Įsitikinimą, kad geras daiktas privalo būti brangus, jau išstūmė kainos ir kokybės santykio supratimas. Geras daiktas nebūtinai turi būti pats brangiausias – gana gerą kokybę jau galima gauti už padorią kainą. Šį požiūrį pakeitė japonų gamintojai dar praėjusio amžiaus pabaigoje, 1980–1990 m. Jie taip sutelkė dėmesį į gaminamos produkcijos kokybės gerinimą, kad, pavyzdžiui, defektų ir broko skaičių sumažino tūkstančius kartų! Svarbiausia, jiems neprireikė papildomų sąnaudų ir kelti kainų, kad uždirbtų japonų automobiliams, televizoriams ir kitoms prekėms patikimų reputaciją. Šis procesas vis dar neturi pabaigos: kuo daugiau dėmesio skiriama kokybei, tuo pigiau ir efektyviau dirbama. „Pigu“ virto ir „gerai“!
Jaunoji karta jau nebeprisimena tokių dar visai netolimų laikų, kai buvo teikiama... nubėgusios pėdkelnių akies surinkimo paslauga.
Dabar įsivaizduokime, kaip gerėjanti prekių kokybė ir ne auganti, o net ir mažėjanti jų kaina keičia daiktų, paslaugų ir profesijų pasaulius. Močiučių laikais batai buvo kone viso gyvenimo pirkinys ir sugebančių tuos batus taisyti (pakalti, susiūti, pakeisti užtrauktuką) buvo ant kiekvieno kampo. Šiandien avalynės meistrų yra, bet jų nepalyginamai mažiau. O štai kokio skėčio ar rankinuko niekas net nemėgina „remontuoti“, nes naujas pirkinys bus kokybiškesnis ir madingesnis, be to, pataisyti senąjį gali kainuoti brangiau. Jaunoji karta jau nebeprisimena tokių dar visai netolimų laikų, kai buvo teikiama... nubėgusios pėdkelnių akies surinkimo paslauga.
Nors batsiuvio profesija ima atrodyti egzotiška, panašių tendencijų apstu absoliučioje daugumoje sričių. Štai Lietuvoje pasigirsta skundų, kad įvedus eurą itin pabrango cheminis drabužių valymas. Ir, tikrai, šių paslaugų brangimas yra akivaizdus, bet jis tik prikišamai rodo visai netolimą ateitį, kai naują drabužį įsigyti bus ekonomiškiau. Jei kas ir kreipsis į valyklą, tai tik dėl išskirtinių, brangių, vardinių daiktų valymo.
Ką čia drabužiai, kiekvieno namuose rastume sugedusių telefonų, net ir išmaniųjų, kurių savininkai nebetaisė, nes naujas telefonas – tai geresnis kainos ir kokybės santykis. Ir ne tik telefonas, bet jau ir dauguma buitinės technikos. Kuo senesnė technika, tuo brangiau ją taisyti. Niekas nebegamina atsarginių detalių, nes tai neracionalu. Įsivaizduokite, kiek tokių detalių reikėtų laikyti, saugoti gamintojui, kai prekių asortimentas keičiasi kone kasmet. Įranga pritaikyta naujiems dalykams gaminti, visas dėmesys skiriamas inovacijoms, o ne atsargoms sandėlyje kaupti.
Automobilių padangų restauravimas keliauja į istorijos sąvartyną. Įsigijusieji naują automobilį žino, kad į autoservisą pirmuosius kelerius metus važiuos tik keisti perdegusių lempučių. O kai ateis laikas kapitaliniam remontui, vėl prabils kainos ir kokybės prievaizdas, kuris lenks, kad naujesnis automobilis labiau vertas papildomų išlaidų. Senieji daiktai su didele nuolaida arba net nemokamai keliauja pas tuos, kurių perkamoji galia vis dar nepakankama. Iš čia visas „second hand“ verslas, kurio geografija labai stipriai susijusi su ekonomikos, t. y. pajamų, lygiu.
Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse akivaizdi tendencija – technika keičia žmones. Automatinės degalinės išstūmė degalinių darbuotojus, savitarnos kasos keičia kasininkus, robotai – darbuotojus prie konvejerių, „LinkedIn“ padeda apsieiti be įdarbinimo agentūrų, elektroninė prekyba – be salės darbuotojų, savitarpio skolinimo platformos – be bankininkų, „Airbnb“ – be viešbučių ir jų tarnautojų, „Uber“ – be taksistų, „TripAdvisor“ – be kelionių agentų. Naujienų agentūros BBC puslapyje net galite pasitikrinti, kokia tikimybė, kad per kitus 20 metų jūsų profesiją pakeis automatai.
Prekių, paslaugų, profesijų kaita – ne nauja ir ne stebinanti, todėl neturėtų gąsdinti. Mat žmogaus darbas yra pats ribočiausias iš visų išteklių. Tai jis lemia, kiek ir kaip bus įdarbinti visi kiti ištekliai. Aišku viena: į naujus keisime ne tik savo daiktus, bet ir profesijas.
