Senoviniam rankiniam L.Mažylio senelio patefonui užgrojus vinilinėje plokštelėje „braškantį“ noktiurną, profesorius pradėjo kelionę po praėjusio amžiaus Lietuvą, pristatydamas dešimtmečiais savo kauptą kolekciją.
Didžiąją jos dalį sudaro Lietuvoje išleisti, šalies viduje ir į ją iš užsienio žinomai prieškario Kauno inteligentų šeimai, kurioje ir užaugo L.Mažylis, šventų Kalėdų ir Naujųjų metų proga siųsti atvirukai, parodos autoriaus sugrupuoti keturis šalies istorijos etapus menančiuose stenduose.
Spalvingi sveikinimai – jau šimtmečio pradžioje
Pirmąją L.Mažylio kolekcijos dalį sudaro atvirukai, leisti iki Pirmojo pasaulinio karo. Eksponatai būdingi laikmečiui, kai Lietuva buvo Carinės Rusijos valdžioje.
„Daugiausia šios epochos – rusų bei lenkų, retenybė – lietuvių kalba pačioje Rusijoje leisti atvirukai. Dominuoja pakankamai įvairūs siužetai, susiję su Kristaus gimimu, būdingas augalų ir šventinio stalo vaizdavimas“, – pristato profesorius L.Mažylis.
Artimiausi širdžiai – tarpukarį menantys
Tarpukario metu Lietuvoje ėmė rastis daugybė Kalėdoms skirtų atvirukų. Tiesa, retas kuris buvo spausdinamas Lietuvoje, dauguma – Vakarų valstybių, daugiausia – Vokietijos bei Prancūzijos spaustuvėse su lietuvišku įspaudu.
Šių kruopščiai išsaugotų eksponatų siužetuose dominuoja žiemos, gamtos ar žvėrelių vaizdai. Šalimais – ir keli tuometiniame Lenkijos valdomame Vilniaus krašte cirkuliavę atvirukai.
Būtent šio laikotarpio elementai kolekcijos autoriui svarbiausi emocine prasme:
„Pasirašomas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, atvirukuose pasirodo patriotinė simbolika – laikinosios sostinės Kauno vaizdai, Gedimino pilis lenkams priklausančiame Vilniuje. Šventiniai sveikinimai išties suklesti ir netgi įvairiais pavidalais: ar ant atviruko pašto ženklą klijuojant, ar voke jį siunčiant. Lietuvoje svarbiausių metų švenčių metu pajuntama savotiška magija.“
Sovietmečiu ignoravo krikščioniškąsias Kalėdas
Trečiojo laikotarpio – sovietmečio – atvirukuose buvo akcentuojama Naujųjų metų šventė, o Kalėdos veikiau nutylimos.
Šv. Kalėdų sakralumas atsispindi nebent į Lietuvą siųstuose ar pačių žmonių rankomis kurtuose atvirukuose. Šie Lietuvą pasiekdavo iš įvairiausių pasaulio vietų, kadangi sveikinimus į savo gimtinę siųsdavo lietuvių diasporos atstovai.
„Viena iš labiausiai mane jaudinančių šio etapo korespondencijų – iš Gulago lagerio atsiųstas laiškas, kurį rašė ten kalėjęs mano tėčio pusbrolis Juozas Sirutis. Žodžiais išliejo jį slėgusį sunkumą. Tą, kurį jautė ne žvėriškai sunkiai dirbdamas lageryje, o per šventes būdamas taip toli nuo Tėvynės“, – pasakoja L.Mažylis.
Tauta atgimė su tikrosiomis tradicijomis
Paskutiniuose kolekcionieriaus šventinių atvirukų ekspozicijos stenduose – siųstieji nuo Sąjūdžio pradžios iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pradžios.
Su Lietuvos tautiniu atgimimu atvirukuose vėl pastebima šventų Kalėdų tema, o po Nepriklausomybės atkūrimo šalyje pasipila įvairiausios stilistikos atvirukai.
Žmogaus protas pajėgus iš dykynės atstatyti klestinčius, žaliuojančius miškus ir sodus. Kartą jis tai jau padarė – metas vėl kurti, o ne griauti.
Pasak L.Mažylio, ši paroda nuteikia jaukiai, bet tuo pačiu primena, kas kinta, o kas išlieka amžina.
„Atvirukuose vaizduojama Kristaus gimimo šventė, kaip ji buvo suvokiama ir vizualiai įprasminama ne tik skirtingais laikotarpiais, bet ir įvairių Lietuvos tautinių grupių. Atvirukų perspektyva, jų istorija daug pasako apie kalbą, kultūrą, religiją, tradicijas, teisę savo mintis reikšti laisvai arba priešingai“, – 15min apibendrina neįprastos parodos autorius.
Nuo medžių lapų kolekcionavimo – iki silpnybės pašto istorijai
Svarbią reikšmę istorinei atminčiai teikiantis europarlamentaras yra ne tik senovinių atvirukų, bet ir pašto ženklų, vokų kolekcininkas, Lietuvos filatelistų sąjungos narys.
Kolekcionavimu profesorius „užsikrėtė“ dar vaikystėje – tuomet ėmė rankioti medžių lapus, juos džiovinti ir kaupti. Su šypsena kolekcionierius prisimena save vaikščiojantį po parką Palangoje ir ieškantį kuo egzotiškesnių lapų.
Tiesa, šis užsiėmimas būsimajam Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui greitai pabodo, ir jį pakeitė kur kas solidesnis pomėgis:
„Stačia galva nėriau filateliją – kolekcionavimą visko, kas susiję su pašto istorija. Didžiausią dalį mano kolekcijos šiandien sudaro pašto antspaudai, o visa kita – tarsi „pridėtinė vertė“, susikaupusi kartu su jais – laiškai, dokumentai, atvirukai“, – prisimena L.Mažylis.
Atvirukuose vaizduojama Kristaus gimimo šventė, kaip ji buvo suvokiama ir vizualiai įprasminama ne tik skirtingais laikotarpiais, bet ir įvairių Lietuvos tautinių grupių.
Pradžioje analizavęs tik pašto antspaudus ir ženklus, po kurio laiko profesorius pradėjo pastebėti ir kitas svarbias detales – dokumentuose, atvirukuose surašytus tekstus, skirtingiems laikmečiams būdingus kalbinius ypatumus:
„Kiekvienas dokumentas, taip pat – ir atvirukas, savyje apskritai sutelkia labai daug. Pašto ženklą, kuris visuomet pats savaime įdomus, vietovės antspaudą, ir vaizdą bei tekstą kitoje pusėje“, – pasakoja ekspozicijas rengiantis ir tik į „savo stalčių“ kolekcionuojančių žmonių nepateisinantis L.Mažylis.
Pilna spinta kostiumų – nebe „madoje“
Senoviniai daiktai profesorių traukia ne vien kaip kolekcininką – kartu tai ir „lėtojo vartojimo“ gyvenimo būdo dalis.
Europarlamentaras atsakingai žiūri į turimų bei reikalingų drabužių kiekį, važinėja viešuoju transportu ir dviračiu. Kasdienybėje L.Mažylis remiasi žiedinės ekonomikos principais: ilgai naudoja tą patį daiktą, geriau jį taiso, negu perka naują.
„Man atrodo, kad jeigu seniau galėjome džiaugtis turėdami ne po vieną švarką spintoje, dabar to reikėtų pradėti gėdytis. Europa – ypač vartotojiška, tačiau jau atėjo laikas pagalvoti apie žiedinę ekonomiką, daikto panaudojimą daugeliu paskirčių ir ne po kartą. Išeičių yra – pradedant kokybiškesnės, ilgaamžiškesnės, perdirbamos aprangos pirkimu, baigiant jos persiuvimu ir dėvėjimu iš naujo“, – neabejoja chemiko išsilavinimą turintis, ilgametės akademinės veiklos patirtį sukaupęs profesorius, puikiai suprantantis žmonių įtaką aplinkai, gamtai ir pačių jų sveikatai.
Būtina gerai žinoti savos tautos istoriją, gerbti ją tam, kad būtų galima suprasti dabartį ir kurti ateitį.
Kovoja už žalesnę Europą
Europarlamentaras L.Mažylis dirba Aplinkos, sveikatos ir maisto saugos komitete (ENVI), kuriame yra pagrindinis narys ir vienintelis lietuvis.
Tautiečio atstovaujamas komitetas yra didžiausias visame Europos Parlamente, o šioje kadencijoje jo nariai rengia teisinius pagrindus, kurie turėtų įtvirtinti ambicingą, praėjusią savaitę pristatytą Europos žaliąjį kursą (angl. – „European Green Deal“):
„Mano manymu, tai – realistiškas, racionalus planas, kurio laikantis galima pasiekti klimato kaitos suvaldymo tikslų. Planas tolimas – iki 2050 m., su tam tikrais riboženkliais iki 2030 m. Pavasarį pasirodys teisės aktas, kurio reglamentai turės būti paisomi visose valstybėse, o tam reikės įdėti energijos, pastangų ir pinigų. Tačiau apie klimato kaitą nebekalbėti neįmanoma, nes ji yra akivaizdus faktas. Mažai kas dar galėtų abejoti, jog katastrofos, kurias sukelia šis reiškinys, yra žmogaus veiklos padarinys. Vadinasi, tą žmogaus veiklą būtina pradėti riboti.“
Parodų sale tapo bendras parlamentarų biuras
XX a. Lietuvos istoriją menančių kalėdinių atvirukų paroda iki sausio 6-osios bus eksponuojama trijų EP Europos liaudies partijos (ELP) frakcijos narių L.Mažylio, Andriaus Kubiliaus ir Rasos Juknevičienės bendrame biure sostinės Gedimino prospekte.
Šios erdvės pritaikytos ne tik pačių europarlamentarų veiklai – biuras yra atviras renginiams bei visai visuomenei, kuri čia informuojama apie europarlamentarų veiklas.
„Nusprendėme erdve dalintis drauge ir tokiu būdu kaupti resursus. Ko gero, mes – pirmieji: kiek žinau, ankstesnėse kadencijose tokios praktikos tarp europarlamentarų nebuvo. Tačiau ši bendrystė simbolizuoja šį tą daugiau – ne vien trijų mūsų, ELP frakcijos narių, bet ir likusių aštuonių Lietuvai atstovaujančių europarlamentarų susitelkimą, veikimą drauge“, – 15min atskleidžia profesorius, europarlamentaras L.Mažylis.
Linki, kad gėlės pražystų netgi dykumose
Artėjančių didžiųjų metų švenčių įžangoje – ne vien kvietimas apžiūrėti ypatingą kolekciją, bet ir nuoširdus L.Mažylio palinkėjimas:
„Neseniai išgirdau įdomų Šv. Rašto skaitinį. Jis kvestionavo, ką reikia padaryti, kad dykumoje pradėtų augti alyvuogės, vynuogės. Šv. Rašte apie tai, žinoma, kalbama dvasine prasme, tačiau galime tai pritaikyti ir kalbėdami apie fizinius dalykus, kadangi šiuo metu esame priešingoje fazėje: žmogus naikina viską, kas žalia, ir pereina į dykumas. Žmogaus protas pajėgus iš dykynės atstatyti klestinčius, žaliuojančius miškus ir sodus. Kartą jis tai jau padarė – metas vėl kurti, o ne griauti.“
Būsima ekspozicija – dar įspūdingesnė
Tik ką XX a. Lietuvos istoriją menančių kalėdinių atvirukų parodą pristatęs profesorius L.Mažylis jau svarsto ir apie būsimąją.
„Būtina gerai žinoti savos tautos istoriją, gerbti ją tam, kad būtų galima suprasti dabartį ir kurti ateitį“, – įsitikinęs europarlamentaras.
Naujoji ekspozicija nusimato ne mažiau įspūdinga: jai kolekcionierius, prieš dvejus su puse metų atradęs 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalą, kaupia visų Akto signatarų originalius autografus, kurie dienos šviesą išvysti turėtų kitų metų pradžioje.
