Visas automobilio ekipažas beveik lipa per langus – kaip seniai jau kaime bebuvę! Ir svarstom – ar norėtume čia gyventi? Juk gražiai sutvarkyta, o kai kieno darbui tik kompiuterio ir interneto tereikia. Tik žiemą gal būtų nejauku? Ech, kaip toli mes nuo Lietuvos – tos, kuri ne mieste, ir kaip mažai težinom apie jų gyvenimą.
Kumetiškiai pasitinka suplukę, mat šiandien pavasarinė talka. Jau ne pirmoji, nes ne viena traktoriaus priekaba šakų išvežta, bet tų plotų tiek, kad dirbk ir dirbk. O norisi gyventi gražiau.
„Neišsilakstykit, pašnekėsim! O kur bernaiciai dingo? Jau išėj? Tai ko? Nu kap jauni...“, – susikuklinusiems kaimynams gražiai dzūkiškai šūkauja bendruomenės pirmininkė Audronė Granskienė. Jaunimas padirbėjęs išsilakstė – gal jaunatviški reikalai, gal kamerų baisu. Vyresni būriuojasi prie bendruomenės namų, o pašnekinti iškart kvatojasi ir vis kokį juoką mesteli – nebūtų dzūkai.
Kumečiai tikrai neužkemsės: čia žmonės moka ir dirbt, ir linksmintis
Porinam apie gyvenimą ir darbus. Kaip gyvenasi čia, Kumečiuose?
„Šiemet mūsų bendruomenei 15 metų, kai susikūrėm, kumetiškių buvo 130. Deja, vieni išvyko į užsienius, seneliai – į kitą gyvenimą, liko tik 61“, – nelinksmai skaičiuoja A.Granskienė.
Jaunimo Kumečiuose nedaug. Dėl to šiemet tuščia stovi ir mokykla – ją tiesiog uždarė, o likę mokinukai mokslų krimst važiuoja į Alytų. Dabar mokykloje veikia dienos centras, kuriame užsiima iš pamokų grįžę vaikučiai, biblioteka ir kultūros namai.
Vaikai grįžti nelabai nori, į užsienius išvažiuoja. Kaip gyvenasi likusiems?
„Stengiamės neužkemsėti. Projektėlius rašome, tujų įsigijome, pasisodinom, pasipuošėm, suoliukus pasistatėme. Darom, kad būtų gražiau ir tvarkingiau. Mūsų žmonės labai geranoriški. Kaip sakau, jie ir prie tanciaus, ir prie rožanciaus – mes ir koncertuojam, kapelą turim iš 15 žmonių, nuo 18 iki 78 metų. Joje ne tik mūsų gyventojai, atvažiuoja ir iš Simno, ir iš Alytaus. Yra daug norinčių, bet visų negalim suburt“, – greitakalbe beria bendruomenės pirmininkė.
Kapelai jau 9 metai, o dėl savo smagumo ji laukiama visose šventėse ne tik Dzūkijoje – tenka ir Lenkijoje koncertuoti. Beje, tautinius drabužius jai pasiuvo pačios bendruomenės auksarankės moterys. Bekalbant paaiškėja, kad Kumečiuose yra ir humoro grupė, ir etnografinis močiučių ansamblis, tik jo gretos jau praretėjo. Bendruomenės namuose ne tik sienos nukabintos, bet ir stalas nukrautas padėkos raštais šioms grupėms už visą veiklą.
„Šitiek veiklos! Kaip viską suspėjat? Tai jūs tas varikliukas?“, – klausiu vietoje nenustygstančios Audronės.
„Buriu žmones, stengiuosi juos skatinti pagal galimybes. Bet vienas žmogus kalnų nenuversi, tam reikalinga grupė žmonių, su kuriais gali darbą dirbt. Jei tų žmonių nebūtų, nieko nebūtų“, – šypsosi moteris. Prisipažįsta pavargstanti, tačiau su malonumu organizuojanti šventes, kurios čia vyksta išmoningai ir su trenksmu – Užgavėnės ar tradicinės kraštiečių, rudens ir bendruomenių šventės. Ir vis pakartoja, kokie geri tie žmonės tie kumetiškiai...
Veiklos plotai – didžiuliai, tad darbas darbą veja
Kumečių bendruomenėje veikla įvairi – ir kultūrinė, ir sportinė, ši ypač patinka jaunimui. Vyksta futbolo ir krepšinio turnyrai. Tam reikalui įrengta didelė aikštelė, tik ją prižiūrėt reikia, žolę nupjaut, tad visi kamynai stengiasi prižiūrėt kaip išgalėdami.
„Su kokiais įrankiais dirbat? Ar „Husqvarnos“ įrankiai praverstų?“, – teiraujuos, juk kumetiškiai dalyvauja konkurse ir varžosi dėl prizo su kitomis 8 bendruomenėmis.
„Tai matot, su kokiom mes husqvarnom dirbam“, – rodydami grėblius ir kastuvus kvatojosi kas ant suolo, kas ant apvožto kibiro po darbų prisėdę Kumečių darbščiausieji.
„Atėjus vasarai, teks šienaut, plotai didžiuliai. O dabar, va, kiek vyrai šakų prigenėjo, – į pilną traktoriaus priekabą mostelėjo Audronė. – Vien nuo to tvenkinio šiandien gal kokias penkias priekabas nuvežėm, tvarkėm, kad nebūtų prižėlę. Bendrų įrankių neturim, savo nešamės, skolinamės ir bendrom jėgom ir lėšom gražinam. Oj, praverstų mums darbo įrankiai. Žinotumėm, kaip juos panaudoti. O dar jei dirba tyliai, tai ir kaimyno ilgiau miegančio neprižadintumėm. Žinot, kaip būna, kai vasarą tik prašvitus žolės pjaut eini, kol dar karštis neužėjo“, – dalinasi pirmininkė.
O tų tvarkymo objektų – tik suspėk. Mokykla užsidarė, kiemsargio nebėra, reikia aplinkui apžiūrėti. Kaukų ir Obelytės piliakalniai, kur vyksta bendruomenės renginiai, himnas giedamas su visa Lietuva per Mindaugines, Joninės švenčiamos. Knygnešio ir Sąjūdiečių paminklai – viską reikia prižiūrėti, neapleist.
Kumečiai turi ir savo tvenkinį, ant kurio supasi nemaža pirtis, statyta dar kolūkių laikais. Apačioje buvo virtuvė, viršuje – salė, kur daug vestuvių atšokta. Paskui kažkas privatizavo ir į užsienius išvažiavo, tai dabar tarp nendrių supasi tuščia, į ją kumetiškiai tik pro tvorą gali pažiūrėti. Užtat krioklys pūkščia visiems. Tiesa, iki jo reikia stačiu krantu nusileist, bet kai vasaros karštis užšutina, jokios kliūtys nebaisios. Tai kas po kriokliu turškiasi spygaudamas iš malonumo, kas tiesiai tvenkinin atsišaldyt neria.
„Stengiamės, kad tas kaimas būtų gražesnis ir patrauklesnis žmonėms. Ir dainuojam, ir šokam, ir dirbam – judinam kaimuką“, – šypsosi A.Granskienė.
Tikrieji Kumečių lobiai
Apėję visą gyvenvietę, užkopę ant piliakalnio ir paganę akis tvenkinio vandenyse, ruošiamės namo.
„Palaukit, užeikit arbatos“, – už rankos stveria pirmininkė. Tiek kartu apvaikščiojus ir prisikvatojus, negražu atsisakyt. Užeinam. Stalas nukrautas sumuštiniais ir pyragais, o visi talkininkai jau dzūkiškas šnekas riečia. Traukia viens kitą per dantį, nė kiek neįsižeisdami, paskutinėmis naujienomis dalinasi.
Kadangi jau gerokai popiet, pilvai kaip reikiant subliuškę, sumuštinius nesikuklindami raitom ir mes. Ir vis stebim tą jaukų kaimynišką bendravimą, kuriame atsiskleidžia dar daugiau šios gyvenvietės kaimynų lobių.
Pasirodo, šis gardus obuolių pyragas, kurio jau antro gabaliuko tiesiasi ranka, keptas paties Kumečių seniūnaičio Vidimanto Pocevičiaus. Šalia sėdinti jo žmona prisipažįsta rečiau kepanti nei jos vyras, o šiandien yra 35-osios jų vestuvių metinės. Pagirtas už pyragą ir paprašytas recepto seniūnaitis dar ilgokai ginasi nieko nemokantis, bet paskui atlyžta. Na, taip, ir tai ne vienintelis pyragas, kurį skanauja jo namiškiai ir kaimynai, nes kepti ir bandyti naujus receptus jam labai patinka. „Valgyt noriu, tai ir kepu“, – pokštauja Vidimantas.
Kalba veja kalbą ir suprantu, kiek unikalus ir savitas kiekvienas šios bendruomenės žmogus: tai iš medžio drožia, tai mezga, neria ir kitokias grožybes kuria. Kai Dievas duoda tiek daug ir viduje slypi turtai, nuobodžiauti nėra kada. Kaip sako A.Granskienė, šitie žmonės – ir prie tanciaus, ir prie rožančiaus.
Padėkoję už vaišes pakylame kelionei. Išsivežame labai ypatingą jausmą ir dar ilgai norisi tylėti, kad jis išliktų kuo ilgiau. Tokį žmonių tikrumą didmiestyje patirti yra labai sunku, o sėdėdami prie kompiuterių dažnai gal net pamirštame, kad kažkur Lietuvos kampelyje gyvenimas yra kitoks.
Na, o tiems, kurie nori pajusti šiek tiek dzūkiškos dvasios, kurią spinduliuoja Kumečių bendruomenė – seniūnaičio Vidimanto Pocevičiaus obuolių pyrago receptas.
Jam reikės:
- 4 kiaušinių,
- stiklinės cukraus,
- stiklinės miltų,
- žiupsnelio druskos,
- šaukšto krakmolo,
- 4-5 obuolių.
Kaip gaminti
(Dzūkiškai) Pirmiausia kiaušinius inmušei keturis in mikserį, druskos, cukraus inpylei ir iš pradžių povalio, o paskui turbo plaki. Kol mikseris plaka, nuslupi obuolius, juos suspjaustai. Tuomsyk padidėja ir baltas pasdaro tas kiaušinis. Ir nereikia nei kepimo miltelių, nieko. Inmaišai povalio tuos miltus, ant obuolių užbarstai krakmolo ir sudedi in tešlą. Receptuose rašo kept 50 minučių, bet jau ten anglis būtų. Aš kepu kokias 35 minutes. Čia labai greitas pyragas.
Skanaus visiems! Linkėjimai iš Kumečių!
