Nežinau, ar kada minėjote kovo 20-ąją, bet yra tokia Tarptautinė laimės diena. Jos proga paskelbiamas laimės, arba teigiamų potyrių, indeksas, kuriuo mėginama apčiuopti tai, kas neįskaičiuota į algas ir pelną (ekonomistai sakytų – BVP). Mūsų žmonės nesijaučia laimingi – Lietuva yra 7-a nuo galo tarp 143 valstybių. Ekonominės gerovės palyginimuose ji gerokai aukščiau. Laimės žiburius skina Lotynų Amerikos šalys, kuriose ekonominiai reikalai klostosi, švelniai tariant, nekaip.
Laimės reikalais ekonomistai susidomėjo ne šiaip sau. Jiems kilo klausimas, ar ekonominė tvarka, kuri nukreipta tik į pajamų didinimą, ir yra pati geriausia. Tyrimų daryta apsčiai. Pavyzdžiui, JAV atliktas tyrimas parodė, kad pinigai turi reikšmingą įtaką laimės pojūčiui, tačiau iki tam tikro lygio. Empiriškai buvo nustatyta, kad kai žmogus pradeda uždirbti 75 tūkst. dolerių per metus, pinigų įtaka jo teigiamiems jausmams tampa kur kas mažesnė. Lietuvoje ši riba, kai kurių ekonomistų skaičiavimais, būtų apie 14 tūkstančių eurų per metus. Pieškime varpo formos kreivę ir neapsiriksime, nagrinėdami daugybę ekonominių klausimų. Šio reiškinio esmė tokia: viskas auga iki tam tikros ribos, pasiekia optimalų tašką, o paskui kreivė leidžiasi žemyn.
Alkanas negali būti dvasingas, nors būtent tokią alternatyvą mums siūlė socializmo kūrėjai!
Abrahamas Maslow sukūrė poreikių hierarchijos teoriją, kuri paaiškino, ko žmogus siekia pirmiausia. Paaiškino, kodėl alkanas sotaus neužjaus. Nes poreikių piramidėje pirmieji – fiziologiniai poreikiai. Tik kai jie patenkinti, papildomų eurų žmonės skirs saugumui, bendruomeniškumui ir saviraiškai. Alkanas negali būti dvasingas, nors būtent tokią alternatyvą mums siūlė socializmo kūrėjai! Ekonomistai šiai piramidei siekia suteikti piniginę išraišką. Maža to, atsiranda siūlymų, kaip turėtų būti koreguojama visa ekonominė ir mokesčių politika, kad būtų didinama ne žmogaus materialinė gerovė, o laimė.
Kadangi ištirta, kad žmogui ne tiek aktualu, kiek JIS turi pajamų, o tai, kiek jis turi pajamų, lyginant su KITAIS, ir kad šis statuso komponentas yra labai svarbus, atsiranda gudruolių, kurie siūlo, pavyzdžiui, progresinius mokesčius. Kas gauna daugiau nei nustatytas optimalus skaičius – iš to paimti mokesčių daugiau, o kas gauna mažiau – tam pridėti įvairiomis nemokamomis paslaugomis, pavyzdžiui, vaikų darželio ar sveikatos apsaugos.
Kartą dalyvavau mokslinėje konferencijoje, kurioje vienas žymus laimės tyrinėtojas ekonomistas skaitė pranešimą. Kadangi pagrindinis klausimas vis dėlto – kaip tą efemerišką laimę objektyviai pamatuoti, profesorius leidosi į elektrodų ir smegenų skenavimo sritį. Viskas įmanoma šiais laikais, anot jo. Į užduotą klausimą, ar klausytojo laimės pojūtis pakito prieš ir po pranešimo, profesorius, deja, neatsakė. Iškalbingai neatsakė. Nes šis pojūtis kinta dažniau, nei jį matuojame. Antra vertus, laki fantazija gali nunešti kažin kur – tereikia nuskenuoti smegenis, kad būtų nustatytas individualus mokesčio tarifas. Ta kryptimi eina laimės ekonomika.
Ar yra kitų krypčių? Žinoma! Leisti žmogui individualiai keliauti A. Maslow piramide aukštyn. Nesakyti: tau jau gana tų antikvarinių automobilių, jau nebenorėk didesnio namo, jau buvai geriausioje saloje Maldyvuose – nuobodu ten antrą kartą... Tas „gana“ yra toks asmeniškas ir nesuvedamas į 14 tūkstančių eurų, kad verta tai palikti kiekvienam rinktis atskirai.
Kas iš to? Iš to ir esame sudaryti – iš skirtumų. Ir jei juos sunaikintų laimės ekonomistai, neliktų paties tyrimo objekto. Žmonėms visgi rūpi pinigai, jie nerūpi tik robotams. Laimė – tikrai ne piniguose, ji – tiesiog pakeliui.
