo išgirdusi siūlymą surengti parodą, tačiau šiai idėjai ji nepritaria. Anot jos, tai būtų per daug sudėtinga. Juk kiekvieną eksponatą reikėtų supakuoti, išvežti, o pasibaigus parodai vėl atlikti tą patį procesą. Be to, taip vežiojant stiklines ar porcelianines statulėles visada rizikuojama, kad šios suduš.
Į kolekciją neįtraukia
„Šiuo metu turiu vieną svajonę – surasti vaikystėje turėtą dingusią žaislinę katę. Pamenu, jog ją reikėdavo paspausti, ji subirdavo ir vėl atsistodavo. Panašiu principu veikiančių kačių turiu ir dabar, bet šiai jaučiu didelę nostalgiją. Manau, jog ji yra kažkur pas mamą palėpėje, tačiau niekaip neprisiruošiu jos atidžiau paieškoti“, – šypsojosi pašnekovė.
Šiuo metu turiu vieną svajonę – surasti vaikystėje turėtą dingusią žaislinę katę.
Ji tvirtino, jog pirkdama kates puikiai atsimena, kokį eksponatą jau turi savo kolekcijoje, o kokio dar ne. Net jeigu ir kitiems atrodo, kad greta stovi dvi vienodos katės, I.Tamaliūnienė gali aiškiai parodyti jų skirtumus: skiriasi akių spalva, uodegos forma ar pan.
Tiesa, kartais ir jai tenka apsigauti ir į namus parsivežti tokias skulptūrėles, kokios jau yra kolekcijoje. Tuomet jos paprasčiausiai dedamos į atskiras dėžes, neaprašomos ir į bendrą kolekcijos skaičių nėra įtraukiamos. Tokių eksponatų vilkaviškietės namuose yra apie 200.
Negaili nieko
I.Tamaliūnienė aistrą jaučia ne tik dirbtinėms katėms, tačiau ir gyvoms. Jos namuose šiuo metu gyvena trys katės ir šuo. Įdomu tai, kad visi gyvūnai – priglausti iš gatvės. Moteris tvirtino, jog gyvūnams ji galėtų atiduoti viską, o per mėnesį jų maistui ir priežiūrai išleidžia daugiau nei žmonėms.
„Mūsų visa šeima tokia. Maistą perkame tik veterinarijos vaistinėse. Jei reikia, pas veterinarus važiuojame tik į vieną iš Marijampolės klinikų, kurios specialistais labai pasitikime. Kai gyvūnai suserga, būna labai skaudu, tad norime kiek galėdami tam užbėgti už akių“, – tvirtino vilkaviškietė.
Moteris save realizuoja ne vien prižiūrėdama gyvūnus bei gausindama kačių kolekciją. Ji nuo mažens rašo eiles. Šiandien ji yra parašiusi 15 knygučių eilėraščių, o kiekvienoje iš jų – po daugiau nei 60 kūrinių. Kūrybinių minčių jai niekada netrūko. Net dirbdama namuose, tvarkydama aplinką ar ką nors kitą veikdama ji nuolat mintyse dėlioja eiliuotus tekstus.
Ji taip pat nemažai laiko praleidžia megzdama. Vilkaviškietė dažniausiai mezga žaislus arba įvairius drabužius.
