Nagrinėjant taupymo ypatumus paaiškėjo, kad lietuviai dažniausiai taupo grynaisiais pinigais (45 proc.) ir banko sąskaitoje (43 proc.). Pagrindinis klausimas, kurį užduoda taupyti apsisprendę žmonės, – kurią valiutą pasirinkti?
Eurus, JAV dolerius, Didžiosios Britanijos svarus sterlingų, Šveicarijos frankus? Gal rinktis retesnes valiutas, pavyzdžiui, Norvegijos kronas ar Kinijos juanius, o gal net nevalstybines, dar vadinamas kryptovaliutomis, tokias kaip bitkoinai?
Kai Lietuvoje dar nebuvo lito, o Europos Sąjunga neturėjo euro, nuo nuvertėjančių rublių, talonų, vagnorėlių lietuviai slėpėsi dolerio, kiek rečiau – stiprios Vokietijos markės glėbyje.
Pirmasis rimtas sukrėtimas pasirinkusius JAV dolerio užuovėją ištiko 2002 metais, kai litas buvo susietas su euru. Nuo 1994 metų balandžio mėnesio beveik aštuonerius metus lygiai 4 litus kainavęs doleris paskui šio lygio nebepasiekė, visą savo smukimo euro atžvilgiu laikotarpį nusavindamas iš taupytojų JAV doleriais vis daugiau ir daugiau centų.
Ir žmonės pradėjo taupyti eurais. Labai skųstis negalėjo gerą dešimtmetį, nes euras, retkarčiais nestipriai pasigalynėdamas su JAV doleriu, laikė savo tvirtos valiutos pozicijas, o štai prieš metus taupytojus eurais gana smarkiai išgąsdino. JAV doleris šovė į viršų taip, kad jau buvo prognozių, jog laukia istorinis įvykis, kai 1 euras taps lygus 1 doleriui.
Kas gi vyksta su tomis valiutomis, gana vaizdingai paaiškino vienas mano pažįstamas ekonomistas. Šios dvi valiutos lyg du nelaimingi įsimylėjėliai, lyg Romeo ir Džuljeta, nušokę nuo dangoraižio, krinta žemyn. Tai vienas, tai kitas greičiau artėja žemės link. Ir tą jųdviejų kritimą galima pamatyti kitų prekių, ypač žaliavų, ilguoju laikotarpiu kylančiose kainose.
O kaip Šveicarijos frankas, ilgą laiką buvęs visų taupytojų užuovėja? Liūdna konstatuoti, tačiau net jis po pastarosios krizės susimovė. Kai euras pigo, Šveicarijos frankas laikė pozicijas stiprėdamas euro atžvilgiu, bet Šveicarijos nacionalinis bankas pasidavė eksportuotojų spaudimui ir... 2011 metais susiejo franką su silpnesniu ir silpnėjančiu euru. Ir tada krito Šveicarijos frankas drauge su kitais dviem įsimylėjėliais nuo dangoraižio, kol atsitokėjo, kad gal jau gana.
Pernai sausio 15 dieną Šveicarijos frankas atsisiejo nuo euro ir šovė aukštyn. Bet sugadintą reputaciją atkurti sunku. Šveicarijos centrinis bankas kartą jau nuėjo obuoliauti su prasta kompanija – kur garantijos, kad ir vėl nesusigundys?
Visų šiuolaikinių valiutų yda ta, kad jos yra ne rinkos, o žmonių iš centrinių bankų rankose. Nuspręs šie žmonės, kad reikia pigesnių pinigų, – ir jų bus. Nuspręs, kad reikia brangesnių pinigų, – bus ir jų.
Visų šiuolaikinių valiutų yda ta, kad jos yra ne rinkos, o žmonių iš centrinių bankų rankose. Nuspręs šie žmonės, kad reikia pigesnių pinigų, – ir jų bus. Nuspręs, kad reikia brangesnių pinigų, – bus ir jų. Su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis investuojantiems, taupantiems, perkantiems ir parduodantiems. O jei dar įvertintume, kad žmonės yra tik žmonės, jiems būdinga klysti... Valstybinių pinigų srityje klaidos žymiai brangesnės, nes žmonės jais vis dar itin pasitiki, o ir ne visada turi, iš ko pasirinkti.
Situacija kebli, bet juk žmonės paprastai randa visokių išeičių iš įvairių keblių situacijų. Kokią išeitį rado bėgdami nuo tokių pinigų, kurie paklūsta valdininko – ne rinkos verdiktui? Na, jie, žinoma, pabėgo į realias vertes: nekilnojamąjį turtą, akcijas, antikvarinius dalykus ir pan. Bet šie daiktai nėra likvidūs, dalūs, jais negalima atsiskaityti.
Ir štai – voila! Sprendimas. Rinkoje atsirado nevalstybinių pinigų – virtualiųjų valiutų. Pasaulyje jų jau skaičiuojama šimtais, o mums geriausiai žinomas yra bitkoinas. Decentralizuotas, riboto kiekio, nematerialus, dalus, gaminamas ne kokio centrinio banko, o paskirų žmonių, virtualus „kažkas“, o realiai – niekas, tik pasitikėjimas, brangsta visų valiutų atžvilgiu. Europos Sąjunga jau pripažino bitkoinus kaip privačius pinigus. Apie tai, kad naujieji pinigai sukurti visiškai naujos – privačios tarpusavio pasitikėjimo – platformos pagrindu, tokios, kuri ateity gali pakeisti ir daugelį kitų įprastų institutų, kaip turto registrai, rašo įtakingasis „The Economist“.
Taupantiems svarbiausia yra tai, kad būtų galima rinktis iš kuo daugiau alternatyvų, kad naujos atsiradusios alternatyvos, tokios kaip bitkoinai, nebūtų diskriminuojamos, pavyzdžiui, jas apmokestinant. Ir, žinoma, svarbiausia – kad būtų ką taupyti.
