Viskas prasidėjo nuo netikėto impulso
Aušra niekada nelaikė savęs rankdarbių mėgėja – paskutinį kartą siuvinėjo pradinėse klasėse, darbščiųjų rankų būrelyje. Jos darbas taip pat nė iš tolo nesusijęs su kūrybiškumu. Darbe teisėja turi būti pasitempusi ir konkreti, vietos atsipalaidavimui čia tikrai nėra.
Siuvinėjimas maždaug prieš šešerius metus moters gyvenime atsirado visiškai impulsyviai ir netikėtai.
„Kartą užėjau į siūlų parduotuvę ir žiūriu – labai gražūs paveiksliukai. Tiesiog užkliuvo akis, kad gražu. Anksčiau nebuvau į juos atkreipusi dėmesio, todėl pradėjau klausinėti, kas tai yra. Pasirodė, kad tai siuvinėjimo ruošiniai – ant audinio atspaustas tam tikras paveikslas, kurį galima siuvinėti.
Pradėjome kalbėtis su pardavėja – turbūt specialių kursų reikia, kad išmoktum? Ne, sako ji, reikia tik specialių adatų, o siuvinėji kryžiuku, ir tiek, aš jums parodysiu. Pasižiūrėjau – tikrai paprasta. Taip nusipirkau pirmojo savo paveikslo ruošinį“, – su šypsena pasakojo pašnekovė.
Pradėjusi nuo nedidelio paveiksliuko, Aušra „užkibo“ – jai pačiai netikėtai, šis užsiėmimas tiko ir patiko. Dabar ji gali siuvinėti visur – ilgoje kelionėje, žiūrėdama televizorių ir pan. Tereikia turėti reikiamų spalvų siūlų. Jeigu labai norisi, į ruošinių spalvas galima pažvelgti kūrybiškai, jas keisti, o tie, kurie moka piešti, gali ant audinio nusipiešti savo piešinį.
Moteris sutinka – tai didelio kruopštumo reikalaujantis darbas, bet būtent dėl to jis turi atpalaiduojamąjį poveikį.
Labai mėgstu siuvinėti gėles ir didelius paveikslus, kuriuose daug įvairių smulkių detalių.
Didžiausias paveikslas – 140x145 cm dydžio
„Kai aš susikaupiu ties siuvinėju, visos problemos, kurias parsinešu iš darbo, atsitraukia, nes protas užimtas kitkuo – jis turi susitelkti į smulkų piešinį. Man patinka krapštinėtis su tokiais mažais dalykais. Ir manęs visiškai neslegia, kad vieną paveikslą siuvinėju metus ar daugiau. Aš niekur neskubu.
Tiesa, draugo anūkei neseniai išsiuvinėjau vidutinio dydžio šuniuką maždaug per tris savaites. Jeigu būčiau turėjusi daugiau laiko, susikaupčiau ir, manau, jį išsiuvinėčiau per kokias keturias dienas.
Man tai malonumas. Skiriu jam tiek laiko, kiek turiu: vieną dieną – pusantros valandos, kitą dieną – dvi, o kartais – net keturias valandas. Vasarą ir pavasarį, kai geri orai, siuvinėju mažiau. Labai mėgstu siuvinėti gėles ir didelius paveikslus, kuriuose daug įvairių smulkių detalių, ypač kurie atrodo kaip gobelenai, tik labai retai jų gaunu pirkti. Manau, jie ir nukopijuoti nuo senovinių gobelenų“, – dėstė pašnekovė.
Prie didžiausio savo išsiuvinėto paveikslo ji dirbo dvejus metus. Jo dydis – 140x145 cm. Paskutinis senovinio gobeleno tipo paveikslas – taip pat nemažas, 90x120 cm. Jį siuvinėdama Aušra užtruko pusantrų metų. Tiesa, jei būtų turėjusi daugiau laiko, tikina, būtų pabaigusi per metus. O štai „Paskutinė vakarienė“ – 125x65 cm dydžio.
Nors šiuo pomėgiu ji užsiima tik apie šešerius metus, moteris jau turi šiokią tokią darbų kolekciją, kabančią ant jos namų sienų, dar daugiau jų yra išdovanojusi.
Nors tai, kaip sako pati Aušra, brangus pomėgis (didžiausias ruošinys jai kainavo 300 eurų), per visą šį laiką aistra siuvinėjimui nedingo. „Vienu metu buvau pabandžiusi megzti, bet šis užsiėmimas man neprigijo“, – juokėsi pašnekovė.
