Jeigu savo kelyje sutiksite grupę „Lik“, Kotryną atpažinsite iš šalia stovinčio mikrofono – ji atsakinga už vokalą. Martynas rankose laikys porą lazdelių, skirtų būgnams, o Kantvilas ir Simas prie savęs turės gitarą. Tiesa, Kantvilas – bosinę, o Simas – elektrinę.
Pasiteiravus, kaip susikūrė dar visai jauna grupė, muzikantai neslėpė, kad intriguojančios istorijos neturi. Visi grupės nariai mokosi vienoje mokykloje. Būgnais grojantis Martynas per moksleivių žiemos atostogas parašė kitiems „Pradedame groti“ – štai ir viskas.
Grupės sudėtis keitėsi – ją paliko gitaristas ir saksofonistas. Pokyčiai leido Simui padėti bosinę gitarą į šalį ir vietoje jos pasiimti elektrinę. Laisvą bosisto poziciją užėmė Kantvilas, o vėliau prie grupės prisijungė ir vokalistė Kotryna.
Jaunieji muzikantai koncertavo mokykloje, buvo pakviesti groti į „Kaunas 2022“, „Miesto sodo“ renginį, apšildyti muzikos atlikėją „Gamką“ naujo albumo pristatyme, tačiau teigė, kad šiuo metu dažniausiai pasirodo Kauno Laisvės alėjoje.
Grupės „Lik“ nariai interviu 15min metu pasidalijo tuo, ką jiems reiškia būti pradedančiaisiais muzikantais.
– Negaliu nepaklausti, kokia istorija slypi po grupės pavadinimu?
Martynas: Su Kantvilu, Kotryna ir saksofonistu sėdėjome pas mane kambaryje ir bandėme sugalvoti pavadinimą. Sakau: „Lik“. Parašiau į grupę, visiems tiko ir pasilikome. Galbūt Romukui, saksofonistui, rašėme: „Pasilik grupėje“. Tada galvoju, lik – pasilik, logiška. Kad klausytojai pasiliktų.
Jeigu pavadinimas „Lik“, tai iš karto norisi likti.
Kotryna: Ir šiaip įsimintinas pavadinimas.
Martynas: Norime, kad mūsų klausytojai pasiliktų klausytojais. Taip pat noriu, jog mūsų grupė pasiliktų. Dažnai grupės išsiskiria. Jeigu pavadinimas „Lik“, tai iš karto norisi likti (nusijuokė).
– Patys esate įvardiję, kad grojate alternatyvų roką, o su kokia muzika užaugote savo šeimoje?
Martynas: Mano tėvams labai patiko Eminem – „The Real Slim Shady“. Aš ją visą atmintinai moku. Gera daina.
Kotryna: Mano mama klausydavo visko. Labai mėgdavo popmuziką. Beyonce, Rihanna, Shakira vaikystę primena.
Simas: Prisimenu, kai važiuodavome kažkur, tėtis visada paleisdavo savo mėgstamą muziką –„Queen“, „U2“, toks ramus, beveik meninis rokas.
Kantvilas: Daug laiko leisdavau su tėčiu. Jis dažniausiai klausydavo „Pink Floyd“, „Queen“, pasitaikydavo ir „Metallica“. Atsimenu, kaip su tėčiu vakare važiuoju ir groja „I Want to Break Free“.
– Klausėte įvairios muzikos, nuo Eminem iki „Queen“, nuo repo iki popmuzikos. Kodėl pasirinkote būtent alternatyvaus roko žanrą?
Kantvilas: Šis žanras labiausiai apgaubia visus muzikos pakraščius, kurie mums patinka.
Simas: Yra paklausa Lietuvoje. Iš mano pažįstamų daug kas mėgo šią muziką, bet aš – ne, todėl norėjau sukurti tai, ko negirdžiu.
– Sakote, apgaubia visus muzikos pakraščius. Ar jūsų dainose galima rasti ir kitų muzikos žanrų?
Martynas: Yra visko – indie rokas (nepriklausomas – liet. k.), fankas. Mūsų dainos nėra vientisa linija, jos turi posūkių ir krypčių į kitus žanrus.
Simas: Būna dainų, kur nuosekliau viskas eina, bet šiaip nebijome eksperimentuoti.
– Išleidote savo pirmąsias keturias dainas. Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?
Martynas: Sakau: „Simai, reikia gražių akordų“ (nusijuokė). Dažniausiai taip prasideda. Toliau sugalvoju kažką su būgnais.
Kotryna: Tada parašau žodžius, melodiją. Kai rašau, per daug negalvoju, automatiškai viskas išeina. Girdžiu muziką, man ji su kažkuo asocijuojasi ir parašau, kaip man atrodo, kad turi skambėti.
Martynas: Kiekvienas esame atsakingas už savo partiją.
– Ar pasitaiko tarpusavio nesutarimų, pykčių?
Simas: Pasitaiko. Dėl kūrybinių nesutarimų, skirtingų idėjų, kaip įsivaizduojame kūrinį. Visi turime individualius mąstymo procesus, kaip įsivaizduojame tam tikrus dalykus.
Kantvilas: Ir galiausiai turime dirbti tol, kol prieiname prie bendro sutarimo.
Martynas: Čia ilgiausiai užtrunkantis dalykas. Kuo daugiau visko išbandome. Beveik viską pereiname.
Simas: Pavyzdžiui, mūsų trečia daina turėjo kokias tris skirtingas versijas.
– Koncertuojate pusę metų, pasirodote su savo kūrybos dainomis. Ką jaučiate grodami mieste prieš praeivius?
Kantvilas: Jaučiuosi taip, kad mes pasiruošę pakrauti malkų (nusijuokė).
Kotryna: Žmonėms labai patinka ir man dėl to smagu.
Iš mano pažįstamų daug kas mėgo šią muziką, bet aš – ne, todėl norėjau sukurti tai, ko negirdžiu.
Martynas: Gatvėje ne toks jaudulys, kaip ant scenos.
Kotryna: Taip, dar pabendrauji su žmonėmis.
Simas: Grojant gatvėje mes nesivaržome, galime daryti, ką norime, bet kartu duoti žmonėms geros muzikos.
– Groti mieste jums patinka, o kiek sunku ar lengva rasti vietą pasirodymui?
Martynas: Su praeita sudėtimi, kitu gitaristu ir saksofonistu, ėjome ieškoti, kas mus priimtų į gatvę pagroti. Perėjome visą Laisvės alėją – niekas nepriėmė. Vieną kartą buvome groję „Miesto sode“, todėl jį praleidome, galvojome, nebenori jie mūsų. Perėję visą Laisvės alėją užsukome į „Miesto sodą“ ir jis ištiesė savo rankas.
– Kaip manote, kodėl taip nenoriai priima?
Simas: Dažniausias pasiteisinimas – nėra vadybininko (nusijuokė).
Kantvilas: Jeigu ir yra, tai gal elektros gaila ar kažkas tokio. Arba mano, kad nubaidysime žmones (nusijuokė).
– O kaip yra iš tikrųjų, koks lietuvių požiūris į muzikantus, pasirodančius viešose miesto erdvėse?
Martynas: Man atrodo, kad labai geras. Vieną kartą atėjo ir sakė, kad policiją iškvies, nes labai garsiai grojame. Iškvietė policiją ir ji tiesiog nuvažiavo, nes dar nebuvo 19 valandų – viskas gerai, galima groti. Bet čia, manau, vienintelis kartas, kai taip buvo.
Kotryna: Kai jūs grojote, aš nuėjau ant suoliuko pasėdėti. Atėjo kažkokia močiutė, sako: „Tau patinka, ką jie groja?“ Sakau: „Patinka“. Sako: „Man visai nepatinka“, ir nuėjo. Bet tik porą tokių atvejų buvę.
Martynas: Šiaip žmonės labai palaikantys. Ir paklauso sustoję, ir pinigus meta. Bandome, kad tai būtų kaip koncertas. Žmonės vertina mūsų pastangas ir, man atrodo, nežiūri į tai, kaip į pinigų kaulinimą.
Kotryna: Ir parašo, pavyzdžiui, į instagramą, kad patiko.
Martynas: Raštelių, saldainių įmeta.
Simas: 20 svarų yra įmetę.
– Raštelių, saldainių? Ką dar keisto ar įdomaus esate gavę?
Martynas: Japonišką pinigą.
Kotryna: Dar gėlių nupirko ir atnešė. „Lidl“ žetoną (šyptelėjo).
– Kažkas įmetė 20 svarų. Gal pastebėjote, kiek daugiausia yra įmetęs vienas žmogus?
Simas: Gal 30 eurų.
Martynas: Kai dar buvome ankstesnės sudėties, atėjo vyras, sako: „Pagrokite rokenrolą“. Mes grojome džiazą, sakau: „Ne, negrosime“. Įmetė 10 eurų, sako: „Roką“. Tada vėl 10, vėl 10, vėl 10. Galiausiai priėjome prie kompromiso (nusijuokė). Tai daugiausia esame matę 50 eurų, bet ne su šita grupe.
– O kokios įmetamos sumos pasikartoja dažniausiai?
Martynas: Dažniausiai 1–2 eurai.
Kotryna: Daugiausia dvejetukų būna.
– Kaip manote, ar įmanoma Lietuvoje pragyventi iš muzikos, koncertų?
Martynas: Manau, kad galima, jeigu pasieki tam tikrą lygį, kur tave kviečia, esi norimas, tada tikrai gali. Jeigu pritrūksi pinigų, gali eiti į gatvę pagroti.
Kotryna: Gatvė yra geras pinigų šaltinis.
– Teigiamai atsiliepiate apie grojimą gatvėje. Kiek daugiausia per koncertą esate uždirbę?
Simas: 220 eurų. Buvo įspūdinga. Gera diena.
– Mums susitikus minėjote, kad pirkote mikrofoną, dabar reikia būgnų. Ar uždirbtus pinigus investuojate į aparatūrą?
Martynas: Grupės fondas. Pasiimame sau 5–10 eurų, kad pavalgytume. O kitus į fondą dedame. Taupome, kad grupė tobulėtų, aparatūrą nusipirktume.
Gatvė yra geras pinigų šaltinis.
– Gal esate atkreipę dėmesį, kokie žmonės dažniausiai meta pinigus?
Simas: Mūsų tėvų amžiaus. Viena pora, gal 40 metų, pasiteiravo, kaip vadinamės feisbuke, paklausė 10 minučių ir įmetė. Jauni mažiau meta, nes neturi pinigų.O tai yra suprantama.
Martynas: Dažniausiai jauni atsisėda ir klauso. Vyresni, atrodo, sustoja, paklauso vieną dainą ir praeina arba įmeta.
Kantvilas: Kartą mačiau, kai važiavo su paspirtuku vyriškis nuskusta galva. Atrodė, kad sumuš mus. Sustojo ir dosniai išėmė ar 5, ar 10 eurų.
Martynas: Pastebėjau, kad tie, kurie atrodo pavojingiausi, dažniausiai yra geriausi ir daugiausia įmeta, mažiausiai gaila jiems.
– Savo klausytojus pastebite, o ar galite išskirti grupės narį, kuris labiausiai atkreipia praeivių dėmesį?
Martynas: Man atrodo, kad Simas dažniausiai sužavi visus su savo gitaros solo.
Kantvilas: Manyčiau, kad sužavi idėja, jog vaikinai yra su ilgais plaukais – neįprasta (nusišypsojo).
Simas: Jeigu būčiau 12 metų, man čia kiečiausias dalykas pasaulyje būtų (nusijuokė).
– Kaip ir sakote, ilgi plaukai atkreipia dėmesį, o ar bandote palaikyti sceninį įvaizdį?
Simas: Mes neturime scenos kodo, stengiamės atrodyti savimi. Labiau galvojame apie muziką nei išvaizdą. Kad nebūtų įtampos, jog pamiršau makiažą, negaliu lipti ant scenos (nusijuokė).
– Turime pavyzdį – roko grupę „Måneskin“, kuri stebina klausytojus ne tik muzika, bet ir apranga, makiažu. Kaip manote, ar sceninis įvaizdis iš viso yra svarbus?
Martynas: Man atrodo, žmonės neturi žiūrėti į tave ir matyti personažą. Turi matyti tave kaip žmogų. Jeigu esi truputį pasidažęs arba įdomiai apsirengęs, jie matys žmogų, bet tu truputį labiau išsišoki. Reikia atrasti ribą tarp personažo ir žmogaus.
Simas: Jeigu iš savo grojimo gali padaryti šou ir tau nereikia papildomai išvaizdos ar judesių, tai, manau, kažką teisingai darai.
– Kalbant apie muzikanto profesiją, pasirodymus: ar muzikos srityje susiduriate su stereotipais?
Simas: Juozo Gruodžio gatvėje buvo nedidelis protestas – menininkai, sustoję su lapais, ant kurių parašyta, kad menininkas nėra tikra profesija ar darbas, tai nėra rimtas užsiėmimas. Jų tikslas buvo parodyti, kad tai yra normali profesija. Be muzikantų liūdnas gyvenimas, kai pagalvoji.
Tie, kurie atrodo pavojingiausi, dažniausiai yra geriausi ir daugiausia įmeta.
Martynas: Taip pat stereotipas, kad visi muzikantai yra priplaukę, narkomanai. Net mane pamatęs mokytojas draugei sakė: „O jis traukia dūmą.“ Tikriausiai dėl ilgų plaukų.
Simas: Turbūt ilgi plaukai prisideda. Žmonės mano, kad mes už kampo kažką prideginėjame.
Kotryna: Mokytojai kritiškai žiūri į tai, ką mes kuriame, nes rokas – ne sielos muzika.
Simas: Mano tėvai nenorėjo, kad turėčiau ilgus plaukus. Iš pradžių buvo asociacijos, kad netvarkinga, atrodai kaip muzikantas narkomanas. Dabar nieko nesako, priprato, bet iš artimos aplinkos nelabai išgirstame tokių dalykų.
Martynas: Aš visai dažnai, žinok, dar išgirstu.
Kotryna: Aš irgi.
– Kaip manote, iš kur atėjęs toks požiūris?
Simas: Čia konservatyvus mąstymas. Tai nėra itin blogas dalykas, bet stereotipai labai apriboja žmogų. Siauro požiūrio tada žmogus gali būti. Suprantu, kodėl vyresni žmonės turi stereotipus. Jie užaugo prie sistemos, kur mokė taip mąstyti, tuo metu tai buvo normalu. Dabar visi labai individualūs ir skiriasi, nebūtinai, koks yra vienas muzikantas, toks bus ir kitas.
Martynas: Man atrodo, dabar muzikantai bando būti profesionalesni. Tas roko žvaigždės įvaizdis, atrodo, labiau dingo.
– Esate jauna grupė. Koks yra jūsų tikslas muzikoje žvelgiant į ateitį?
Simas: Pasiekti platų klausytojų spektrą, apvažiuoti Lietuvą su koncertais, groti su skirtingomis grupėmis.
Kotryna: Parke pagroti, padaryti didžiausią roko koncertą. Kuo daugiau muzikos, naujovių, inovacijų.
Martynas: Siekti aukštumų.
Kantvilas: Kad ir kokia šauni idėja tapti finansiškai nepriklausomais su savo muzika, sakyčiau, skleisti tai, ką mes kuriame ir kas mums patinka. Kad atsirastų žmonių, kuriems patinka, kas mums patinka.
– Sakote, apvažiuoti Lietuvą. O kaip manote, ar mūsų kalba yra pakankamai patraukli, kad galėtume su ja užkariauti užsienį?
Simas: Manau, kaip taip. Arti to buvo „Bix“, spėju. Juos apšildė „Nirvana“. Būtų smagu, jeigu lietuvių grupė išeitų už Lietuvos ribų.
Martynas: Man atrodo, lietuvių kalba yra ganėtinai patraukli.
Be muzikantų liūdnas gyvenimas, kai pagalvoji.
– Norite surengti ir roko koncertą. Pasvajokite, kokioje vietoje jis vyktų?
Kotryna: Vingio parke.
Simas: Vingio parke smagu būtų. Mes kuriame muziką lietuviškai, nenorėčiau daug keliauti, nes greitai pavargsti, sunku susikaupti.
– O ką jūs stengiatės perteikti klausytojui savo kuriama muzika?
Simas: Muzikantai nėra background‘as (fonas – liet. k.).
Martynas: Bandome išaukštinti ne tik vokalistę, bet ir muziką, kuri padaro vokalistą. Bandome, kad klausytojas pajaustų tą emociją, kurią reikia pajausti su ta daina – liūdesį ar gerą energiją.
– Pasidalykite, kokių autoritetų, kurie jus įkvėptų, turite?
Martynas: „Kedrostubùras“ būgnininkas. Jis daro ant būgnų tai, ką aš noriu daryti. Kuria tokią muziką, kur plaukioju po savo vaizduotę, kai klausau jų. Jie ir jų būgnininkas yra šaunūs.
Simas: Dabar yra du – Eddie Van Halenas ir Jeffas Watersas.
Kantvilas: Yra vienas išskirtinis variantas – buvęs „Metallica“ bosistas Cliffas Burtonas. Nėra taip, kad aš siekiu, ko jis siekė. Tiesiog motyvuoja idėja, kiek jis skirdavo laiko ir siekė to, ką pasiekė. Ką jis sugebėjo padaryti su savo instrumentu – ganėtinai neįtikėtina, ypač tokiame amžiuje, kokiame jis kūrė.
