Su Kristina susipažinome kiek daugiau kaip prieš metus – tąkart moteris sutiko pasidalyti savo pažinties ir meilės su Ivanu istorija, kuri išties verta knygos. Juodu susipažino dar būdami labai jauni, o dėl meilės Ivanas ne tik pardavė savo mylimus būgnus, kad galėtų įsigyti lėktuvo bilietą ir atskristi pas mylimąją, bet ir gimtąją Argentiną iškeitė į Lietuvą.
Tris atžalas auginanti pora pastaruosius keletą metų dėl sūnaus sveikatos buvo apsigyvenę Ispanijoje, o per karantiną sugrįžo į Lietuvą. Nors abu žavisi senoviniais pastatais, kadaise Šumskų giminei priklausęs 15 arų sklypas su beveik 200 kv. metrų ploto statiniu ir svirnu jų akiratyje atsidūrė netikėtai.
Su Kristina ir Ivanu pasikalbėjome apie tai, kodėl nutarė įsigyti seną, pavojingos būklės statinį, kokių rekonstrukcijos darbų jam reikės, ar ketina išsaugoti autentiką, kokių radinių atrado, pradėję griauti sienas, ką sužinojo apie šį pastatą ir jo istoriją, ar yra gyvų išlikusių tiesioginių turtingos giminės, kuriai priklausė ši sodyba, palikuonių, kaip jaučiasi patys ir kaip į šį sprendimą reagavo artimieji.
– Kaip sumanėte, kad naujieji namai bus ne šviežiai iškeptas daugiabutis ar nuosavas namas, o du šimtmečius skaičiuojanti dvaro sodyba? Ar toks tikslas buvo nuo pradžių – paieškoti tokio tipo statinio, ar sprendimas įvyko netikėtai?
Kristina: Mes visada mėgome rinktis nestandartinius sprendimus, tad įsipareigoti gyventi daugiabutyje ar naujos statybos name buvo ne mums.
Gyvendami Ispanijos pietuose dairydavomės jaunai šeimai netradicinių alternatyvų – buvome beveik priėmę sprendimą įsigyti istorinį akmeninį namą šalies šiaurėje, kalnų apsuptyje, tačiau supratome, kad gyvendami tokiame atokiame kampelyje retai susitiksime su savo artimaisiais ir draugais, juolab klimatas ten labiau priminė lietuviškąjį. Taigi susikrauti lagaminus ir būti arčiau šeimos pandemijos įkarštyje buvo geriausias sprendimas, kurį įvykdėme vos per tris savaites.
Ivanas: Mus visada žavėjo senoviniai pastatai ne tik dėl istorijos puoselėjimo aspekto, atkūrimo meno, bet ir tvarumo vertybės. Lietuvoje yra daugybė apleistų, griūvančių kaimo sodybų ar paveldo objektų, o jaunos kartos, gyvendamos greitu ritmu, renkasi sparčiai augančių daugiabučių ar kotedžų kvartalus, inovatyvumu, bet retai tvarumu pasižyminčius būstus. Kartais klausiu savęs, kaip tie standartiniai kotedžai atrodys po 100–200 metų?
Greitas komfortas ar lengvesnis kelias mūsų niekada neviliojo. Mes išmokome savąją komforto sampratą susikurti esant diskomfortui, tada jis džiugina ilgiau ir kitaip jį vertiname. Nors esame gana jauni, subrendome miestų šurmulį iškeisti į gamtos ramybę ir gyventi lėčiau, nesistengdami spėti į jokius greitaeigius standartų ar madų traukinius. To mokome ir savo vaikus.
– Kur ir kada atradote šią dvaro sodybą?
Ivanas: Dažnai lankydavausi nekilnojamojo turto portaluose, o vieną įsimintiniausių dienų – per mūsų su Kristina 13-ąsias pažinties metines, vienoje tokių svetainių pastebėjau lemtingą skelbimą, įkeltą vos prieš kelias minutes. Jis skambėjo taip: „XIX a. raudonų plytų dvaro sodyba, 30 minučių nuo Vilniaus, 200 metrų iki ežero.“
– Kuo ji jus sužavėjo?
Kristina: Neslėpsiu, pradžioje gana skeptiškai žiūrėjau į skelbimą, bet kitą, lietingą ir šaltą, pavasario dieną, nusprendėme pasivažinėti automobiliu su vaikais, tik kelionės tikslo neturėjome.
Vyras pasiūlė pasmalsauti ir nuvažiuoti prie parduodamo objekto. Ilgai nedvejoję nuvykome be jokių lūkesčių, tik vedami smalsumo, nes net pardavimo kaina pasirodė neadekvati. Be to, negaliu sakyti, kad aktyviai ieškojome būsto.
Atvykę supratome, kad, jei ne mūsų visureigis, nebūtume galėję įveikti apleisto kaimo keliuko, kuris per audrą tapo tikru iššūkiu. Už tankių, brandžių medžių ir krūmynų pamatėme ryškiai raudonų plytų pastatą. Pirmas įspūdis sužavėjo, nors tai tebuvo labai apleistas ir vandalų nuniokotas statinys, išdrįsome palikti automobilį ir nieko nenutuokdami, prisiartinome prie būsimų namų.
Ivanas: Patekome į vidų – sunku nebuvo, nes nėra nei durų, nei langų, naiviai juokavome, kur galėtų būti virtuvė, svetainė, kaip gražiai būtų galima atkurti autentiškas krosnis, pajutome jaukumą ir saugumo jausmą, ką retai patirsi užėjęs į pavojingos būklės, nežinomos priešistorės pastatą, kai lauke – audra!
Per porą mėnesių čia apsilankėme dar tris kartus. Kol vyko įtemptos derybos su pardavėju, pasamdėme statybų inžinierių komandą, kurie detaliai įvertino objekto būklę ir padėjo priimti sprendimą.
– Akivaizdu – teigiamą. Trumpai papasakokite šio statinio istoriją, kada ir kam jis priklausė?
Kristina: Iki šiol labai aktyviai ieškome informacijos apie dvaro sodybos istoriją, kol kas pavyko sužinoti, kad iki 1850-ųjų sklypo ribose veikė plytinė, kurią įkūrė turtinga lenkų kilmės Šumskų giminė. Plytos buvo tiekiamos Kauno ir Vilniaus senamiesčių statyboms, vėliau iš tų pačių plytų jie ir sau pasistatė namus.
Pastatas liudijo karą ir perversmus, o prieš tremties į Sibirą laikotarpį namo šeimininkai savo anūkams ir kaimynų vaikams įkūrė namų mokyklą. Vėliau buvo priversti sprukti į Lenkiją, kad išvengtų tremtinių likimo. Po kurio laiko trumpam sugrįžo, tačiau jau buvo netekę teisės į savo giminės turtą dėl užsienio pilietybės, mokykla jau priklausė valstybei ir sėkmingai veikė toliau.
Pastatas liudijo karą ir perversmus, o prieš tremties į Sibirą laikotarpį namo šeimininkai savo anūkams ir kaimynų vaikams įkūrė namų mokyklą.
Mums žinoma, kad tikrieji šios dvaro sodybos savininkai – Tadas ir Janina Šumskai – dar gyvi, jiems yra per 90 metų ir yra parašę giminės memuarus, todėl labai norime spėti susitikti su jais ir duoti pažadą pratęsti istoriją bei prisidėti prie memuarų knygos išleidimo Lietuvoje.
Pradinė mokykla nustojo veikusi kiek daugiau kaip prieš 30 metų, pastatas toliau priklausė valstybei, bet ji juo nesirūpino, kol galiausiai jį buvo nuspręsta parduoti viešajame aukcione – taip statinys atiteko žmogui, iš kurio jį nupirkome. Jo tikslas ir buvo perparduoti, planų sodybą renovuoti neturėjo. Tiesa, šis pastatas nėra ir niekada nebuvo įtrauktas į paveldo sąrašus.
– Kokių renovacijos darbų prireiks šiam statiniui?
Ivanas: Dažnai juokaujame, kad nusipirkome tik namo sienas – praktiškai viskas yra sudėtingos būklės ir pareikalaus daug darbo, investicijų ir laiko. Pradedant namo stogu, kuris daug metų buvo kiauras, dėl to reikės keisti tiek jį, tiek tvarkyti aukštų perdangas, pažeistas drėgmės. Čia nėra nei elektros, nei vandens, ką jau kalbėti apie nuotekas ar kitus esminius dalykus.
Vis dar sprendžiame apšiltinimo dilemą, nes sienų storis yra 73 cm be jokių oro tarpų, yra dalis neoriginalių langų ertmių, kita dalis užmūryta. Yra du vėlesnio laikotarpio priestatai, prijungti prie pagrindinio namo, juos planuojame griauti, nes plytos nepalyginamai prastesnės būklės nei pagrindinio pastato, skaičiuojančio antrą šimtmetį. Renovacijos plano sąrašas sparčiai pildosi, žinome, kad mūsų laukia ir daug netikėtų „staigmenų“.
– Ar jau esate numatę, kaip viską darysite, ar planuojate išsaugoti statinio autentiką?
Kristina: Savaime aišku, kad fasadas liks toks, koks yra. Dar labai norime atkurti bent vieną autentišką dvarišką krosnį iš keturių, kurios geba apšiltinti vidines sienas. Nors šis metodas naujos kartos renovacijų specialistams yra tikras iššūkis, stengsimės surasti auksarankį, kuris gebės šį iššūkį įveikti.
Kalbant apie stogą, čia ir prasideda mūsų idėjos – ieškome alternatyvos stogą visiškai dengti tik saulės energijos kolektoriais, įsidiegti vandens perdirbimo sistemą. Name planuojame įrengti 3 ar 4 miegamuosius, darbo / mokslo erdvę, svetainę su valgomuoju ir virtuve, du vonios kambarius ir pagalbines patalpas.
Dar yra ūkinis pastatas, dėl kurio paskirties niekaip neapsisprendžiame, jis per karą buvo pažeistas sprogstančios bombos, taip pat reikalauja renovacijos, tačiau jo likimą išspręs laikas – galbūt ateityje ten įrengsime svečių namelį.
Ivanas: Šiuo metu tiesiog gyvename renovacijos temomis, daug domimės ir mokomės, mums tai yra visiškai nauja sfera, bet tuo pačiu labai įdomi užduotis kuriant projektą, kuriame bandysime suderinti praeities istoriją ir aplinkai draugišką ateities viziją. Labai tikimės, kad projektas pavyks.
– Ar gerai suprantu, kad kol kas būsimuosiuose šeimos namuose darbuojasi tik Ivanas? Kiek patys planuojate padaryti savo jėgomis ir kokiems darbams samdysite meistrus?
Kristina: Kol kas niekur neskubame. Norime prisijaukinti namą, pažinti kiekvieną jo linkį, o ne iš karto perduoti į profesionalų rankas.
Pirma užduotis buvo išlaisvinti pastatą iš tankios augalijos, kad jis galėtų „kvėpuoti“. Buvo sunkiai įmanoma apeiti aplink namą, ypač, kai vasarą visi lapuočiai užklojo ne tik jį, bet praktiškai visą sklypą. Kartą atvažiavę tik sužydėjus medžiams neradome savo pirkinio (juokiasi). Dabar pastato plytų raudonis tiesiog šviečia iš tolo. Specialistus planuojame samdyti kitais metais, tačiau ir patys ketiname aktyviai dalyvauti procese.
Ivanas: Dabar ganėtinai nepalankus metas statyboms / renovacijos darbams, meistrus rasti – taip pat nemenkas iššūkis. Todėl pirminių darbų imamės patys, dviese, savo rankomis. Užsiimame griovimo darbais, net ir skylę stoge užlopėme patys – mums tai produktyvus laikas dviese, kol močiutė prižiūri vaikus, kupinas emocijų ir malonaus nuovargio, kurį vainikuoja greitai besikeičiantis vaizdas ir ryškėjanti vizija.
Savo projekto nuotykiais ir visu procesu dalijamės socialiniuose tinkluose – pastebime, kiek bendraminčių palaiko šią „beprotybę“ – skirtingai nei bankai, savivaldybės ar kitos institucijos. Manau, jei iš pastarųjų būtų galima sulaukti daugiau palaikymo, tokio tipo projektų Lietuvoje ir visoje Europoje būtų kur kas daugiau.
– Kaip manote, kiek visas renovacijos procesas truks ir kada planuojate įsikelti ten gyventi?
Kristina: Labai sunku atsakyti, ruošiamės ilgam ir iššūkių nestingančiam projektui, kuris pareikalaus daug jėgų ir lėšų. Tokio tipo objektai apie paskolą gali tik pasvajoti, o renovacija iš santaupų nėra pats protingiausias sprendimas.
Savo jėgomis imtis visų darbų neturime kompetencijos ir finansinės laisvės eksperimentams, todėl viskas priklausys nuo finansinių galimybių. Niekaip nesiseka loterijose, gal todėl, kad pasisekė meilėje? (juokiasi) Ten gyventi noriu jau dabar! Bet ramiai įkvepiu, iškvepiu ir pasiraitojusi rankoves grįžtu į realybę.
– Jei ne paslaptis, kiek šis pastatas kainavo?
Ivanas: Pirminė pardavimo kaina buvo 47 tūkst. eurų, bet nupirkome pigiau, turėdami svarias pastatą vertinusių specialistų įžvalgas. Pardavėjas taip pat buvo suinteresuotas rasti pirkėjus, kurių tikslas būtų išsaugoti, o ne griauti ir užsiimti istorinių plytų prekyba – o taip neretai pasitaiko.
– Pradėjote po truputį jame tvarkytis, griauti sienas. Ar atradote kokių radinių?
Kristina: Taip, rūsyje radome knygų, laikraščių atplaišų, sąsiuvinių. Sienose tarp plytų atkrapštėme matematikos sąsiuvinių – 1973 m. namų darbų, jie buvo įmūryti, tikriausiai buvo naudojami kamšant plyšelius. Radome labai surūdijusias lenkiškas žirkles, kažkur XX a. vidurio. Ardydami grindinio plytas pastebėjome kelias sagas, pasimetusius stalo įrankius.
Radinius planuojame išsaugoti ir įsirėminti, taip suteikdami jiems vertę – gal išeis mažas muziejus (šypsosi).
– Iš nuotraukų matyti, kad aplink sodybą – daug gamtos, netoliese tyvuliuoja ežeras, o kas dar ten išlikę, ar yra kaimynų?
Kristina: Aplink yra kelios medinės trobos – vienoje jų gyveno mokytoja (neseniai išėjo anapilin), liko jos vaikai, kurie atvažiuoja vasaroti. Kituose nameliuose taip pat vasaroja buvusių namelių šeimininkų vaikai, anūkai. Tik vienoje troboje nuolat gyvena šeima. Jie visi ne tik lankė čia veikusią mokyklą, bet ir atšventė vestuves.
Pradėjus tvarkyti dokumentus iš poros valstybinių įstaigų sulaukiau liūdinančio patarimo pastatą griauti.
Netoliese yra kapinaitės, iš toli matyti raudonų plytų koplytėlė, statyta to paties savininko. Ten palaidota daug Šumskų, buvome aplankyti kapų – tai dar labiau paskatino domėtis giliau ir puoselėti istoriją.
Susipažinome su visais kaimynais. Jie su didele nostalgija žvelgdavo į mokyklos pusę, sakė, kad buvo nepaaiškinamai skaudu matyti, kaip pastatas buvo niokojamas vandalų, o norinčių pirkti buvo daug. Dėl neaiškios priežasties valstybė pastato niekam nepardavė net 30 metų, o galiausiai per aukcioną perleido net be paveldo statuso.
– Kaip patys su vyru jaučiatės priėmę tokį sprendimą? Kaip į tai reagavo artimieji?
Kristina: Esame pilni entuziazmo, jaučiame didelį įsipareigojimą suteikti dvaro sodybai geresnį gyvenimą, nei buvo iki šiol, pradedame patirti ir stresines situacijas, kurios yra neišvengiamos tokiuose projektuose.
Tačiau laikomės ir dar vieno tikslo – įkvėpti jaunas šeimas kurti bendruomenes kaimo vietovėse, diegti inovatyvius, aplinkai draugiškus sprendimus, tuo pačiu atkuriant senus, apleistus statinius, taip pat atkreipti ir valstybės dėmesį į tokį poreikį. Ji turėtų būti suinteresuota skatinti emigrantų grįžimą namo, kaimo kultūros plėtrą ir motyvuoti rinktis tvaresnį gyvenimo būdą.
Lietuva pamažu linksniuoja žaliųjų pastatų erą, atsukdama nugarą opesnei – apleistų pastatų problemai. Pradėjus tvarkyti dokumentus iš poros valstybinių įstaigų sulaukiau liūdinančio patarimo pastatą griauti. Pastebiu tam tikras spragas, kurios ir gali būti daugybės apleistų sodybų Lietuvoje priežastis. Labai norėčiau šią konservatorišką stigmą išjudinti viešumu.
Nuolat girdime: „Oi, daug darbo, daug pinigų, geriau nusipirkit ką nors normalaus.“
Ivanas: Jaučiamės kaip mokyklos savininkai! (juokiasi) Nes būtent tokia dabar yra namo paskirtis. Puikiai suprantame, kad tokie projektai priimtini ne visiems, kaip ir tos pačios vertybės. Net artimųjų ir draugų nuomonės išsiskyrė, tikrai ne iš visų sulaukėme supratimo ir palaikymo. Nuolat girdime: „Oi, daug darbo, daug pinigų, geriau nusipirkit ką nors normalaus.“
Bet mes tai puikiai suprantame ir sprendimą priėmėme sąmoningai įvertinę visas rizikas, minusus ir „o jeigu“. Tiesiog tikime, kad stiprus šeimos ryšys ir komandinis darbas, neišblėstantis entuziazmas ir tikslas bei vizija mums padės įgyvendinti šį projektą, kuriuo didžiuosis provaikaičiai. O jei ir ne – tokia likimo valia, bent jau būsime pabandę dar kartą atsiplėšti nuo standartų.
– Ačiū jums už pokalbį, linkiu didžiausios sėkmės ir ištvermės!
