Vis dar išsaugoję medžioklinius instinktus
„Labradoro retriveriai žinomi maždaug nuo 1818 metų. Jie išvesti Niufaundlendo saloje iš dabar išnykusios šv. Jono vandens šunų ir niufaundlendų veislės. Pirmieji labradorai buvo tik juodi, dabar yra skiriamos trys spalvos: juoda, šokolado ir gelsva. Mes daugiau nei 14 metų mylime būtent gelsvaspalvius. Tai tvirtai sudėtas, energingas šuo.
Labradoro kūnas turi būti atletiškas, juosmuo trumpas, tvirtas, krūtinė apvali ir gili. Nepaisant stambumo, tai labai aktyvus, laisvai ir lengvai judantis šuo. Labradoro retriverių paskirtis – atnešti iš vandens nušautus paukščius. Dabar mažai kas dirba šitą darbą, nors kai kurių šunų instinktai dar gerai išlikę.
Jie gana puikiai atlieka ir pėdsekio darbą. Labradorai sėkmingai dirba ir policijoje, atlieka gelbėjimo darbus. Kalbant apie šių šunų sargumą – yra tiesos, kai sakoma, kad labradoras atėjusiam vagiui pasakys, kur viskas padėta ir dar ranką palaižys. Tai ne sargas, bet ženklą, kad kažkas yra, jis duoda.“
Puikiai jaučia žmonių nuotaikas
„Pagal charakterį ir temperamentą šie šuo – geras kompanionas ir terapeutas. Lietuvoje galbūt mažiau, bet kitose šalyse juos rengia kaip aklųjų vedlius.
Jo uodega visą laiką dirba taip intensyviai, kad nuo žemesnio staliuko indai skraido į šalis. Juokauju, kad dėl to mums visada galima dovanoti taurių.
Su vienu iš savo šunų taip pat esame mėgėjiškai dirbę su silpnaregiais ir aklais vaikais. Yra daug medžiagos ir faktų, kad šie šunys puikiai jaučia autistus, Dauno sindromą turinčius vaikus.
Tai labai paklusnus ir sumanus šuo, pagal standartą neturintis būti linkęs į bailumą ar agresiją.
Labradoras visada geros nuotaikos, jo uodega visą laiką dirba taip intensyviai, kad nuo žemesnio staliuko indai skraido į šalis. Juokauju, kad dėl to mums visada galima dovanoti taurių. Jei labradoras liūdnas, vadinasi, jam kažkas negerai.
Kaip kažkada gražiai išsireiškė mano kolegė, labradoras – paprastas, geros dūšios, atlapaširdis kaimietis. Nėra taip, kad jis įsižeidžia, kerštauja. Būna, kad šuo kažką pridirbo, bariesi, o jis vis tiek vizgina uodegą, rankas laižo.
Labradorai noriai draugauja ir bendrauja ir su katinukais, ir su triušiukais, ir su kitais gyvūnais. Jie tikri pacifistai.
Pavyzdžiui, mamos netekęs mūsų ėriukas užaugo su šunimis. Atskridęs prie namų apsigyveno balandis – šunys priprato, kad jis mūsų. Vasarą šalia buvo apsigyvenusi stirna. Pradžioje šunys lojo, bet paskui priprato, kad čia mūsiškė, ir nėra ko loti.
Žinoma, su šunimis visuomet reikia dirbti. Jie labai jaučia šeimininko nuotaiką. Jei tau liūdna, ateina šalia, atsisėda ir tyli. Kartais žmonės sako, kad labradorai labai gudrūs ir viską supranta, tik kalbėti nemoka.
Kadangi visos mūsų labradorės gyvena su mumis namuose, kartais atrodo, kad iš žvilgsnio supranta, ką tu nori pasakyti, reaguoja į nuotaiką. Tai išradingas šuo, krečia įvairius pokštus, todėl visada, ypač, kol šuniukas jaunas, reikia labai gerai pagalvoti apie namų išdėstymą ir savo turtą. Šeimininkams liepiu viską slėpti nuo stalo, nes jie – tikri vagiliai.“
Kaip dresuoti labradorus
„Savo šuniukų šeimininkams visada sakau: aš jums duodu švarų plastiliną, kokią skulptūrėlę nusilipdysite, tokią ir turėsite. Iš tiesų labradorus lengva dresuoti, jiems patinka kažką atnešti, mokytis komandų. Tarkime, turiu šeimą, kur vaikas šoka gatvės šokius ir šunį yra išmokęs kai kurių elementų. Yra šuniukų, sėkmingai dalyvaujančių paklusnumo varžybose. Šiems šunimis labai patinka plaukti, tam padeda netgi jų plati ūdrinė uodega, kuri plaukiant veikia kaip vairas.
Dažnai žmonės klaidingai mano, kad Labradoro retriveris – labai protinga veislė, ir šuo savaime toks užaugs. Bet dresuoti, bent minimaliai, juos būtina. Dresūros mokyklos reikalingos pasitikrinti, ar viską darai gerai. Pavyzdžiui, netinkamu laiku padavęs skaniuką, gali užfiksuoti ydingą šuns elgesį. Mokytis reikia pradėti nuo pat pradžių, kai tik šuniukas atvažiuoja į naujus namus. Svarbu ir socializacija su kitais šunimis, ypač gyvenantiems individualiuose namuose, mažai vedžiojamiems šunims.
Labradorai – iškrovos, laiko ir dėmesio reikalaujanti veislė. Jiems reikia būti su žmogumi, jie sėkmingai su šeimomis keliauja į kavines, plaukia baidarėmis, vaikšto kartu į darbą. Jei šuo auklėtas, tinkamai socializuotas, jis nesudaro jokių problemų.
Labradorai – visuomet alkani. Jie moka nutaisyti tokias Šreko katino akytes, prieš kurias dažnai neatsilaiko šeimos nariai. Už maistą jie tikriausiai japoniškai galėtų išmokti, jei mokėtų kalbėti. Jie provokatoriai, prieš kuriuos sunku atsilaikyti, bet visiems sakau, kad mūsų maistas yra mūsų, o šunų maistas yra šunų. Kai šunys ėda, mes iš jų maisto neatiminėjame, tai kodėl jie turėtų?“
Labradorų priežiūra
„Reikia nusiteikti, kad įsigijus šunį, bus plaukų ir reikės dažniau paimti siurblį. Todėl žmonėms, kurie labai bijo plaukų, patariama įsigyti kokį pliką katiną ar žuvytes, nes šunys daugiau ar mažiau šeriasi visi.
Labradorus maudyti nesudėtinga, bet, jei nėra būtinybės, dažniau nei kartą per mėnesį nereikia prausti šampūnu. Užtenka pavalyti papilvę ir pėdutes.
Šie šunys nebijo nei lietaus, nei sniego, nei purvo. Kadangi jie turi pakankamą povilnę, žiemą jų rengti nebūtina.“
Sveikata: silnesni sąnariai ir kartais vargina egzemos
Labradoro retriverių gyvenimo trukmė 10–12 metų, bet vienai iš D.Grigonienė kalyčių dabar eina penkiolikti metai.
„Jie linkę į nutukimą, todėl savo veisimo šuniukų šeimininkams visuomet duodu lenteles, kur nurodyta, kiek apytiksliai tam tikroje amžiaus grupėje turi sverti šuo ir kiek maisto turi gauti, kad nenutuktų. Liepiu įvertinti, net kiek šuo dresuojant gavo skaniukų, ir duoti atitinkamai mažiau vakarienės. Kaip ir žmonėms, šunims nutukimas kenkia širdžiai ar sąnariams, kurie apskritai yra silpnoji labradorų vieta.
Iš patirties galiu pasakyti, kad dažnai susiduriu su egzemomis. Kadangi labradorai turi gana didelę povilnę ir labai mėgsta vandenį, jiems pasitaiko iššutimų ir ausų problemų. Todėl po maudynių ar perėjus per šlapią žolę šunį reiktų gerai nušluostyti. Pasitaiko ir alergijų, todėl reikia parinkti tinkamą maistą. Žinoma, kai atsiranda tokios problemos, geriausia patiems neeksperimentuoti ir pirmiausia tartis su gydytojais“, – sakė pašnekovė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Biglių klubo prezidentė J.Gegelienė: „Biglis – šuo, kuris myli visus, net vagis“
Gyvenimo sąlygos: svarbiausia, kad šalia būtų žmogus
„Mano nuomone, labradoras turi gyventi kartu su šeima, o ne lauko voljere. Jam reikia žmogaus, ryšio su šeimininku, nes jis mėgsta viską daryti kartu. Dėl to ne vienai šeimai esu netgi nepardavusi šuniuko. Kartais žmonės klausia, ar šiam šuniui tiks gyventi bute. Netgi džiaugiuosi, jei bus butas, nes žinau, kad tuomet šuo nori nenori bus išvedžiojamas. Labradorui nereikia didelių erdvių, jam pirmiausiai reikia žmogaus.
Suaugusiam šuniui reikia bent du kartus per dieną po valandą praleisti lauke, bet prie krūvio jis turi būti pratinamas po truputį.
Labradorui nereikia didelių erdvių, jam pirmiausiai reikia žmogaus.
Nerekomenduoju ir tokių drastiškų dalykų, kai žmonės sako, kad darbo dienomis šunį greitai išvedam ir grįžtam atgal, o savaitgalį lakstom po 5–6 valandas. Nėra gerai, kai šuo staiga gauna didelį krūvį. Tuomet prasideda tokie dalykai, kaip šlubavimas.
Žinoma, savaitgalį ilgesni pasivaikščiojimai yra natūralu, tačiau šunims reikia ne tik fizinės, bet ir protinės iškrovos: sugalvoti įvairių rungčių, kažką surasti, kažką perlipti.“
Kokiems šeimininkams labiausiai tinka
„Su šuniuko norinčiomis šeimomis visuomet kalbamės, kiek jie gali skirti dėmesio augintiniui. Jei visi užsiėmę taip, kad 10–12 valandų šuo bus vienas, atkalbinėju nuo šuns. Labradorai nori būti šalia, jie nori dėmesio. Tarkime, jei dirbu prie kompiuterio, šunys ateina, prisiglaudžia, einu į virtuvę, jie irgi bindzi bindzi iš paskos.
Labradoras – puikus šuo aktyviems žmonėms, bet ypatingiems sportininkams netinka.
Tai geras šuo šeimoms su vaikais, nes labai juos myli. Dažnai būna, kad jaunos šeimos pirmiausia įsigyja šuniuką, o paskui atsiranda vaikai.
Būna pasakojimų, kad šuo pradeda dirbti aukle, kantriai tupi prie vaiko vežimėlio, bet visą laiką sakau, kad tai – pirmiausia šuo ir jo bei vaiko buvimą reikia prižiūrėti. Labradoras geras draugas pagyvenusiems, į pensiją išėjusiems žmonėms, daugiau laiko praleidžiantiems namie, bet jie gerai prisitaiko prie šeimininko. Tarkime, žinau žmogų, kuris negali laisvai judėti, bet randa būdų, kaip pavedžioti šunį.“
Žurnalistas Arnas Mazėtis, 6 mėn. Bario šeimininkas:
„Kadangi šuo – tai amžinas keturių metų vaikas, panašu, kad su juo ramu nebus. Tačiau kol kas vienintelė išdaiga – nukentėjęs telefono įkroviklio laidas. Bet tai šeimininkų neapsižiūrėjimas. Jis tiesiog kabėjo ir labai suposi pajudinus koja, todėl buvo perkąstas. Bet šiaip, tris kartus per petį spjaunant, viskas su Bariu gerai. Dabar su Bariu lankome dresūros pamokas, jis imlus ir sparčiai mokosi, nes labradorai apskritai ne tik gražūs, bet ir intelektualūs šunys.
Stengiamės jam skirti daug dėmesio. Dieną jis būna vienas, nes šeimininkai dirba, bet kadangi turi tris prižiūrėtojus, jam nėra tragiškai liūdna.
Kodėl labradoras? O kas gali būti geriau? Tai šuo, kuris man yra tikras šuo, normalaus dydžio mielybė, kuris gali užlaižyti. Labradoras buvo sena svajonė, ir kiti variantai net nebuvo svarstyti. Atsirado galimybė, atsirado didesni namai, atsirado ir šuo. Tačiau supranti, kad šuo – vienareikšmė atsakomybė, tu ją savo noru priimti ir ją vykdai.
Nors Labradoro retriveriai mėgsta pavalgyti, Bariui du kartus per dieną duodame konkretų maisto kiekį ir nieko daugiau. Tokia tvarka, kad šuo turi savo maistą, o šeimininkas savo. Kaip šeimininkas nevalgo šuns maisto, taip šuo negali valgyti žmogaus maisto. Nuo stalo gali prašyti kiek nori, bet gausi savo laiku ir savo maistą. Galbūt gausi kokio obuolio, kai šeimininkas kepa pyragą, bet ne daugiau. Tai ir šeimininko, ir šuns valios ugdymas. O tos gailiai žiūrinčios akys... Tokia čia veislė – jų akys visą laiką kažko nori.“
