Moteris versle kaip niekas kitas apauginta stereotipais. Jeigu vadovė – būtinai emocinga, impulsyvi ir rėksnė. Jeigu verslininkė – tai tik „moteriškos, mamiškos“ veiklos, maisto ir grožio kūrėja. Negana to, linkusi mažiau rizikuoti, vadinasi, jos verslas neaugs kaip ant mielių ir ji rečiau gers pergalių šampaną.
Visa tai, kaip suprantate, jau byrantys mitai. Kitąmet vyksiančiuose JAV prezidento rinkimuose šio posto sieks Carly Fiorina, anksčiau vadovavusi visai nemoteriškoms telekomunikacijų įrangos įmonei ir IT milžinei „Hewlett-Packard“. Moterys vadovauja milžiniškiems verslams, pavyzdžiui, „General Motors“, „Oracle“, chemijos gigantei „DuPont“. Žurnalo „Fortune“ sudaromame 500 didžiausių pasaulio bendrovių sąraše moterys vadovės sudaro 5,2 procento. Mažai? Įvairaus plauko kovotojams už lygias teises tai argumentas, bylojantis apie moterų diskriminaciją. Mėgstantiems ne statistiką, o tikrą gyvenimą tai 26 tikrų moterų tikros istorijos, kaip jos pateko į verslo olimpą ir jame sėkmingai sukasi. Ieškantiems įkvėpimo pakaktų net ir vienos.
Moterys nemėgsta rizikos? „Barclays“ bankas Jungtinėje Karalystėje atliko tyrimą ir nustatė, kad 87 procentai moterų verslininkių mielai prisiima riziką, palyginus su 73 procentais vyrų. Tas pats tyrimas nustatė, kad moterys yra apdairesnės nei vyrai ir padėtį vertina atsargiau. Įvardydamos kliūtis augti jos minėdavo vidutiniškai 5, o vyrai – tik 3 priežastis. Na ir, nepaisydamos polinkio rizikuoti, savo verslo klestėjimu besąlygiškai tikėjo 42 procentai moterų. Dar jos nemėgsta būti vadinamos verslininkėmis (nesilygina su Richardu Bransonu) – mieliau prisistato kaip verslo įkūrėjos ir savininkės. Ar ir jums pažįstamas šis drąsos, ypatingo apdairumo ir nepaprasto kuklumo derinys?
Nėra jokių ribų, išskyrus tas, kurias patys sau nusibrėžiame.
Taip jau nutiko, kad tą minutę, kai nulipau nuo lėktuvo trapo Londone, gimė antras Didžiosios Britanijos karališkasis kūdikis – mažoji princesė Charlotte. Pasislėpti nuo šios žinios Londone – niekaip neįmanoma. Princesė dar neturėjo vardo, o jau buvo aptarinėjami jos būsimi apdarai. Ir tai – dar vienas sugriautas stereotipas apie pinigus, kad verslui reikalingas pradinis kapitalas prieinamas tik verslo senbuviams. Ir kad verslo „smėlio dėžė“ uždara naujokams. O juk yra visai kitaip. Seniesiems verslams iššūkį meta ir jaunimas, ir pradedantieji verslininkai, ir moterys. Nėra jokių ribų, išskyrus tas, kurias patys sau nusibrėžiame. Štai net tokios konservatyvios šalies karališkosios šeimos atstovai savo vaikus rengia ne vien pasaulyje garsių ar gilias britiškas šaknis turinčių dizainerių ir mados namų drabužiais. Princesės gimimo proga buvo pakalbinta ir tris vaikiškų drabužių parduotuves turinti Rachel Riley, kurios kurtais drabužiais ne kartą buvo puoštas mažasis princas George’as.
Sutikite, pradėti drabužių verslą visko pertekusiame Londone ir Niujorke – drąsus trisdešimtmetės žingsnis, kurį ji žengė jau prieš du dešimtmečius. Rachel tikina, kad rizikuoti verta: „Save priskiriu prie mėgstančių rizikuoti žmonių. Tačiau ta rizika yra labai gerai apskaičiuota.“ Kitos britų verslininkės žodžiai – apskritai, aukso vertės: „Man keista, kad baigusios mokslus moterys, kurios ir labiau kvalifikuotos, ir geriau organizuotos, ir geba derinti įvairias pareigas, vis dar abejoja galinčios daug ką nuveikti.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Jolanta Pupkevičienė: „Gyvenk taip gerai, kaip gali!“
Lietuva neką skiriasi nuo tolimųjų užjūrių. Viena pažįstama metė darbą banke ir pradėjo savo nemoterišką verslą – nuomoja statybų pastolius. Sekasi puikiai. Moterys verslininkės Lietuvoje (su nedidelėmis išimtimis) – kuklios ir sykiu labai drąsios. „Į minusą per krizę neįbridau, tiesą pasakius, niekada jo neturėjau. Nėra užsakymų – keliuosi į mažesnį biurą“, – pasakoja „galvų medžiokle“ užsiimančios įmonės savininkė ir vadovė, veiklą pradėjusi irgi nuo nulio.
Ir nėra kito kelio pradėti – tik nuo to nulio, prie kurio pridėjus drąsą, apdairumą ir kuklumą iš sulaužytų stereotipų ir gimsta nauji verslai.
