Gyvenime įsipareigojimų randasi už kiekvieno kampo, ir jei tokių įsipareigojimų daugiau nei pajamų ir santaupų, žmogus tampa skolingas.
Rūpesčiais dalytis vieni linkę daugiau, kiti – mažiau. Ir kokia didelė pagunda kartais „nenešti darbinių rūpesčių į namus“, tai netgi laikoma geru tonu. Taip į namus kartais neparnešamos ir visai šeimai svarbios problemos, pavyzdžiui, kad paimtas greitasis kreditas. Atrodė, kad problemos neliko, kai banko išduodamiems kreditams buvo uždėtas apynasris. Įkeičiant turtą reikalaujama sutuoktinių sutikimo, ne taip lengva parduoti vienintelį šeimos gyvenamąjį būstą, jei yra nepilnamečių vaikų. Nieko panašaus – gyvenime įsipareigojimų randasi už kiekvieno kampo, ir jei tokių įsipareigojimų daugiau nei pajamų ir santaupų, žmogus tampa skolingas.
Pavyzdžiui, kartu gyvenantys asmenys dažnai pasiskirsto pareigomis ir už butą moka kuris nors vienas. O jei jis nemoka? Jei susikaupia reikšmingos nesumokėtos sumos? Ai, nesvarbu, koks nors „namų ūkis“ palauks mokėjimo už išvežtas šiukšles? Kokia nors „energija“ palauks mokėjimo už pateiktą šilumą ir karštą vandenį? Taip, kažkiek palauks, bet ir jų kantrybė nebegalinė. Ir taip vieną dieną pašto dėžutėje pradės rastis gąsdinančių laiškų iš skolų išieškotojų ar net antstolių.
Jei tokios skolos – ne didelei bendrovei, bet mažai namų savininkų bendrijai, kur kaimynai turi dengti nemokančių kaimynų sąskaitas? Vieną dieną su nieko nenutuokiančiu partneriu šalčiau pasisveikins tik bendrijos vadovas, bet po kurio laiko į jį pradės šnairuoti kone visi kaimynai. Jie nežino, kad tas kitas šeimos narys nieko nežino, o pastarasis nebežino ir nebesupranta, kodėl kaimynai taip keistai elgiasi.
O jei paskola iš verslo partnerio? Jis buvo draugas, bendrauta šeimomis – ir štai nei iš šio, nei iš to susitikimai vis retėja, šąla. Kažkas už kažką garantavo, kažkas už kažką sumokėjo, kažkas kažką pažadėjo ir netesėjo, bet visa ši informacija – tik vieno šeimos nario galvoje? Savo bėdomis jis nesidalija greičiausiai vedamas kuo geriausių ketinimų: gal viskas laikina, išsispręs, tas antrasis niekuo negali padėti – kam nervinti. Dažnai taip ir būna, tačiau – ne visada.
O ylos jau tokios – jos išlenda iš maišų, tik laiko klausimas, kada tai nutiks. O dar tas visagalis internetas! Ir visos prieš vėluojančius atsiskaityti nukreiptos platformos (geros jos ir reikalingos). Kuo toliau, tuo daugiau žmonių sužino apie didesnes ar net ir mažesnes finansines nuodėmes, kol galiausiai sužino ir šeimos nariai. Apmaudžiausia, kad tie, kurie buvo saugomi nuo tokios informacijos, ją išgirsta vėliausiai, kai reikalai būna stipriai įsibėgėję.
Ir kas tada? Na, turbūt mažiausiai norisi padėkoti. Spontaniška reakcija: kodėl man nieko nesakei? Nes neklausei – tikriausiai būtų labiausiai nevykęs atsakymas. Nesidomėjai? Turbūt. Ką nors nujautei? Irgi taip. Tačiau koks saldus kartais būna nežinojimas! Ne tik finansų srityje, bet ir kitose žmonės moka blokuoti neigiamą informaciją, nors kai kada ji tiesiog bado akis. Ignoravimo akiniai būna tokie dideli, tokie rožiniai, kad net akivaizdžios užuominos nustumiamos į giliausius neigimo kampelius. Šiek tiek akiniai netgi praverčia – ypač tiems, kurie iš musės moka padaryti dramblį. Tik štai niekas iš šono, joks okulistas, čia nereguliuoja dioptrijų – tik tu pats.
Kaip ir tas, kuris nutyli, – jis irgi renkasi. Argi norėtum susieti gyvenimą su žmogumi, kuris verkia dėl kiekvienos iškilusios problemos, dėl kiekvienos finansinės netekties ar padidėjusių išlaidų ir kuris net skruzdės dydžio problemą jau dalija perpus? Va ir šokamas pabaigoje toks finansinis šokis, kuriame veda nebūtinai vyras, nebūtinai didesnę finansinę pareigą atliekantis partneris. Kartais lemtingas ir to, kito, pasirinkimas – žinoti, nenusišalinti (bent jau domėtis). Arba laukti, kol praneš, ir geriau tai tebūna ne koks žmogus iš šalies.
