Noras yra geras, ir keista, kad žmonės jo truputį gėdijasi ir tik patys drąsiausi drįsta apie jį prasitarti garsiai ir viešai. Visi sužiūra į tokį žmogų, kaip tai nutiko mano draugei. Ji, tris vaikus išauginusi, mokslų daktaro laipsnį turinti moteris, ėmėsi individualios veiklos ir viename iš susitikimų, kuriuose kalbama apie tai, kaip siekti tikslų, ištarė, kad dabar nori uždirbti pinigų. Visa grupė atsisuko į ją, nes kitų tikslai buvo gal kilnesni, gal didesni...
Niekas nesiginčys: padaryti atradimą, tapti geriausiam savo srityje ar būti tobula mama – rimta gyvenimo užduotis. Tik štai uždirbti ir gerai valdyti pinigus – taip pat nemenkas darbas. Nemenkas jis abiejose srityse – tiek pajamų, kai jas reikia uždirbti, tiek išlaidų, kai jas reikia sumaniai, įžvalgiai išleisti ir investuoti. Kad pinigų valdymas yra didelė atsakomybė, byloja ir loterijų laimėtojų istorijos. Nepatyrusių, nepasiruošusių žmonių namus pinigai palieka taip pat lengvai, kaip ir aplanko. Anot vieno nekilnojamojo turto projektų plėtotojo, didelės įmonės vadovo, geru verslininku, investuotoju pelnytai gali vadintis tik tada, kai savo sėkmę, teisingus sprendimus sugebi pakartoti vėl ir vėl. Laimėta loterija, vienas sėkmingas sandoris, viena sėkminga investicija – kaip toji pirma kregždė – dar ne pavasaris ir ne turtingo gyvenimo garantija.
Kai kas mano, kad pinigai – tai sėkmė, dovana, lyg kokia pagautė, kuri yra atsieta nuo ilgalaikių pastangų ar įgūdžių. Iš tikro, gal tik loterijoje lemia atsitiktinumas – žinome, kokia maža laimėjimo tikimybė. Pinigų turėjimas – tai ne pagautė, o įgūdis, panašus į kitus gyvenimo įgūdžius, tokius kaip bendravimas, bendradarbiavimas su komanda, sprendimų priėmimas. Vieni, atrodytų, jau gimsta jų turėdami, o kiti turi pasistengti, kad įgytų.
Taupyti išmokstama anksčiau, nei uždirbti – štai kodėl šis pinigų valdymo įgūdis yra pamatinis.
Pinigų pasaulyje yra keli svarbūs įgūdžiai, be kurių – nė iš vietos:
Pirmasis – taupymas. Žmogus turi mokėti taupyti, atidėti vartojimą, išsitekti su ta pinigų suma, kuri tuo metu jam yra prieinama. Šis įgūdis turi susiformuoti anksti, juk būtent to mokome savo vaikus, duodami jiems arbatpinigių ir leisdami valdyti nedideles sumas, kurių jie dar net neuždirbo. Taupyti išmokstama anksčiau, nei uždirbti – štai kodėl šis pinigų valdymo įgūdis yra pamatinis. Žinoma, tai nereiškia, kad visą gyvenimą reikia pirkti pačias pigiausias kojines, bet kas nesuvaldo mažų pinigų, tikrai nesuvaldys didelių.
Antras įgūdis – kantrybė. Jis susijęs ir su pajamų uždirbimu, ir su darbštumu. Kantrybės įgūdis reiškia, kad reikia laiko, kol pastangos duos rezultatą, o visą tą laiką teks labai intensyviai dirbti. Tikslaus tarpsnio, kiek yra protinga judėti pasirinkta kryptimi, nenustatyta. Paprastai manoma, kad jei dvejus metus intensyviai plėtojama veikla niekaip neįsivažiuoja, norėdamas suprasti, ar esi teisingame kelyje, turi ką nors keisti iš esmės. Blaškytis tikintis, kad sėkmė ateis po pusės metų, – nerealu. Kantrus darbštumas – bene sunkiausia dorybė, jos dažniausiai išsigąstama.
Trečias įgūdis yra rizikavimas. Tai reiškia, kad reikia nebijoti žengti į nepažįstamas teritorijas. Aišku, su pirmaisiais dviem įgūdžiais kišenėje, o ne plikam į dilgėles. Įgūdis rizikuoti ugdomas palaipsniui nuo jaunumės ir tada jis tampa „saugiai rizikingas“. Jei patirties rizikuojant nedaug, specialistai pataria treniruotis su nedidelėmis sumomis arba, pavyzdžiui, pokyčiais – keisti pradžioje tik darbovietę, o ne visą gyvenimą.
Atliepiant į norą žmonėms būti turtingiems, parašyta labai daug knygų, kaip tai padaryti. Perskaičius bent 2–3 knygas gali nusvirti rankos, nes atrodo: turi būti kone tobulybė, kad pagaliau įgyvendintum šį siekį. Bet juk taip nėra. Turtingi tampa tokie pat netobuli žmonės, ir ne vien lydimi sėkmės, tačiau visada – turintys taupymo, kantrybės ir rizikavimo įgūdžių.
