Tikslas buvo susitvarkyti malkinę
Paklausta, ar mėgsta užsiimti tokiais dalykais – ką nors sukonstruoti, atnaujinti senus daiktus, Kristina sakė, kad prieš penkerius metus yra pagaminusi lėlių namelį, o žaidimų namelis dukroms gimė labai netikėtai.
„Prieš metus su šeima iš Amerikos grįžome gyventi į Suomiją. Apsigyvenome giminei priklausančiame vasarnamyje miške prie ežero. Prie vasarnamio stovi didžiulė malkinė, į kurią daug metų buvo dedama viskas, kas atliko nuo vasarnamio statybų, vyro tėvų namo remontų. Pamenu, kai atvažiuodavome čia atostogų, galvodavau, kiek čia visko prikaupta, kiek vietos užima. Galiausiai tų daiktų prisikaupė tiek, kad nebeliko vietos malkoms, – juokdamasi pasakojo Kristina.
Pasižiūrėjome su vyru, sakėme, palauksime pavasario, kai atšils, pagražės orai, ir tempsime viską lauk, išvalysime, išvešime į sąvartyną, kas jau tikrai netinkama, medienos atliekas supjaustysime malkoms. Bet, kai viską išnešėme į lauką, išrūšiavome, mano žvilgsnis užkliuvo už nestandartinių didelių palečių. Standartinės būna 1,2 metro, o ten buvo 1,7 metro.
Pamačiau senus langų rėmus, keletą balkių 4 metrų ilgio, ir sakau vyrui: „Pastatome žaidimų namelį dukroms. Viena paletė – grindys, kita – lubos, sienoms panaudosime balkius. Liks tik apkalti lentutėmis, kurių irgi yra visa krūva. Ir bus puikus namelis mergaitėms žaisti!“
Vyras iš pradžių nelabai susižavėjo šia idėja. Bet kaip tik tuo metu pas anytą išardė seną terasą. Ir vėl visas lentas ir balkius suvežė į malkinę. Paskui jau jis pasižiūrėjo ir sakė: „Tų balkių turime daug, lentų irgi, gerai, statome.“ Taip ir ėmėmės šio darbo.“
Namelį statė visa šeima
Žaidimų nameliui palečių, kurios labiausiai patraukė Kristinos akį ir paskatino idėją apie namelį, šeima nepanaudojo, vietoj jų sunaudojo balkius, visas lentas, kurias rado malkinėje, taip pat – senus langų rėmus, kurie kadaise priklausė čia stovėjusiai vištidei, namelio stogo dangai panaudojo medžiagas, kurios buvo likusios nuo vasarnamio statybos.
„Ko neužteko, dar ir senelių malkinę bei anytos rūsį apžiūrėjome“, – juokdamasi, kad iš visur susirinko reikiamas medžiagas, pasakojo Kristina ir pridūrė, kad nameliui tereikėjo nusipirkti dažų, vinių, medvarščių ir lentų priekinei sienai, nes jų pritrūko.
Namelį statė visa šeima. Kristina drauge su vyru Henri iš senų terasos balkių sumontavo karkasą, vėliau, kai namelis buvo beveik baigtas, vyras uždengė jam stogą. Visa kita namelyje įrengė pati Kristina su savo dviem dukromis – devynerių Nella ir trejų Milla.
„Čia buvo tokia sąlyga vyrui, kai su juo tariausi dėl namuko statybos, sakiau: „Tu tik man tą pagrindinį rėmą padėk, o daugiau viską pati padarysiu.“
Vyras galėdavo padėti tik vakarais, po darbų. Per savaitgalį mes drauge su juo sukalėme patį namo rėmą, kuris pareikalavo baisiai daug kantrybės, nes tie balkiai seni, išsiklaipę, nelygūs, nevienodi.
Mažoji jau žino, kas yra grąžtas, plaktukas, kuo skiriasi vinis nuo varžto. Jai labai patiko dalyvauti statybose.
Turime elektrinį pjūklą, juo supjaustyti lentutes nesudėtinga. Sienos ėjosi labai greitai. Čia man padėjo merginos: palaikydavo, pamatuodavo, aš supjaustydavau lentutes, prikaldavau.“
Kristina negailėjo gražių žodžių savo dukroms, kurios tapo jos pagalbininkėmis: „Šaunuolės mano merginos, mažoji jau žino, kas yra grąžtas, plaktukas, kuo skiriasi vinis nuo varžto. Jai labai patiko dalyvauti statybose, padavinėti įrankius, vinukus ir labai veržėsi dažyti“, – šypsodamasi pasakojo pašnekovė.
Durys – iš lentučių ir su langeliu
Namelyje yra du langai, seni rėmai buvo perdažyti, o išdužę stiklai pakeisti naujais: „Įdėjome plastikinius, kad būtų saugiau mergaitėms žaisti, nes vaikai mėgsta ir žaislais pasimėtyti, išdužus langui taptų nesaugu ir namelyje, ir aplink jį. Šalia namelio stovi batutas, jos čia nuolat aplink laksto basomis, žaidžia.“
Minėtos didelės paletės nebuvo panaudotos pačiam nameliui, tačiau iš jų Kristina pagamino kampinę sofą. Kitus virtuvės baldus – spintelę, stalą, lentynėles – iš medžiagų likučių:
„Sofai taip pat panaudojau senus čiužinius iš senelių spintos, atiduotas dienines užuolaidas pakabinau namelyje, o iš naktinių audinio apsiuvau čiužinius.“
Žvelgiant į žaidimų namelį, į akį krinta jo durys. Jos pagamintos iš tų pačių lentelių, iš kurių sukaltos sienos: „Kai pirkome naujas lentas sienoms, jos buvo per ilgos, tad galus nupjovėme. Iš pradžių duris planavome daryti paprastas – dėti kelias stačias lentas, bet tie galiukai man buvo tokie gražūs, tad sudėliojau mozaiką. Turėjome mažiuką langiuką, tai ir jį įmontavau.
Iš pradžių padariau klaidą, durys netilpo, teko viską išardyti. Mano vyresnioji dukra su elektriniu grąžtu išsukinėjo visus medvarščius, kad galėčiau viską pataisyti. Durų vyrius – senus, surūdijusius – irgi radome malkinėje, nušveitėme, nudažėme, ir labai puikiai atrodo. Tos durys atėmė visą savaitgalį, bet galiausiai jas sumontavome.“
Ant namelio kabo dvi vėliavos – Suomijos ir Lietuvos. „Mūsų šeima tokia tarptautinė: aš gimiau Lietuvoje, vyras – Suomijoje, vyresnioji dukra – Vokietijoje, o mažoji – Amerikoje. Taigi čia tų vėliavų reikėtų ir daugiau pakabinti“, – šypsodamasi sakė Kristina.
Namelyje telpa ir suaugusieji
Dviejų dukrų mama pasakojo, kad pradinė mintis buvo namelį pastatyti visai mažytį. Tačiau, kadangi lentos, balkiai buvo ilgesni, o šeima norėjo viską sunaudoti, namelis išėjo didesnis.
„Namelio ilgis yra 2,5 metro, plotis – 1,5 metro, aukštis: priekinė siena – 1,7 metro, galinė – 1,4 metro. Mano ūgis yra 1,6 metro, tad galiu beveik atsistojusi jame vaikščioti“, – juokdamasi sakė pašnekovė.
Namelį šeima, prie jo dirbdami laisvu metu vakarais ir savaitgaliais, pastatė maždaug per mėnesį. Ir, kaip dabar patys įvertina, jis išėjo labai geras.
„Ir toks jaukus. Net mes, suaugusieji, mėgstame ten pabūti, arba atvažiuoja svečiai, atsisėda ten ant sofutės ir nenori išeiti. Tiesa, ta sofutė transformuojasi: užsilenkia stalas, sofutė tampa normalia lova, kurioje gali miegoti suaugęs žmogus, taip pat atsiranda vietos čiužiniui patiesti. Taigi namelyje laisvai gali nakvoti du suaugę žmonės.“
Mano ūgis yra 1,6 metro, tad galiu beveik atsistojusi jame vaikščioti.
Paklausta, ar laimingos dukros, turėdamos savo namuką, Kristina sakė, kad net labai:
„Atsikelia ryte, pavalgo pusryčius ir bėga ten žaisti. Mažoji labai mėgsta ten valgyti gaminti, vyresnioji – ramiai ant sofutės knygą paskaityti.
Įdomiausia, dėl ko ir su vyru labai stebimės, kad, kai žaidžia namuose kambary, primėto daiktų, žaislų, paprašai, kad susitvarkytų, tai ir problemų iškyla. O namelyje – ideali švara ir tvarka: pažaidžia, visus žaislus susideda į dėžę, tą dėžę – į spintelę. Turime kraunamą rankinį siurbliuką, tai net jį nusineša ir išsisiurbia namelį. Ten jos tvarkosi kaip suaugusios. Jaučiasi labai savarankiškos. Ir dar, jei nueinu pažaisti su mažąja ir ką nors paliekame, vyresnioji pyksta, kad nepadėta į vietą.“
Pasiteiravus, ar pavyko pasiekti pagrindinį tikslą – išvalyti malkinę, o gal dar liko medžiagų likučių kitam projektui, pašnekovė teigė, kad nebeliko nieko, tik lentų galiukai, kuriuos sudegins saunai pasikurti:
„Vyras statė terasą prie namelio, sako, trūksta vienos lentutės, einu paieškoti į malkinę. Nuėjo, sako: ten jau nieko nebėra!“
