Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje iškilo devyniolika stendų su istoriniais dokumentais, kuriuose įamžinti svarbiausią moderniosios Lietuvos valstybės dokumentą 1918 metų vasario 16 pasirašę signatarai, pirmininkaujami tautos patriarcho Jono Basanavičiaus.
Parodos dalyviams profesorius L.Mažylis pristatė, ką reikia nuveikti tokio, kad tavo veidą atpažintų minioje, po 100 metų – knygose, pašto ženkluose ar paveiksluose, o galiausiai parodė, kad kas kaupiama privačioje kolekcijoje, nebūtinai įrėminama muziejuose.
Sudomino Seimo pirmininką ir V.Landsbergį
Artėjančios Vasario 16-osios minėjime nestandartiniu formatu Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje būrėsi ne vien L.Mažylio bendražygiai ir artimiausi bičiuliai.
Reti eksponatai, ant kurių istorinės asmenybės autografus paliko tarp 1904 ir 1948 metų, sudomino Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį ir profesorių Vytautą Landsbergį.
Septyni signatarai turėjo teisinį išsilavinimą, keturi buvo dvasininkai, likę – humanitarai, pedagogikai, publicistai, įvairiausių draugijų nariai, mokėję po keletą užsienio kalbų.
„Būna, pasiseka vieną kartą žmogui pasirašyti ant dokumento, kad jį po šimto metų Lietuva prisimintų. Gal kartais ne pakankamai pagerbiam ir ne visada pasidžiaugiame Akto signatarų išskirtinumu. Tarp jų nebuvo nė vieno iš Vilniaus, Kauno ar kitų didelių miestų, tik iš regionų, ir tai labai svarbu mums šiandien kalbant apie regioninę politiką“, – renginio metu sakė profesorius V.Pranckietis.
Prabyla laiškai, teisiniai ir finansiniai dokumentai
Europos Parlamento (EP) nario L.Mažylio parodoje eksponuojami laiškai ir įvairūs dokumentai, atskleidžiantys išskirtines Akto signatarų asmenybes neeiliniuose vaidmenyse.
„Mano manymu, daugiausia istorijos liudija atvirlaiškiai. Juose glūdi daugybė naratyvų: situacija, kalba, pašto ženklas, antspaudas, adresas, autografas“, – 15min pasakojo L.Mažylis.
Būtent šie Lietuvos istorijos liudytojai ir yra vieni seniausių kolekcionieriaus eksponatų, tarp kurių pateko J.Basanavičiaus 1908 metais iš Vilniaus į Panevėžį Jonui Jablonskiui siųstas laiškas:
„Įdomi diskusija dviejų iškilių, proveržį skatinusių asmenybių. Tuo metu Lietuvos mokslo draugija leido leidinį, tad jiedu susirašinėjo apie tai, kaip tą leidinį derėtų pavadinti.“
Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje esančiuose stenduose taip pat galima patyrinėti Saliamono Banaičio pasirašytą banko vekselį, kuriuo jis sūnui oficialiai perduoda tūkstantį litų, bei pažymą apie akcijų pokytį auksinus keičiant į litus, ant kurios 1922 metais pateko Jokūbo Šerno autografas.
Kolekcijos apimamą laikotarpį užbaigia vyskupo Justino Staugaičio Vilniaus Santuokos rūmuose pasirašytas liudijimas iš 1943-ųjų.
Rinko penkerius metus
Pasak profesoriaus L.Mažylio, Akto atsiradimas Berlyne prieš beveik trejus metus nenumaldė jo aistros toliau gilintis į plačią ir gilią signatarų veiklą įvairiais jų gyvenimo laikotarpiais.
„Nuo 2014 metų kolekcionuoju Vasario 16-osios Akto signatarų autentiškus autografus. Pirmojo pasaulinio karo šimtmečio proga senelių sukauptame dokumentų archyve atlikau „reviziją“ ir atradau keletą signatarų parašų. Nuo to ir prasidėjo“, – prisimena europarlamentaras.
Trijų liudytojų rasti nepavyko
Nors net septyniolikos Nepriklausomybės Akto signatarų pėdsakus L.Mažyliui susekti pavyko, likusių trijų – Donato Malinausko, Jurgio Šaulio ir Jono Vailokaičio – pritrūko tam, kad visų dvidešimties tuometinės Lietuvos Tarybos narių autentiški autografai būtų surinkti į vieną kolekciją:
„Žinomi išlikę tik du dokumentai su D.Malinausko parašu. Su J.Šauliu – apskritai dramatiška situacija: didelė daugybė dokumentų praplaukė istorikams pro akis į Filadelfijos universiteto archyvą, tuo tarpu į manąjį nėra atplaukęs nė vienas. J.Vailokaitis buvo bankininkas, lyg ir turėjo būti pasirašęs daugybę dokumentų, bet manęs kol kas nė vienas nepasiekė.“
Aplink sukosi ir valstybės gyvenimas, ir Amūro strėlės
„Būtina gerai žinoti savos tautos istoriją, gerbti ją tam, kad būtų galima suprasti dabartį ir kurti ateitį“, – įsitikinęs profesorius L.Mažylis, kuriam itin aktualios išlieka istorinės atminties temos, ir Vasario 16-oji tarp jų užima reikšmingą vietą.
Pirmojo pasaulinio karo šimtmečio proga senelių sukauptame dokumentų archyve atlikau „reviziją“ ir atradau keletą signatarų parašų. Nuo to ir prasidėjo.
EP Europos liaudies partijos frakcijos narys į Vasario 16-osios Akto signatarų autografų parodos organizavimą įtraukė ir savo komandos narius:
„Na taip, pagrindinis mano komandos žmonių tikslas – spręsti europinius klausimus, bet pasakykit – negi Lietuvos Nepriklausomybė nėra europinis klausimas?“
Parodos atidaryme profesorius su istorike Vilma Bukaite ir politologe Rasa Zozaite atkūrė nestandartinius išskirtinių asmenybių charakterių bruožus, pomėgius, jų paties įvairiausio pobūdžio veiklas – ir iki 1918-ųjų vasario 16-osios, ir po jos.
„Signatarų asmenybių bruožai – šiek tiek primiršti. Kai kurie signatarai netgi labai kontroversiški ir netgi ikoniški, patekę į vadovėlius, tačiau retai kalbame apie jų žmogiškąsias savybes, gabumus, daugelio svarbių sričių išmanymą, karjeros posūkius. Septyni signatarai turėjo teisinį išsilavinimą, keturi buvo dvasininkai, likę – humanitarai, pedagogikai, publicistai, įvairiausių draugijų nariai, mokėję po keletą užsienio kalbų. Meilės dieną nepamirškime ne tik iškilių asmenybių atsidavimo Lietuvai, bet ir to, kad jie buvo lygiai tokie patys įdomūs žmonės, aplink kuriuos taip pat stipriai lakstė Amūro strėlės“, – akcentavo L.Mažylis.
Paroda „Vasario 16-osios Akto Signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“ Nacionalinės bibliotekos erdvėse bus eksponuojama iki kovo 2 dienos.
Informacijos parengimas ir skleidimas bus apmokėtas iš EPP Group sąskaitos