Apie tai – du mokslų daktarai: ekonomistas, Lietuvos banko valdybos narys Marius Jurgilas ir biochemikė Lina Jakutytė-Giraitienė, taip pat – politikos mokslų magistrė Elina Chodzkaitė ir kino prodiuseris Paulius Juočeris.
– Daugelis pusę gyvenimo sugaišta, kol atranda savąjį aš. Kiti net neatranda. Jūs – tikri laimės kūdikiai, nes savo profesinių tikslų siekėte kryptingai, jausdami pašaukimą.
Šiandien išgyvename kino renesansą, kurį įžiebė mano karta (beje, daugelis mokslus baigę ne Lietuvoje). Didžiuojuosi, kad esu vienas iš tų, kurie ekranus nori paversti žiūrimais.
– Paulius: Niekada nedvejojau dėl to, ką renkuosi, – nei mokydamasis Muzikos ir teatro akademijoje, nei nuvažiavęs į Angliją. Kino gamybos studijos Didžiosios Britanijos kūrybinių industrijų universitete (University for the Creative Arts) man, kaip menininkui, suteikė tokio pasitikėjimo savimi, kad grįžau lyg ant sparnų, įsteigiau nedidelę įmonę, susijusią su kino industrija, vizualiaisiais menais ir reklama. Mano darbui nuodugnių teorinių studijų nereikia, pakanka bakalauro, o visa kita – praktika. Įgūdžių teks semtis didesnę gyvenimo dalį. Mokausi iki šiol, važinėdamas po įvairias pasaulio kūrybines dirbtuves, stebiu vykstančius kino procesus. Sakoma, kad šiandien išgyvename kino renesansą, kurį įžiebė mano karta (beje, daugelis mokslus baigę ne Lietuvoje). Didžiuojuosi, kad esu vienas iš tų, kurie ekranus nori paversti žiūrimais.
– Lina: Nuo mažens buvau linkusi prie gamtos mokslų, todėl labai natūralu, kad šiandien Biotechnologijos institute tyrinėju mokslines problemas, susijusias su bakterijų apsauga nuo nukleorūgščių, taip pat ir virusų. Baigusi biochemijos studijas VU, nusprendžiau daktaro disertaciją rašyti ir ginti Paryžiaus XI universitete (Universite Paris-Sud).
– Marius: Gavęs VU ekonomikos bakalauro laipsnį, rinkausi Jungtines Valstijas. Buvau su pirmaisiais, kurie drąsiai pasiryžo studijuoti užatlantėje. Perėjau visas studijų pakopas, Konektikuto universitete apsigyniau daktaro laipsnį, teko dėstyti itin turtingų amerikiečių vaikams viename privačiame koledže Šiaurės Karolinoje, trejus metus dirbau finansų tyrėju Anglijos banke, dvejus – Norvegijos banke ir štai jau porą metų su šeima gyvenu Lietuvoje. Viena, ką šiandien daryčiau kitaip, – tai pradžioje išanalizuočiau visus universitetus, jų pasaulinius reitingus, perspektyvas. O tada juk stojau į pirmą pasitaikiusį. Buvau auklėtas: išsišokti, kad „aš – geriausias“, – nuodėmė. Kiekvienam motyvuotam abiturientui patarčiau: rinkis patį geriausią universitetą, nesikuklink ir nebijok neįstoti, nes jei ir patirsi nesėkmę, žinosi, kad ją patyrei mėgindamas patekti į geriausią vietą.
– Elina: Politikos ir Rytų Europos studijos, tautinio identiteto klausimai mane domino dar mokantis Vilniaus licėjuje. Esu iš tų žmonių, kurie išmoko gyvenimą planuoti bent trejiems metams į priekį ir savo tikslų siekia sistemingai dirbdami. Taigi ir Londono universiteto koledžas, kurio absolventai yra net 26 Nobelio premijų laureatai, man nenukrito tarsi iš dangaus. Diplomatijos magistrantūros studijos Vienoje – irgi ne atsitiktinumas. Diplomatijos žinias tarptautinėje ekonomikoje sėkmingai taikau jau trečius metus dirbdama „Investuok Lietuvoje“.
– Kaip jus veikė mitai, išankstinės nuostatos apie studijas Vakaruose? Pasaulio piliečiui adaptuotis Amerikoje ar Anglijoje, sakytume, vieni niekai.
– Marius: Trylika metų negyvenau Lietuvoje. Mano laikais vykti mokytis į Vakarus, juolab į Jungtines Valstijas dar buvo egzotika, o šiandien – jau kasdienybė. Kai tėčiui pasakiau, kad keliu sparnus į Ameriką, jis paklausė, ar pažįstu ką nors iš ten besimokančių, ar žinau, kur gyvensiu, ką darysiu. Pasakiau, kad nepažįstu nė vieno ir nieko nežinau. Kartu su kolega Rimvydu Baltaduoniu, nūnai docentu, JAV dėstančiu energetinę ir eksperimentinę ekonomiką, važiavau į visišką nežinomybę: ji ir traukė, ir šiek tiek baugino. Nuskridę, prisimenu, judėjome autobusu iš Niujorko centrinės stoties į Konektikutą; kai sustojome kažkokiuose miškuose, net suklusome: „Čia – universitetas? Ir dar – didžiausias valstijoje?“ Nuostaba buvo begalinė, nes viską įsivaizdavome kitaip, galima sakyti, priešingai. O bendravimo drąsos išmokė pats gyvenimas: jau antrą savaitę buvau pastatytas prie lentos ir pirmakursiams savo laužyta anglų kalba turėjau dėstyti makroekonomikos kurso įvadą. Ten tokia sistema: vyresni moko jaunesnius. Tuomet supratau, kad mūsų mokyklų ir universitetų spraga ta, jog niekas nemoko bendravimo, oratorinio meno, retorikos, todėl nekeista, kad mano angliška iškalba šiandien geresnė už lietuvišką. Kita vertus, koją kišo ir Rytų europiečiams būdingas sarkazmas – jį turi labai nušlifuoti, atsikratyti netašytų juokelių, kad vakarietis nuo tavęs nenusisuktų. Turi išmokti jautriau įsiklausyti į pašnekovo mintis, intonacijas, emocinį foną. Pirmas žmogus, su kuriuo susidraugavau Amerikoje, buvo graikas.
Prancūzijoje labai svarbu ne tik tavo profesinės žinios, bet ir bendras išprusimas, erudicija, kuri nesąmoningai atsiskleidžia buitinėse situacijose.
– Lina: Galiu pasakyti, kad lietuviai gerai sutaria su portugalais, šie net nebesistebi, kai mūsiškiai juos Pietų Europos lenkais pavadina (juokiasi). O dėl komunikacijos, tai Paryžiaus universitete net ir didžiausiems tyleniams profesoriai sudarydavo visas sąlygas atsiskleisti, tiksliau – juos įvairiausiais metodais išjudindavo, išpurtydavo; ką išmokai – nenuslėpsi. Prancūzijoje labai svarbu ne tik tavo profesinės žinios, bet ir bendras išprusimas, erudicija, kuri nesąmoningai atsiskleidžia buitinėse situacijose, aišku, dažniausiai prie pietų stalo, per vakarienę ar kokio nors vakarėlio metu. O sarkazmo ir juodojo humoro apstu ne tik mūsų, Rytų europiečių, bet ir prancūzų, italų, britų kultūrose, tik visa tai reikia pajusti, išmanyti, kas ir kada prie ko dera, žodžiu, įvertinti aplinkybes.
– Elina: Prisimenu, tris minutes trunkančiai kalbai ruošdavausi tris savaites – toks atrodė menas. Sverdavau kiekvieną žodį, loginį kirtį, o šiandien tai jau kasdienybė.
– Paulius: Man Londonas nebuvo jokia egzotika – tarsi būčiau išvykęs į kitą miestą, tik tolimą. Mokytis ten ginė lietuviška kino aplinka: girdėjau vien dejones, kad nėra lietuviško kino, kad jo dar greit nė nebus, kad mažoje neturtingoje šalyje jis apskritai neįmanomas. „Jeigu dabar neišvažiuosiu, tai nieko gyvenime ir nepasieksiu“, – tokį užsibrėžiau moto, jau po pirmo kurso nusivylęs muzikos, kino ir teatro vadybos studijomis akademijoje. Juk Lietuvoje nėra kino rinkos, tu esi pirmas, turintis šansą ją sukurti, – tai ar galima tuo nepasinaudoti? O Anglija – Europos kino industrijos Meka, kur prodiuserio amatas suprantamas ne kaip „bilietėlių plėšytojo etatas“, čia veikia žvėriška konkurencija, ir daugelis karjerą pradeda tik po dvidešimties „stumdymosi“ kino aikštelėse metų. Greičiau? Galbūt, jei tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku tave pastebės tinkamas žmogus. Sėkmę mano srityje lemia ne tiek žinios, diplomo svoris ir statusas, kiek asmenybės žavesys (fizinis – taip pat), patrauklumas, gebėjimas užkariauti aplinkinių dėmesį: juk kinas yra kinas. Dialogas su įtakingu žmogumi paprastai prasideda ne nuo projektų aptarimo – jam kur kas įdomiau patyrinėti tavo akinių dizainą, švarko sagas ar paklausti, kurios šalies virtuvę labiausiai mėgsti. Tavo gebėjimas dialogą išlaikyti įdomų gali nulemti visą tolesnį gyvenimą. Mes pardavinėjame save kaip asmenybę.
– Marius: Tai vyksta ne tik mene, bet ir valstybės lygmeniu. Atvyksta stambus investuotojas, o kai kurie mūsų valdininkai, kad ir kokie puikūs būtų savo srities žinovai, nemoka šiltai ir patraukliai su svečiu bendrauti, neturi išlavinto, subtilaus humoro jausmo, nejaučia jautrių temų. Vakarietiškas išsilavinimas (ne diplomas, o būtent išsilavinimas) šiuo atveju labai pagelbėtų ir nušlifuotų prigimtinį storžieviškumą. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesvarbu, bet tam tikras elgesys lemia milžiniškos įmonės atėjimą (arba neatėjimą) į Lietuvą, negana to – valstybinius santykius.
– Lina: Įsivaizduokit, ką reiškia pasišovusiai studijuoti, tačiau nemokančiai prancūzų kalbos merginai atsidurti Paryžiuje (tai buvo prieš devynerius metus). Reikėjo metų, kad ją išmokčiau ir po truputį adaptuočiausi. Angliškai su manimi bendraudavo tik užsieniečiai, o prancūzai – šiek tiek, iš bėdos, gal net iš pasigailėjimo. Būti su kompanija, kuri tau neskiria dėmesio kaip visavertei pašnekovei, tave mandagiai šiek tiek ignoruoja, labai nemalonus jausmas. Be to, tikėjausi gana komfortiškų sąlygų jaukiame bendrabutyje, bet kai pravėriau kambario duris, apsiverkiau. Skambinu mamai, pasakoju, ką matau, o telefonas drėgsta nuo ašarų, kol galiausiai sušlapęs išvis išsijungia. Atvykau tik su lagaminu būtiniausių daiktų, o čia net patalynės, elementarių baldelių, indų nėra. Gelbėjo mano laboratorijos ir mokslinio darbo vadovas portugalas. Susikaupiau, užsispyriau ir jau kitą dieną pasiraitojusi marškinių rankoves ėmiausi kambario remonto.
– Paulius: Šoką dėl kambario ir aš patyriau. Buvo tik spinta ir lova, vos ne vos galėdavau apsisukti toje degtukų dėžutėje. Taip pagyvenęs trejus metus, supratau, kaip erdviai mes kuriamės Lietuvoje.
– Elina: Londone neslėgė nei buitiniai rūpesčiai, nei psichologinė adaptacija, nes tai be galo kosmopolitiškas miestas ir pirmomis studijų dienomis tokių sutrikusių, kaip aš, sutikau tūkstančius. Kiekviename žingsnyje, ypač tvarkydamasi studijų, sveikatos draudimo, banko dokumentus, jutau begalinį aplinkinių solidarumą. Austrijoje – jau kitaip: jei nešneki vokiškai, ir dar su austrišku akcentu, geranoriškumo patirsi mažiau. Visi mandagūs, tave išklausys, bet ar sulauksi atsakymo, niekada nesi tikras. Todėl natūralu, kad bendraudami austrai su vokiečiais susiburdavo į vieną grupelę, o likę – į kitą. Reikėjo bent poros metų, kad tos grupelės susivienytų. Lina palygino portugalus su lenkais: man taip ir buvo – iš pradžių geriausiais draugais tapo lenkas ir portugalas (juokiasi).
